Visi esame rizikos lauke, kuriame susirgti galime kiekvienas: ir jaunas, ir senas, ir sveikas, ir ligotas, ir įgalus, ir nedarbingas.
Laisvėjant karantino suvaržymams, esant trapiai situacijai, esminė nuostata nesikeičia – tik saugodami save saugome kitus. Rekomendacijas, kaip elgtis pandemijos metu, operatyviai teikia medikai. Žiniasklaida jas aktyviai viešina.
Šiandien ypač svarbu, kad kiekvienas turėtų teisę asmeniškai priimti sprendimą, susijusį su tuo, kas visiškai individualu ir privatu. Galbūt pasitarę su gydytoju, galbūt įvertinę bendras rekomendacijas ir asmeninę situaciją turime elgtis atsakingai kiekvienu konkrečiu atveju. Tai demokratijos norma kiekvienam.
Kaip bendruomenė turime suprasti, kad negalime subrandinti demokratijos, nepasitikėdami šalia esančiais jos nariais ir visomis socialinėmis grupėmis. Segreguodami jas, žvelgdami į vyresniąją kartą tik kaip į rizikos veiksnį, susiduriame su pavojumi, kad, išstumdami iš aktyvesnio sąmoningo visuomeninio gyvenimo kelias kartas, pamiršime savo pačių žmoniškumo esmę ir ignoruosime svarbiausius visuomenės gyvybinius poreikius.
Vyriausieji jos nariai – kelios gyvenimo kartos, išminties mokytojos, vertos mūsų visų pagarbos, o šiuo momentu – mūsų išskirtinės atidos ir meilės. Juk tai mūsų tėvai ir seneliai, kuriems mes esame svarbiausi. Tai tie, kurie visada pirmiausia galvoja apie mus, jaunesnius. Tai tos kartos, kurios visą gyvenimą rūpinosi ir tebesirūpina mumis.
Šiandien yra ta diena, kai į vyresnius žmones mes turime kreiptis be imperatyvių nurodymų, vadovaudamiesi tik amžiaus kriterijumi. Nemažai jų yra ir energingi, ir darbingi. Gerbkime jų veiklą, palaikykime, didžiuokimės jų pasiekimais. Kitai daliai aktualus yra socialinis atokvėpis, o ne izoliacija. Pasirūpinkime jų reintegracija į visuomenę, švelnėjant karantino reikalavimams. Tai metas, kai visiems senjorams turime suteikti realią galimybę oriai adaptuotis ilgalaikių, naujai ateinančių iššūkių akivaizdoje.
Gyvenimas yra vertybė. Jaunoji karta ypač aiškiai suvokia, koks svarbus yra visavertis asmens orumo, savojo „Aš“ užtikrinimas. Esu visiškai tikra, kad būtent jaunimas, kaip ir vidurinioji karta, o ir visų kartų viešojo sektoriaus darbuotojai, pareigūnai, bendrapiliečiai, esame progresyvūs ir brandūs. Mes pajėgūs, pastebėję mažiausią poreikį, suteikti bet kokią integracinę pagalbą senoliui viešojoje erdvėje.
Sukurkime kartu paprastą stebuklą – atsigręžkime į greta esantį žmogų ir savo elgesiu užtikrinkime jo orumą. Pažvelkime į žmones atidžiau, atviriau ir globokime vienas kitą su jautriu rūpesčiu bei meile. Jei pandemijos sąlygomis kiekvienas kasdien oriai bręsime su visuomene, brangindami kiekvienos kartos orumą, šis išbandymų metas taps tikrosios demokratijos laiku – mūsų visų laisvės garantu ir matu.
Tik taip mūsų visų įgyvendinama darnos ir gerovės visiems idėja taps savaiminiu procesu ir pamatine tikrove Lietuvoje.
ar ne per vėlai tie Jūsų pamokantys žodeliai?