Naujoje svarbioje ataskaitoje teigiama, kad smurtas prieš krikščionis Europoje nepripažįstamas ir nepakankamai vertinamas. Pasaulietinė netolerancija ir islamistų fizinis smurtas yra dvi pagrindinės grėsmės religijos laisvei, tačiau žiniasklaida dažnai jas nutyli.
Netolerancijos ir diskriminacijos prieš krikščionis Europoje observatorija (OIDAC) nagrinėja penkias Europos šalis, kuriose krikščionių teisės patiria didžiausią spaudimą: Prancūziją, Vokietiją, Ispaniją, Švediją ir Jungtinę Karalystę.
Vienoje įsikūrusi organizacija nustatė, kad 2019-20 m. padažnėjo antikrikščioniškų incidentų, įskaitant žmogžudystes. Prancūzijoje 2019-2020 metais islamistai nužudė tris krikščionis ir dar daugiau jų buvo sužeisti.
Ataskaitoje teigiama, kad stipriausia sekuliari tendencija, kelianti grėsmę religijos laisvei, siekia išstumti krikščionis iš viešosios erdvės. Netgi šalyse, kurios garsėja tolerantiškumo reputacija, pavyzdžiui, Švedijoje, krikščionys praktiškai neleidžiamos kai kurios profesijos, nes jiems nesuteikiama teisė prieštarauti dėl sąžinės laisvės. Pavyzdžiui, gydytojai ir slaugytojos verčiami dalyvauti atliekant abortus.
Nustatyta, kad visose penkiose ataskaitoje aptariamose šalyse yra problemų, susijusių su žodžio laisvės apsauga. Dėl neigiamų pasekmių baimės viešojoje erdvėje vis dažniau pasitaiko savicenzūros atvejų. Šią problemą didina sensacinga ir religijos neišmananti žiniasklaida, kuri iškraipo ar neteisingai pateikia istoriją ir pažiūras krikščionių, iš kurių dažnai tyčiojamasi arba kurie neproporcingai kritikuojami.
Už „neapykantos kalbą” teisiškai daugiausia persekiojama Jungtinėje Karalystėje. Už tradicinio krikščioniško mokymo apie santuoką ar lytiškumą gynimą darbuotojai buvo nubausti arba atleisti iš darbo. Netgi Biblijos citatos socialinėje žiniasklaidoje buvo laikomos neapykantą kurstančiomis ir apie jas buvo pranešta policijai. (Ypač drastišką atvejį neseniai matėme Suomijoje. Laimei, kaltinamoji, buvusi vyriausybės ministrė, buvo išteisinta).
Kai kurių vietos valdžios institucijų Jungtinėje Karalystėje ir Ispanijoje įvestos „cenzūros zonos” apie abortų klinikas apribojo galimybę melstis ir siūlyti pagalbą. Tą patį dabar ketinama padaryti Šiaurės Airijoje, panašu, kad tai bus daroma ir Airijos pietuose.
Tėvų teisės švietimo srityje buvo apribotos, ypač lytinio švietimo srityje. Mokiniams nesuteikiama galimybė atsisakyti lankyti pamokų, kurios prieštarauja jų religiniams ir moraliniams įsitikinimams.
Tai prieštarauja požiūriui į religinį ugdymą, kur teisė atsisakyti pamokų yra griežtai saugoma, ir tai yra teisinga. Prancūzijoje mokiniams ir mokytojams neleidžiama viešai demonstruoti religinių jausmų ar simbolių. Visose šalyse krikščionys jaučiasi negalintys laisvai reikšti savo pažiūrų be neigiamų pasekmių.
Prancūzijoje ir Vokietijoje didžiausią susirūpinimą keia buvusių musulmonų persekiojimas. Atsivertusieji į krikščionybę musulmonai susiduria su savo šeimų ir kilmės bendruomenių priešiškumu – atstūmimu, grasinimais, fiziniu smurtu. Tai vyksta karštuosiuose taškuose, ypač radikaliojo islamo įtakoje esančiuose rajonuose.
Net vietovėse, kur krikščionys sudaro daugumą, vis dažniau užpuolamos bažnyčios, kartais jos sudeginamos, nutraukiamos bažnytinės šventės. Prieš religinius pastatus dažnai pasitaiko vandalizmo atvejų.
Skirtingai nei kitose pasaulio dalyse, Vakarų Europoje netolerancija krikščionims yra naujas reiškinys ir iki šiol dėl to nebuvo atlikta jokių tinkamų esminių tyrimų.
Ataskaitoje pateikta nemažai rekomendacijų ne tik vyriausybėms, bet ir žmogaus teisių institucijoms bei visuomenės nariams.
Pirma, krikščionių diskriminacija turėtų būti pripažinta ir tinkamai stebima. Teisės aktai neturėtų riboti krikščionių teisių, ypač viešojoje erdvėje.
Atsivertėliai turėtų būti apsaugoti. Reikėtų vengti neigiamų stereotipų, o krikščionių istorija ir tikėjimas viešai turėtų būti pristatomi labiau subalansuotai ir teisingai, skatinant religinį raštingumą.
ionainstitute.ie
