Didesnė žmonių kontrolė – neišvengiama?

Vidmantas MISEVIČIUS

Dar ne taip seniai visuotinio sekimo sistemos ar įvairūs, žmogaus buvimo vietą bei kitą informaciją apie jį perduodantys, implantai buvo vertinami kaip fantastų fantazijos vaisius. Atsiradus išmaniesiems telefonams, žmogaus buvimo vieta nebėra paslaptis, tačiau kai kurios tarptautinės korporacijos, prisidengdamos kova su pandemija, pasiryžo eiti dar toliau. Jos siekia priversti darbuotojus nuolat nešioti „socialinio atstumo jutiklius”.

Socialiniuose tinkluose išplito informacija, jog švedų korporacija „Essity”, gaminanti higienos reikmenis, neva siekdama užkirsti kelią COVID-19 plitimui, nusprendė, jog kiekvienas jos gamyklos Prancūzijoje darbuotojas darbo vietoje visada su savimi turėtų specialų jutiklį. Šis, ant kaklo ar diržo kabinamas, prietaisas dviem darbuotojams priartėjus vienas prie kito arčiau negu per du metrus, imtų skleisti 85 decibelų garsą. Planuojama, kad tokios „socialinio atstumo užtikrinimo” priemonės bus diegiamos ne tik Prancūzijoje, bet ir kitose Europos šalyse esančiose įmonėse.

Į gamyklos profsąjungos nepasitenkinimą norimomis taikyti priemonėmis, „Essity” vadovybė atsakė, jog jie tik siekia „kiek įmanoma sumažinti viruso perdavimo riziką”. Davikliai veiktų tik žmonėms per daug priartėjus vienam prie kito, tačiau jie neveiktų tualetuose, valgyklose ar medicininės pagalbos punktuose. Taip pat vadovybė pažadėjo, kad įdiegus daviklius darbuotojai nebūtų perskirstomi ar renkami jų asmeniniai duomenys, viskas apsiribotų bendro skaičiaus identifikavimu.

Peras Lorencas (Per Lorentz), „Essity” korporatyvinės komunikacijos viceprezidentas, „Vakaro žinioms” teigė, kad prioritetinis įmonės uždavinys pandemijos metu – darbuotojų sveikata ir saugumas.

„Nuolat ieškome būdų, kaip galėtume dar labiau apsaugoti darbo vietas. Technologija, skirta palengvinti socialinio atstumo laikymąsi, yra tik viena iš siūlomų iniciatyvų ir ji dar bus tobulinama. Prancūzijoje dabar vyksta diskusijos su profesinėmis sąjungomis ir darbo tarybomis. Tikimės, kad rasime visoms pusėms tinkamą, konstruktyvų sprendimą, leisiantį išbandyti sistemą su savanorių grupėmis ir tik įvertinę gautus rezultatus galvosime apie tolesnį sistemos diegimą”, – patikslino viceprezidentas.

Jis taip pat nurodė, kad tai, kaip buvo skelbiama socialiniuose tinkluose, nėra antkaklis.

„Tai tik artumo jutiklis. Jis neturi stebėjimo ar vietos nustatymo funkcijos. Kortelių turėtojai taip pat išliks anonimiški. Pats jutiklis yra kortelės formos, kurią galite turėti kišenėje arba pritvirtinti prie diržo”, – teigė P.Lorencas.

Deja, į klausimus – kas lauks tų darbuotojų, kurie atsisakys nešioti jutiklius ar kokios gali būti neigiamos jų nešiojimo pasekmės – vienas iš „Essity” vadovų neatsakė.

Situaciją komentuoja žmogaus teisių specialistas Vytautas BUDNIKAS:

„Ar tokie sprendimai nepažeidžia žmogaus teisių ir ar tai ateis iki Lietuvos? Šie ribojimai jau atėjo į Lietuvą, ir galima neabejoti, kad jų tik daugės.

Mūsų šalyje irgi kaupiami duomenys apie žmones – bankai nustato, ar esate mokus, ar gerai tvarkotės su pinigais. Naudojantis banko kortele galima kaupti informaciją apie jūsų ir šeimos narių pirkinius, pagal kuriuos galima spręsti apie jūsų pomėgius. Mobilaus telefono pokalbių įrašai kurį laiką saugomi serveriuose, tad reikalui esant juos visada galima perklausyti. Pagal turimą mobilų telefoną galima nustatyti tikslią buvimo vietą ir laiką, pagal pokalbius – kas jūsų draugai, kokios jų politinės pažiūros. Pokalbių pasiklausymas, šalia duomenų iš mobilaus telefono kaupimo, yra neatsiejama Lietuvos slaptųjų tarnybų darbo dalis.

Elektroninius laiškus peržiūrėti taip pat nėra jokių sunkumų, nes jie saugomi serveriuose. Galima stebėti, kuo domitės savo kompiuteryje, kokius straipsnius skaitote ir komentarus rašote. Ar bendraujate su advokatais ir kokių problemų turite. Galima sužinoti, kaip konsultuojatės su gydytojais, psichologais, kokius koncertus lankote arba kur keliaujate.

Be to, kiekvienas pilietis ir pats priverstinai arba laisvanoriškai pildo įvairias anketas ir suteikia duomenis apie save. Tad lengvai galima sužinoti, kokia jūsų sveikatos būklė, nes visi duomenys yra elektroninėje duomenų bazėje. Netgi vaistai dabar išrašomi elektroniniais receptais. Beveik nebėra privačios erdvės, kurioje galėtumėte pasislėpti. Net ir namuose mus persekioja įvairūs išmanūs įrenginiai – pradedant telefonu ir baigiant skaitmenine televizija, kuri fiksuoja mūsų žiūrimas laidas. Jau dauguma automobilių jungiasi prie interneto ir kaupia informaciją apie mus.

Beveik visus duomenis gali valdyti ne tik VSD, bet ir policija. Didelę dalį duomenų gali valdyti Bendrasis pagalbos centras. Kita vertus, programišiai bei kitų šalių specialiosios tarnybos gali neteisėtai įsilaužti į duomenų bazes. Klausimas keliamas ne apie technines galimybes, ar rinkti duomenis apie piliečius, o apie teisėtą ir legalų duomenų rinkimą, jų valdymą bei disponavimą.

Ar tai galima vadinti masiniu sekimu? Jis vyksta tuomet, kai valdžia renka informaciją apie tai, ką žmonės daro internete su savo telefonais, kompiuteriais ar kitomis išmaniosiomis priemonėmis. Tiesa, jis nėra susijęs su konkrečiais asmenimis. Masiniu sekimu įvardijama tokia valstybės institucijų veikla, kai renkama ir sisteminama informacija apie šimtus tūkstančių ar net visos šalies gyventojus. Ji, pvz., renkama JAV analizuojant iš kai kurių šalių siunčiamus elektroninius laiškus arba telefonų skambučius. Tai vykdoma siekiant apsisaugoti nuo terorizmo grėsmių.

Masinio sekimo Lietuvoje, tikėtina, nėra, tačiau tikslinio sekimo ribos jau peržengtos. Sekti nusikaltimais neįtariamus piliečius skatina patys politikai, siekdami pašalinti konkurentus. Yra didelė pagunda disponuoti specialiųjų tarnybų informacija, jei esi įtakingiausias žmogus, nes be šių tarnybų pažymos nė vienas asmuo nėra paskiriamas į atsakingesnį postą. Dėl to Lietuvoje vienu metu suklestėjo „slaptosios pažymos”, kuriose pokalbių išklotinėmis buvo pradėti žlugdyti politiniai bei kitokie konkurentai.

Masiniam informacijos kaupimui apie žmones valdžia paprastai visada ieško pateisinimo. Neseniai Susisiekimo ministerija buvo iškėlusi ekstremalios situacijos idėją, ar karantino metu stebėti ir nustatyti gyventojų buvimo vietą, ar jų judėjimą, neva tokių priemonių prireikė karantino metu kontroliuoti privalomoje izoliacijoje esančius žmones. Tuomet buvo susigriebta, kad nėra aišku, kokia institucija ir kaip rinktų tokius duomenis apie gyventojus, kaip jie būtų naudojami, saugomi ir naikinami. Pagal šios ministerijos pateiktą projektą turėjo būti sekama beveik visa Lietuva. Laimė, pilnai realizuoti šio sumanymo nepavyko, tačiau tokie mėginimai nėra atsitiktiniai. Tai rodo, kad ir toliau bus ieškoma preteksto mūsų duomenis sisteminti bei panaudoti juos prieš mus tariamai legaliais tikslais. Kuo labiau bus susisteminta ir legalizuota surinkta informacija, tuo labiau bus suvaržomos mūsų teisės. Masinis sekimas sukels labai didelį diskomfortą, pažeis mūsų privatumą ir neabejotinai suvaržys demokratiją.

Priminsiu, kad Lietuvoje siūloma įstatymu įtvirtinti „neapykantos kalbą”, įteisinti kelias dešimtis žmogaus lyčių ir kitokį žmogaus įsitikinimus varžantį absurdą. Legalizavus masinį sekimą bus galima susisteminti duomenų bazes, išskaidyti piliečius pagal pažiūras ir įsitikinimus, taip pat pagal lojalumą režimui. Tuo pagrindu bus galima riboti neparankių piliečių susirašinėjimą, blokuojant jų elektroninius paštus, bus galima trukdyti jiems skelbti savo nuomonę socialiniuose tinkluose ir kt. Tokia susisteminta legali informacija bus naudojama prieš pačius piliečius sprendžiant žmonių atranką dėl pažiūrų, priimant juos į darbą, dalyvaujant profesiniuose konkursuose, darant tarnybinę karjerą ir pan.

Daugelis nesusimąsto, kad savo teisių ir garantijų piliečiai neatsisako viešai ir deklaratyviai. Tokie dalykai daromi pamažu ir nepastebimai, politikams atliekant tam tikras įstatymų pataisas, kurios grindžiamos tariamu bendru visuomenės poreikiu, šiuo atveju, neva dėl visuomenės saugumo. Taip nepastebimai yra naikinamos pamatinės piliečių teisės ir laisvės.

Neseniai premjerė Ingrida Šimonytė teigė, kad nepasiekus sugriežtinto karantino rezultatų, bus priversta kreiptis į Seimą dėl nepaprastosios padėties šalyje ir komendanto valandos paskelbimo. Teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska išklojo, kaip visa tai turėtų atrodyti. Jos nutylėjo, kad ir dabar Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas leidžia vykdyti valstybės sienų ir teritorijos sanitarinę bei medicininę-karantininę apsaugą, laikinai riboti asmens judėjimo laisvę, uždrausti renginius bei kitus, daugiau kaip dviejų žmonių, susibūrimus ir kt. Tad kam prireikė Nepaprastosios padėties?

Ogi tam, kad ją įvedus, laikinai nebegaliotų Konstitucijos 20, 22, 24, 25, 32, 35, 36 str. nustatytos piliečių teisės ir laisvės: įsteigtų komendantūrų pareigūnai įgytų teisę bet kuriuo paros laiku įeiti į asmens būstą be teismo sprendimo ir be asmens sutikimo, būtų tikrinamos visos transporto priemonės, įtartini (ar nepageidautini) asmenys, jų bagažas, nekontroliuojamai vykdoma asmens pašto siuntų ir dokumentų apžiūra, pašto siuntų paėmimas, nebūtų paisoma susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo slaptumo, suvaržyta žmonių įsitikinimų ir minties reiškimo laisvė, teisė gauti ir skleisti informaciją, laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą, būtų draudžiama politinių partijų veikla ir kt.

Valdžiai visada parankiau panaikinti piliečių laisves, kai susidaro ekstremalios, kad ir laikinos, sąlygos. Joms pasibaigus, labai retai prarastos laisvės piliečiams būna grąžinamos visa apimtimi. Todėl reikia būti labai budriems ir aktyviems, kad mūsų teisės nebūtų atimtos prisidengus kilniais motyvais, nes vėliau dėl savo laisvių gali tekti kovoti iš naujo”.