Dirbtinį apvaisinimą atliekančios įstaigos kritikuojamos dėl dirbtinio intelekto naudojimo sprendžiant, kurie kūdikiai turėtų gimti

Kai nusprendėme, kad priimtina žmones paversti prekėmis, juos sukuriant dirbtinai kaip pirkinį, neišvengiamai pradėsime taikyti atrankos kriterijus, pagal kuriuos embrionai įgis tolesnę galimybę gyventi.

Kaip daug išmintingesni nei aš žmonės dažnai pastebėdavo pastaraisiais dešimtmečiais, žmonija įgijo mokslo žinių ir technologinės galios, kad pasiektų nepaprastų dalykų būtent tuo momentu, kai praradome moralinį kompasą, reikalingą nustatyti, ar turėtume daryti tokius dalykus. Mokslas pokrikščioniškajame amžiuje nėra apšviesta mokslinės fantastikos era; tai greitai tampa distopija, kuri labiau primena Merės Šeli (Mary Shelley) Frankenšteiną.

Beveik kas savaitę atsiranda daugiau šito įrodymų. Žinoma, akivaizdžiausias ir kultūriškai niūriausias pavyzdys yra karštai ginčijama vadinamosios „lytį patvirtinančios priežiūros“ koncepcija, pagal kurią medicinos specialistai bando mažus berniukus paversti mažomis mergaitėmis ir atvirkščiai per Mengelę primenantį kastracijos, brendimo blokatorių ir hormonų režimo derinį. „Reprodukcinė pramonė“ Petri lėkštelėse kuria vaikus, kuriuos gali įsigyti būsimi tėvai, įskaitant homoseksualus, neturintys jokio ryšio su minėtais vaikais. Dėl to sukeltas etinis niurzgėjimas turėtų būti diskusijų šaltinis; deja, taip būna retai.

Dažnai svarstau, ko reikėtų, kad žmonės imtų nepatogiai jaustis dėl šių „pramonės šakų“. Bent jau transseksualų medicinos kompleksas vis dažniau kritikuojamas tiek Europoje, tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose; reprodukcinė pramonė vis dar iš esmės priimtina net daugeliui krikščionių (krikščioniškus argumentus prieš apvaisinimą in vitro rasite interviu su Stefani Grei Konors (Stephanie Gray-Connors). Tačiau tokios istorijos, kaip ši sausio 5 d. laikraštyje Sidney Herald, turėtų priversti mus sustoti:

Australijos vaisingumo klinikose dirbtinis intelektas naudojamas siekiant padėti pasirinkti, kurie embrionai turėtų būti perkelti pacientėms, o tai tėvams ir kūdikiams gali būti dehumanizuojanti praktika, teigia mokslininkai. Leidimas mašininiam pažinimui priimti sprendimus dėl to, „kas bus paleistas į pasaulį“, neatliekant etinės jo įdiegimo priežiūros, gali pakirsti visuomenės pasitikėjimą vaisingumo klinikomis, teigia autoriai australų straipsnyje, keliančiame nerimą dėl bioetikos.

Profesorė Ketrin Mils (Catherine Mills), Monašo (Monash) universiteto Reprodukcijos visuomenėje tyrimų grupės vadovė ir viena iš straipsnio autorių, teigė, kad dirbtinio apvaisinimo pacientės ir partneriai gali nežinoti, ar dirbtinis intelektas buvo panaudotas norint parinkti, kuriuos jų embrionus naudoti, arba kaip buvo mokoma algoritmų atrankai įvykdyti.

Apvaisinimo in vitro įrenginiai jau sprendžia, „kas bus paleistas į pasaulį“ – tai yra daro sprendimus, kuriam iš tų žmonių leidžiama gimti, jei jie iš tikrųjų išgyvens šį procesą. Kai nusprendėme, kad priimtina žmones paversti prekėmis, dirbtinai juos sukuriant kaip pirkinį, neišvengiamai pradėsime taikyti atrankos kriterijus, pagal kuriuos embrionai įgyja tolesnę galimybę gyventi. Tiesą sakant, mes tai jau darome kaip savaime suprantamą dalyką, o „selektyvaus mažinimo“ abortai dažnai naudojami siekiant toliau tai vykdyti. Nors esu padrąsintas pastebėti, kad mokslininkams kyla etinių problemų, reikia paminėti, kad tai veikiau panašu į tvirtą tvarto durų užtrenkimą po to, kai arklys jau pabėgo į laukus.

Tačiau dirbtinio intelekto panaudojimas šiame procese, atrodo, sukelia pavėluotą diskomfortą. Iš Sydney Herald:

„Europos žmogaus reprodukcijos ir embriologijos draugijos paskelbtame dokumente teigiama, kad dirbtinis intelektas kelia netyčinio šališkumo riziką. Įskaitant tai, kad „ML (angl. machine learning – mašininio mokymo) algoritmai kai kurių grupių nariams veiks geriau nei kitiems (pvz., remiantis etnine kilme). Ši technologija gali „atsižvelgti į ypatybes, pagal kurias pacientai nenorėtų daryti įtakos embriono pasirinkimui (pvz., jei dirbtinio intelekto sistema labiau rekomenduos perkelti tam tikros lyties embrionus arba, teoriškai, embrionus, turinčius ligos požymių, kurie koreliuoja su didesne implantacijos tikimybe)“.

Dar kartą turiu pabrėžti: mes jau darome visa tai. Paprasčiausiai įvedama kita technologija į jau labai dehumanizuojantį technologinį procesą. Iš tiesų, straipsnyje pažymima, kad „Australijos sparčiai auganti vaisingumo pramonė 2023 m. „vertinama 922,9 mln. JAV dolerių (1,49 mlrd. Australijos dolerių), o 2030 m. turėtų pasiekti 1,63 mlrd. JAV dolerių“. Kai kurios įstaigos supaprastina procesą naudodamos dirbtinį intelektą, kad „pagerintų embrionų atranką ir sėkmingo nėštumo tikimybę, taip pat sutrumpintų laiką iki nėštumo ir sumažintų gydymo išlaidas“.

Kodėl gi ne? „Vaisingumo pramonės“ egzistavimas jau patvirtina tokios technologijos naudojimo prielaidas.

Bioetikas daktaras Džulianas Koplinas (Julian Koplin) sako, kad pagrindinis rūpestis yra tas, jog nėra jokių gairių ar taisyklių. „Ir gali būti, kad yra žmonių, kurie nenori, kad sprendimus dėl vaikų, kurių jie susilauks, priimtų dirbtinis intelektas, o ne žmogus embriologas, kuris pats tai įvertintų“, – sakė Koplinas. „[Algoritmai] pradeda priimti sprendimus dėl to, kas bus paleistas į pasaulį.“

Esame pačioje dirbtinio intelekto revoliucijos pradžioje, ir ši istorija leidžia pažvelgti į jos distopinius aspektus. Dirbtinis intelektas jau naudojamas atrenkant, kuriems embrionams bus suteikta galimybė gyventi. Be jokios abejonės, jis galiausiai bus panašiai naudojamas gimusiems pacientams, nustatant, kurie pacientai yra „verti“ rūpesčio, o kurie ne; tie, kurie neverti, galbūt gali gauti eutanazijos rekomendaciją. Kanados medicinos specialistai jau reguliariai siūlo pacientams vadinamąją „medicininę pagalbą mirštant“ – savižudybę, prisidedant prie jos. Mirties panelės, naudojančios robotą, sistema galėtų visa tai supaprastinti ir suteikti medicinos specialistams taip trokštamą galimybę atsikratyti šio nemalonaus proceso. Įgyjame naujų galių ir naujų technologijų – bet savąją etiką jau apleidome.

Straipsnio autoriaus Džonatono von Mareno (Jonathon von Maren) rašiniai buvo išversti į daugiau nei šešias kalbas ir, be LifeSiteNews, skelbti leidiniuose National Post, National Review, First Things, The Federalist, The American Conservative, The Stream, Jewish Independent, Hamilton Spectator, Reformed Perspective Magazine ir LifeNews. Džonatonas yra žurnalo The European Conservative redaktorius.

lifesitenews.com