Agnė Zėringytė
Su dirigentu Valentinu Egeliu susitikome pačiame „Don Žuano“ spektaklio pastatymo darbų įkarštyje. Jau visai netrukus Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre laukė premjera, todėl visur buvo jaučiamas džiuginantis jaudulys. Vokiečių kilmės dirigentas, ne vieno konkurso laureatas, šiuo metu vadovaujantis Rijekos simfoniniam orkestrui, maloniai pasidalino, kodėl verta pamatyti šį legendinį Wolfgango A. Mozarto kūrinį, kuo jis aktualus šiais laikais ir kaip dirigentui sekėsi pasiruošti spektakliui Lietuvoje.
Šiuo metu dirbate su mūsų teatro orkestru. Kaip sekasi su darbais?
Man buvo labai malonu dirbti su šiuo orkestru tiek prieš pusantrų metų ruošiantis Josepho Haydno „Pasaulio sutvėrimui“, tiek dabar. Tai iš tiesų buvo labai svarbus ir išskirtinis laiko tarpas, todėl labai tikėjausi, kad man bus pasiūlyta atvykti į LNOBT dar kartą. Užsimezgė labai gražus ryšys teatre: su solistais, choristais, bet labiausiai – su orkestrantais. Išties apsidžiaugiau, kai gavau pasiūlymą prisijungti prie šio visiškai naujo pastatymo, kuriame dirigentui darbo išties netrūksta.
Ši patirtis skiriasi tuo, kad šįkart tai nebuvo tik repeticijos pasiruošti koncertiniam atlikimui. Gavau progą prisijungti prie viso proceso ir ruoštis šiam pastatymui nuo pat pradžių. Tokia proga pasitaiko retai, kadangi W. A. Mozarto kūriniai dažniausiai jau būna įtraukti į teatrų repertuarą. Todėl diriguoti „Don Žuaną“ nuo pat spektaklio kūrimo pradžios yra nuostabi patirtis dirigentui.
Nuo pasiruošimo J. Haydno kūrinio atlikimui iki dabar jau susidarė tam tikras sluoksnis patirties, ant kurio buvo galima pradėti statyti premjerą. Atvykęs čia radau pažįstamus muzikantus, žinojau orkestro skambesį, dainininkus, kurie dainavo tiek „Pasaulio sutvėrime“, tiek dabar ruošėsi būsimajam „Don Žuanui“.
W. A. Mozarto kūrinio repeticijų pradžioje nusprendėme, kokia bus stilistinė prieiga prie jo, kokiu būdu grosime šį veikalą. Priežastis, kodėl man taip patinka dirbti su klasikine ir barokine muzika, yra ta, kad grojant ji tiesiog kalba. Juk svarbiausia, kad visi drauge judėtume ta pačia kryptimi, ir dabar atrodo, kad būtent tai ir darome.
Dirbate su mūsų orkestru ne pirmą kartą. Prieš tai dirigavote „Pasaulio sutvėrimą“. Kaip darbas ir pasiruošimas vyko tada, o kaip – dabar? Ar atsirado kokių nors pokyčių?
Didžioji dauguma muzikantų yra tie patys žmonės, su kuriais susipažinau prieš pusantrų metų. Jie yra malonūs, inteligentiški orkestrantai. Orkestras buvo labai palaikantis tiek tada, tiek dabar. Jau prieš pusantrų metų grįžau labai patenkintas darbu drauge.
Viena iš gražiausių, bet ir sudėtingiausių užduočių muzikantams – išlikti momente. Mes visada turime gebėti atkurti tai, kas jau buvo padaryta, taip pat – kūrinį atlikti kaip įmanoma geriausiai. Taip ir judame iš vieno atspirties taško į dar geresnį.
Pagrindinis dalykas, kuris pasikeitė nuo tada – pats teatras. Tuo metu, kai ruošėmės J. Haydno kūrinio atlikimui, jis buvo uždarytas rekonstrukcijai, todėl turėjome vieną repeticiją kamerinėje salėje, o visas kitas – kažkur kitur.
Šįkart repetavome Raudonojoje fojė, kurios pasirinkimas irgi tapo netikėtumu. Iš pradžių suabejojau, nes patalpa yra išklota raudonu kilimu, baiminausi, kaip bus su garsu. Tačiau šioje fojė yra gera akustika, todėl tai tapo nuostabia vieta repeticijai: graži architektūra, puikus vaizdas pro langą, daug šviesos, o per pačią pirmą repeticiją už lango snigo. Viskas atrodė tarsi iš atviruko.
Kaip pasiruošiate repeticijų ir spektaklių maratonui bei išvengiate didelio nuovargio ir nerimo?
Paklauskite manęs to po dvidešimties metų (juokiasi). Dabar dar esu jaunas dirigentas, muzika duoda tiek daug energijos, kad nuovargio visai nesijaučia. Repeticijos pradžioje gal ir jaučiuosi pavargęs, tačiau pabaigoje tampu tik dar aktyvesnis. Visas procesas: muzikos atlikimas, bendravimas su orkestru, dainininkais, koncertmeisterių palaikymas – labai padeda. Žinoma, reikia nepamiršti pailsėti, gerti daug vandens, nepraleisti pavalgyti, o kartais taip nutinka.
Iššūkiu galėčiau laikyti tai, kad esu Rijekos simfoninio orkestro meno vadovas, todėl būdamas čia, negaliu atsitraukti nuo darbų, vykstančių ten. Po repeticijų nuolat randu praleistų skambučių ir reikalų, kuriuos reikia išspręsti. Tačiau dabar mano pagrindinis fokusas yra premjera, kad viskas vyktų gerai ir eitume ta pačia linkme, kaip ir kiti, prisidedantys ir dirbantys su spektakliu.
Šis „Don Žuano“ pastatymas – itin įdomi kūrinio interpretacija. Kaip su orkestru šį kūrinį interpretuojate jūs?
Aš, kaip muzikantas, pradedu nuo kūrinio libreto, jo teksto, muzikinės medžiagos. Mano noras yra prieiti prie šio kūrinio iš tokios pozicijos, kurios norėjo pats kompozitorius. Kaip turėtų būti atliktas kiekvienas numeris, kokia kūrinio struktūra, kaip pats veikalas atrodys architektūriškai. Svarbu matyti tiek visą vaizdą, tiek ir smulkesnes detales. Reikia išsiaiškinti, kaip Mozartas būtų norėjęs atlikti mažąjį legato, kaip lengvai ar intensyviai tai turės būti pagrota. Toks yra mano bendras požiūris į kūrinio atlikimą.
Bet operoje yra ir scena, kurios taip pat negalima pamiršti. Galbūt nėra taip įprasta „Don Žuano“ veiksmą pateikti viešbutyje dabartiniais laikais, tačiau pagrindinis dalykas man yra tai, kad opera pasakoja istoriją, kuri įtraukia ir publiką. Ji pateikia skirtingas veikėjų keliones, leidžia įsigilinti į istoriją ir pasimėgauti muzika. Svarbu, kad viskas eitų išvien.
Šis pastatymas yra labai atmosferiškas ir modernus, kažkuo bauginantis. O tai dera su muzika. Tačiau šis kūrinys turi ir daug komiškų elementų, kurie dažnai yra praleidžiami. „Don Žuanas“ interpretuojamas kaip labai rimtas veikalas. Tačiau jis turi abi dalis ir yra ambivalentiškas, todėl nė vienos negalima pamiršti.
Kuo šis kūrinys taip traukia ir yra aktualus iki šiol?
Visų pirma, jis nepavaldus laikui. Net jei jis parašytas anksčiau nei prieš du šimtus metų, istorija ir muzika išlieka universali ir nepraranda savos vertės su laiku. Mes, žmonės, manome, kad labai patobulėjome, bet iš dalies likome tokiais pat kaip anksčiau. Technologijos, visuomenė nuėjo į priekį, tačiau kaip jaučiančios būtybės nepasikeitėme. Mes jaučiame tą pačią meilę, neapykantą, pavydą, džiaugsmą, pyktį.
Šokiruojantis dalykas tas, kad daugelis pamiršta, jog Don Žuanas nužudo žmogų pačioje kūrinio pradžioje. Jis pats jau po kelių scenų elgiasi tarsi tai nieko nereikštų, arba, kaip žmogui būdinga, emociškai nustūmė tai šalin ir daugiau koncentruojasi į dalykus, kurie jo laukia ateityje.
Ką jums reiškia diriguoti W. A. Mozarto „Don Žuaną“?
Daugumą dalykų jau paminėjau anksčiau. Man asmeniškai šis kūrinys itin svarbus muzikine prasme. Retai galima gauti tokią privilegiją dirbti nuo pat „Don Žuano“ premjeros kūrimo pradžios. Tai tikras muzikinis Everestas, todėl jaučiu garbę, atsakomybę ir norą diriguoti.
Man šis darbas buvo tikras svajonės išsipildymas. Puikiai prisimenu pirmą kartą, kai išgirdau „Don Žuaną“. Nors esu kilęs iš muzikantų šeimos, mano smuikininkas tėtis labiau mėgo klausytis Johanno S. Bacho muzikos, kamerinio ir koncertinio muzikos atlikimo. Galbūt dėl to, kad „Don Žuanas“ tikrai nebuvo skirtas vaikams.
Kai išgirdau pirmuosius akordus, ypatingai – antruosius smuikus, įtraukusius į save, likau išsižiojęs. Antrą kartą mane sukrėtė Komandoro pasirodymo scena. Tuo metu dar nežinojau, kad norėsiu tapti dirigentu, neturėjau nė menkiausios minties, kad kada nors gyvenime turėsiu galimybę diriguoti tokį kūrinį.
Ar teko sutikti Don Žuanų realiame gyvenime?
Na, žudikų sutikti tikrai neteko, jei kalbėtume šia prasme. Toks žiaurus Don Žuanas realiame gyvenime neegzistuoja ir nėra toks asmuo, kurį norėčiau sutikti realybėje. Žinoma, kiekvienas veikalo herojus gali atspindėti tam tikrus žinomų žmonių bruožus. Dėl to ir galime tapatintis su šiuo kūriniu, nes matome savo pačių atspindžius ir aspektus.
Esate dirigavęs daugybę pačių įvairiausių kūrinių. Ką labiausiai norėtumėte diriguoti ateityje?
Man labai pasisekė, kad jau turėjau galimybę diriguoti pačius gražiausius ir didžiausius kūrinius. Įspūdinga, kad turime tiek daug kompozitorių, kurie sukūrė tiek daug nuostabių darbų. Norėčiau padiriguoti visas Wolfgango A. Mozarto sukurtas operas, taip pat Ludwigo van Beethoveno „Fidelijų“. Vis dar laukiu progos diriguoti Richardo Wagnerio „Tristaną ir Izoldą“, Igorio Stravinskio „Šventąjį pavasarį“ (jo „Ugnies paukštę“ ir „Petrušką“ jau teko atlikti šį sezoną) ir daugybę kitų kūrinių.
Norisi atrasti ir kuo daugiau moterų kompozitorių veikalų, ypatingai klasikinėje muzikoje. Džiugu, kad vis daugiau tokių autorių atrandamos ir pristatomos viešumai.
O kadangi šiuo metu dirbu Kroatijoje, tai atrandu ir kroatų kompozitorių kūrinius, kuriuos. Jie nuostabūs.
Dirigentams tenka keliauti tikrai nemažai. Su kokiais kultūriniais skirtumais susidūrėte?
Muzikantai turi tam tikrą bendrą mąstyseną: juk nebūtum tapęs muzikantu, jei nebūtum nusprendęs daug repetuoti ir mokytis. Muzikinė kalba – universali kalba, suprantama visiems. Visur jaučiu bendrą norą kurti.
Lietuva dėl mąstysenos ir aplinkos man primena namus. Kroatijoje viskas truputį kitaip, tačiau ir ten esu kaip namie. Čia jaučiu labai daug šilumos, atvirumo, priėmimo ir svetingumo.
