Ieva Bačiulytė
Viena žymiausių lietuvių dirigenčių Giedrė Šlekytė į Vilnių atskrenda iš Londono, kur ką tik koncertavo su Londono filharmonijos orkestru. Garsiausiose Europos salėse laukiamą dirigentę kovo 7 d. LVSO koncertų salės scenoje bus galima išvysti kartu su pianiste Onute Gražinyte ir Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Prieš koncertą su G. Šlekyte kalbamės apie įspūdingiausias jos pastarųjų metų patirtis, muziką kaip svarbią identiteto dalį ir, žinoma, artėjantį koncertą.
Giedre, kovo 7 d. koncertuosite Vilniuje. Ar dažnai tenka diriguoti Lietuvoje?
Norėtųsi kur kas dažniau. Nors jau šešiolika metų negyvenu Lietuvoje, man svarbu nebūti čia užmirštai, nenutolti nuo vietinės publikos. Labai džiaugiuosi, kad kovo 7 d. pirmą kartą koncertuosiu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Tai – vienintelis profesionalus orkestras Vilniuje, su kuriuo dar nesu dirbusi, o tik žavėjusis iš publikos (arba nuo scenos – iš vaikų choro perspektyvos, kai dalyvavau „Bohemoje“ prieš labai daug metų).
Kur šiuo metu gyvenate, kokį miestą laikote savo namais?
Mano namai nuo 2016-ųjų yra Klagenfurtas pietų Austrijoje, tačiau žymiai didesnę laiko dalį praleidžiu nomadišku stiliumi klajodama po skirtingus miestus.
Su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru Vilniuje pasirinkote atlikti H. Berliozo, R. Schumanno, R. Šerkšnytės ir R. Strausso kūrinius. Papasakokite apie artėjančio koncerto programą.
Programą sudaro keturi muzikiniai perlai. Pirmojoje koncerto dalyje karaliauja romantizmas: „Scène d’amour“ – ištrauka iš itin retai atliekamos Hectoro Berliozo vokalinės simfonijos „Romeo ir Džiuljeta“, labai intymi ir jausminga. Roberto Schumanno koncertas fortepijonui – lyg meilės laiškas jo žmonai ir nuostabiai pianistei Clarai: subtilus, svajingas, bet taip pat labai gyvybingas ir energingas.
Antrojoje koncerto dalyje Raminta Šerkšnytė ir Richardas Straussas, mano subjektyvia nuomone, – du kompozitoriai, labai tinkantys skambėti kartu. Didelį kontrastą pastebėsite orkestro sudėtyje: „Vasarvidžio giesmė“ gana kamerinei styginių sudėčiai ir perkusijai, o simfoninė fantazija iš operos „Moteris be šešėlio“ („Die Frau ohne Schatten“) – milžiniškoms orkestro pajėgoms. Abu kūriniai užburia savo paslaptinga atmosfera, žongliruodami tarp sujaudinto veržimosi į priekį ir malonaus maudymosi dabartyje, norint kuo ilgiau pasilikti vienoje būsenoje.
Kartu su dirigente Mirga Gražinyte-Tyla įrašėte R. Šerkšnytės muzikos albumą, kurį išleido prestižinė tarptautinė įrašų kompanija „Deutsche Grammophon“. Esate vadinama lietuvių muzikos ambasadore. Kodėl Jums svarbu atlikti lietuvišką muziką pasaulyje?
Muzika yra labai svarbi identiteto dalis, kur kas svarbesnė, nei mes linkę manyti. Nors mano muzikinis identitetas gana kosmopolitiškas, ir daugybėje skirtingos muzikos jaučiuosi kaip namie, mano tautinė tapatybė vis tik vienareikšmiška ir aiški. Tiesą sakant, norėtųsi būti aktyvesne lietuvių muzikos ambasadore. Jei šį interviu skaito lietuvių kompozitoriai: atsiųskite man savo kūrinius orkestrui, kuriuos patys labiausiai vertinate!
Su pianiste Onute Gražinyte scenoje susitinkate ne pirmą kartą. Papasakokite šiek tiek apie Jūsų pažintį, kūrybinį bendradarbiavimą.
Onutę pažįstu nuo vaikystės – kartą netgi esu buvusi jos ir brolio Adomo aukle Nidoje! Nuostabu būti liudininke, kaip iš kiek patrakusio ir labai talentingo vaiko išauga tokia brandi muzikė ir nuostabus žmogus. Profesionalioje scenoje esame susitikusios tik kartą, kai kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru Pažaislio festivalyje atlikome Arvo Pärto „Lamentate“. Tai buvo įsimintinas, itin intensyvus ir gilus atlikimas, prikaustęs publiką.
Kokie pastarųjų metų projektai, galbūt debiutai paliko Jums didžiausią įspūdį?
Išskirčiau 2023-iaisiais vykusį turą į Torontą kartu su Berlyno „Staatskapelle“ orkestru. Paskutinę minutę „įšokau“ vietoje maestro Danieliaus Barenboimo, ir per du vakarus atlikome visas Johanneso Brahmso simfonijas. Šie koncertai visada liks mano širdyje. Taip pat įsiminė praėjusį rudenį įvykęs debiutas Vienos valstybinėje operoje – dirigavau Giacomo Puccini „Bohemą“. Šio legendinio Franco Zeffirelli pastatymo premjerą 1963-iais metais dirigavo Herbertas von Karajanas, o vėliau – ir Carlosas Kleiberis, ir daugybė kitų. Ypatingas jausmas būti tokios svarios tradicijos dalimi.
Diriguojate garsiausiuose Europos operos teatruose, koncertų salėse. Kas Jums yra didžiausias iššūkis, atvykstant dirbti su nauju orkestru?
Nors, regis, esu įsitvirtinusi muzikos pasaulyje, kas kartą su nauju kolektyvu turiu iš naujo įrodyti, ko esu verta. Viena vertus, dauguma neskaito biografijų ir priima mane kaip jauną, nepatyrusią dirigentę (dažnai net jaunesnę, nei iš tiesų esu). Kita vertus, tie, kurie mano biografiją perskaitė, turi labai didelius lūkesčius kiekvienai koncerto ar repeticijos minutei! Kartais sunku tuos lūkesčius nuolatos patenkinti, nepriklausomai nuo aplinkybių: kelionių, sveikatos, emocinių iššūkių, didelio darbo krūvio ir pan.
Nuostabus jausmas yra grįžti pas kolektyvą, su kuriuo „sutapo chemija“. Pavyzdžiui, su Vienos simfoniniu, Berlyno „Staatskapelle“, Frankfurto operos orkestrais turėjau jau po keturis projektus, ir dar laukia naujų. Taip pat esu Brucknerio orkestro Lince pagrindinė kviestinė dirigentė. Gera turėti gilesnį ryšį, kuomet nebereikia nieko įrodinėti, o tik tiesiai nerti į muziką.
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas „Onutė Gražinytė, Giedrė Šlekytė ir LVSO“ įvyks kovo 7 d. 19 val. LVSO koncertų salėje. Dirigentė Giedrė Šlekytė. Bilietus platina LVSO koncertų salės kasa ir Bilietai.lt. Orkestro generalinis rėmėjas – „Embank“, mecenatas – advokatų kontora „Cobalt“.
