Disidentės Nijolės Sadūnaitės palinkėjimas sunkiu metu: Ieškokite gerų žmonių, jų yra daug

Irena Babkauskienė

Disidentė vienuolė Nijolė Sadūnaitė karantino dienas leidžia Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos namuose Pavilnyje kartu su kitomis vienuolėmis. Lietuvos sąžine vadinama sesuo Nijolė sako, jog šiandien visi – ir turtingi, ir vargšai – vienodoje padėtyje atsidūrėme, nes prieš koronavirusą visi esame lygūs. Todėl ir veikti reikia išvien. O ne kaltinti vienas kitą.

Kaip gyvenate, sese Nijole? – „Vakaro žinios“ paklausė Laisvės premijos laureatės Nijolės SADŪNAITĖS.

Gerai gyvenu. Pavilnyje grožis neišpasakytas. Čia – Vilniaus Šveicarija.

Dabar toks sunkus laikas mums visiems, Lietuvai.

Meldžiamės už ją. Kongregacijos namuose esame šešios vienuolės. Visiškai izoliavomės, niekur neiname, su išoriniu pasauliu bendraujame tik telefonu. Turime didžiulį kiemą, į kurį išeiname įkvėpti oro.

Kaip visi buitiniai dalykai išsisprendžia, ar kas padeda?

„Barbora“ atveža maisto, tik neneša į vidų, palieka ant laiptų. Bet laukti, kol atveš, reikia net 5 paras. Turime ir bulvyčių, ir burokėlių – savam darže užsiauginome. Su prekėmis ne bėda. Man netrukus bus 82 metai, kaip sapnas jie prabėgo, lyg nebūta.

Ką noriu tuo pasakyti? Kad gyvenimas greitai prabėga, todėl svarbu, kad žmonės susimąstytų, jog yra ir kitos vertybės, ne tik tai, kad kuo daugiau pinigų, visokių daiktų užgyventum, brangenybių įsigytum. Ne čia esmė. Esmė, kad vieni kitiems pagelbėtume. Žmonės senovėje sakydavo: jei nori būti laimingas, laimę nešk kitam, tada ji grįžta tau pačiam. Mums reikia to gerumo, kad mūsų širdelės būtų jautresnės kitiems.

Esame valdomi materialių dalykų?

Išties, šiandien žmogus savimi daugiau rūpinasi. Aišku, savimi reikia rūpintis, privalome, bet širdelės turėtų ir dėl kito virpėti. Girdėjote turbūt visą pasaulį apskriejusią vieno Italijos 72 metų kunigo istoriją. Jis susirgo, užsikrėtęs koronavirusu. Ligoninėje nebeliko jam reikalingo aparato, tad parapijiečiai, sudėję savo pinigėlius, nupirko ir atvežė savo kunigui. O jis tą aparatą atidavė palatoje gulėjusiam jaunam žmogui, visai nepažįstamam. Kunigas mirė.

Nesakau, kad visi turime gyvybes aukoti, bet šiandien Lietuvoje pasigendu artimo meilės. Mums trūksta atjautos. Mes net susikalbėti dažnai negalime.

Visuomenė šiandien susipriešinusi. Vieni pyksta, kad kažkas važiavo atostogauti į tą pačią Italiją ir dabar parvežė užkratą. Kiti, kad grįžusieji nesilaiko izoliacijos, treti apskritai norėjo, kad Lietuva neįsileistų sugrįžtančiųjų. Kaip susitaikyti vieniems su kitais?

Mes pripratę kaltinti tik kitus – pirštu rodome į žmogų jį teisdami. Pabandykite vienu pirštu rodyti į kitą, pamatysite, kad trys pirštai rodo į tave patį. Tad ir susimąstykime – galbūt tu trigubai daugiau to blogio turi nei tas, kurį kaltini. Manau, kiekvienam reikėtų į viską pažiūrėti tokiu principu: o jei aš būčiau to žmogaus vietoje. Buvo proga, buvo galimybė išvažiuoti, ir išvažiavo. Niekas piktos užmačios neturėjo išvažiuodamas.

Nereikia kitų kaltinti, svarbiausia pačiam žiūrėti, ką gali gero padaryti. Tos mūsų dienos trumpos, nežinia, kaip baigsis, bet to gerumo iš savęs reikia reikalauti pirmiausia. Dabar turime veikti išvien. Šiandien svarbiausia – Dievo ir artimo meilė. Atjausti, ypač tuos, kuriems labiausiai to reikia. Pagalvoti, kad gal tas žmogus vienišas, ligonis, gal nėra kas jam vaistų atneša. Girdėjau, savanoriai yra, kurie atneš prie durų ir produktų, ir vaistų – jiems tereikia paskambinti 1827. Meldžiuosi už juos.

Dabar toks metas – nebėkime, sustokime. Restoranai uždaryti, visi pasilinksminimai, sporto varžybos sustojo. Susimąstykime. Šis laikas toks, kai galima sugrįžti ir prisiminti esmines vertybes. Nes kai gyvenimas gerai klojasi, kai pinigų turi, sunku atjausti tą, kuriam neužtenka net duonai, sunku suprasti kitą, kai nesi buvęs jo kailyje: nebuvai alkanas, nebuvai uždarytas. Kaip tam anekdote – atėjo pas poną vargdienis ir sako: „Pone, neturiu duonos“, o šis atsako: „Didelio čia daikto – pyragą valgyk.“ Išties sunku įeiti į kito padėtį, kurioje pats niekada nebuvai. Bet dabar lyg ir vienodoje padėtyje visi atsiduriame – visi esame lygūs prieš koronavirusą.

Ar tikite, kad sugebėsime išnaudoti progą išmokti atjautos?

Žinoma, negali būti toks stebuklas, kad visi atsigręžtų į esmines vertybes. Bet galima melsti Dievą, kad suteiktų malonės panaudoti šį laiką dvasiniam brendimui. Praeis ta pandemija, kaip ir visos kitos nelaimės praeina, tad gerai būtų, kad po jos būtume brandesni dvasioje, jautresni vienas kitam.

Netrukus sulauksime šv.Velykų. Žmonės sako, kad jos bus liūdnos, nes sėdėsime užsidarę. Jūs ne vienas Velykas sutikote uždaryta lageryje, tremtyje. Ar yra kokios nors ypač įstrigusios?

Man linksmiausios Velykos buvo Mordovijos griežto režimo moterų lageryje. Per kažką gavome 1 kiaušinį, nes kiaušinių mes šiaip niekada negaudavome. Išsivirėme, pamarginome truputį. Tam konclageryje buvome 22 kalinės. Dvi iš būrio buvo užverbuotos – jos pranešinėdavo apie kitas kalines, liudydavo prieš mus. Tad tą vieną kiaušinį dalinome į 20 dalių. Tas kiaušinio dalijimas, tie burnon įdėti kiaušinio trupinėliai buvo toks džiaugsmas. Nes gerumas, pasidalinimas – įsimintiniausios akimirkos. Gerų žmonių visada galima sutikti, svarbiausia – ieškokime optimizmo, gėrio.