DISIDENTŲ LEMTYS (1) Atsiminimai apie Viktorą Petkų

Vladas Kančiauskas

Keista, bet unikalius žmones, kurie visą gyvenimą paaukojo, siekdami Lietuvos laisvės, atgimusi valstybė lyg ir užmiršo, geriausiu atveju jie vadinami keistuoliais.
Poetas eseistas Tomas Venclova kadaise sakė, kad keistesnio žmogaus už Lietuvos Helsinkio grupės įkūrėją Viktorą Petkų nėra sutikęs… Iš tikrųjų – pasiaukoti kovai su sovietų sistema ir gražiausius gyvenimo metus dėl to praleisti kalėjimuose, lageriuose, tremtyje galėjo tik ypatingas keistuolis…

Sutikti Viktorą Petkų man lėmė likimas, kai studijavau skulptūrą trečiame Valstybinio dailės instituto kurse. Poetė, skulptorė Veronika Vildžiūnaitė supažindino su augalotu, kiek flegmatišku žemaičiu, gyvenusiu visai šalia, senamiestyje. Taip prasidėjo mudviejų bičiulystė, trukusi bemaž 40 metų. Bendrauti su Viktoru traukė jo išskirtinumas – nuo netipinio išsilavinimo iki ypatingos veido išraiškos.
Vakarojant pas jį, geriant stiprią lagerio arbatą jorš (pusė kavos – pusė arbatos), man atsivėrė naujas langas į istoriją, poeziją, tikėjimą. Jis nuomojo kambarį pas vienuoles, gyveno asketiškai, tačiau turėjo nemažą biblioteką. Rinko Lietuvos poezijos antologiją. Jo paveiktas, poeziją kaip aukščiausią meno šaką pamėgau ir aš. Bendraudamas Viktoras švelniai pataisydavo pašnekovą, pamokydavo, nes turėjo didelį žinių bagažą ir norėjo juo neįkyriai pasidalyti. Apsiskaitymas išugdė lengvą, beletristišką tiek kalbėjimo, tiek rašymo stilių.

Išskirtinis bruožas – tolerancija su lengvai krikščionišku atspalviu. Moterų atžvilgiu elgėsi santūriai.

Nors bendrauti nevengė, bet nelaikė didžiausiu susidomėjimo objektu. Nebuvo kategoriškas, nors mėgdavo kartoti: „Laikausi savo nuostatos.“ Ypač stulbino ir kėlė šviesų pavydą jo dvasios stiprybė.

Savo kambarėlyje vakarais bendraudavo su jam artimais ir įdomiais žmonėmis – bendražygiais, jaunimu, menininkais, kultūrininkais. Kartais užeidavo ir „angelai sargai“ – taip jis vadino KGB seklius.

Nuostabiausia, kad savo tardytojams, persekiotojams nejautė nei pykčio, nei paniekos, greičiau savotišką užuojautą. Ši krikščioniška išmintis mane stebino. O Viktoras į žmonių ydas – savanaudiškumą, bailumą – reaguodavo šyptelėjimu, mėgdavo sakyti: „Neteisk ir nebūsi teisiamas.“

Buvo giliai tikintis žmogus, tačiau to nedemonstravo, laikė širdy lyg intymią paslaptį. Turbūt jo svajonė buvo visuotinė Bažnyčia. „Dievas yra vienas, – sakydavo. – Glaudžiuosi prie Bažnyčios.“ Turėjo nemažai pažįstamų dvasininkų, tarp jų, žinoma, buvo ir kunigai kankiniai, sutikti lageriuose. Progai pasitaikius, dirbo zakristijonu Vilniaus Katedroje pas bičiulį monsinjorą Kazimierą Vasiliauską. Buvo iškalbus, parapijiečiai ilgai prisimindavo vaizdingus Viktoro posakius, daugelis net manė, kad jis iš pašaukimo yra kunigas – sielų ganytojas.
Džiaugdavausi, kai pasiūlydavo apsilankyti pas kunigą Česlovą Kavaliauską – lagerio laikų bičiulį.

Intelektualas, eruditas ryškiai išsiskyrė iš Lietuvos dvasiškių, gal todėl Bažnyčios hierarchai ne itin jį mėgo. Kavaliauskas studijavo fizikos aibių teoriją, mokėjo lotynų, hebrajų kalbas ir ėmėsi titaniško darbo – išversti Naująjį Testamentą. Dirbo Dubingiuose, jį konsultavo kunigas Vaclovas Aliulis, talkino Viktoras Petkus. Pamenu, kokie įdomūs pokalbiai užsimegzdavo! Ir apie Dubingių ežero pavadinimą Asveja, ir apie čia buvusius Radvilų rūmus, ir apie Norilsko lagerio kalinių sukilimą, ir apie jų himno žodžius, kuriuos parašė Česlovas Kavaliauskas su Viktoru Petkum. Prie Asvejos ežero krantų supratau, kad įmanoma suderinti du, atrodytų, nesuderinamus dalykus – fizikos mokslą ir Dievo buvimą.

Viktoras buvo asmenybė, žvelgianti į priekį. Lietuvos strateginę kryptį reikia orientuoti į ateitį, o ne į praeitį, – sakydavo. Tada dar nesupratau, kodėl jis taip noriai bendrauja su studentais, ypač su mąstančiais jaunais žmonėmis, – jautė pareigą perduoti žinias, kurias sukaupė savo „universitetuose“, nors apie gyvenimą lageriuose vengdavo kalbėti net su likimo draugais.

Vieną vakarą, sklaidydamas mano skulptūrų nuotraukas, Viktoras paprašė, kad sukurčiau paminklą jo giminėms, atgulusiems amžino poilsio Raseinių kapinėse. Pageidavo asociatyviai remtis jo mylimo poeto Maironio įtaka. Po keleto savaičių pateikiau skulptūros „Žynys – kanklininkas“ eskizą, kuriame ataidi Maironio žodžiai: „Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų.“ Viktorui sumanymas patiko, sutarėme projektą realizuoti. Tada pagalvojau, kaip ilgai lagerių žmonės tyrinėja, visokiose situacijose išbando asmenį, kol ima juo pasitikėti.

Raseiniuose aplankėme ir miesto gimnaziją, iš kurios Viktoras, būdamas 16 metų, iškeliavo į Sibiro „universitetus“. Dabar jai suteiktas Viktoro Petkaus Atmintyje iškyla mudviejų kelionė į Leningradą (Sankt-Peterburgą). Apsistojome pas jo likimo draugą, žymų vertėją Kirilą Uspenskį, garsiojo rusų pedagogo vaikaitį. Jo tėvai gyvenimo vingiuose pasirinko artimą draugystę su bolševikų vadu Leninu, o vaikaitis Kirilas tapo baltagvardiečiu ir sovietų kaliniu.

Pamenu, šeimininkas parodė nedidelę sofą, ant kurios miegojo Uljanovas-Leninas. Įdomumo dėlei atsiguliau ir aš, gana ramiai praleidau visą naktį, bolševizmo bacilos nepasigavau.

Ryte aplankėme Fiodoro Dostojevskio butą-muziejų tame pačiame kieme. Viktoro draugai iš Ermitažo surengė ekskursiją po Šiaurės sostinę, parodė dar nematytas miesto vietas. Vakare vėl gurkšnojome tradicinę rusų arbatą, tarp disidentų vyko karštos diskusijos. Žinoma, aš, studentas, buvau pasyvus klausytojas, bet man tai padėjo suprasti daugybę dalykų apie valstybę, tautą, žmogų, tikėjimą.

Įstrigo epizodas iš kelionės į Taliną, kur aplankiau savo draugą dailininką, o Viktoras – tremties bičiulį, estų disidentą. Šis papasakojo istoriją apie savo prosenelį, kuris carinės Rusijos valdomoje Estijoje buvo didelio kaimo seniūnas. Rusų karininkas su kazokų būriu pareikalavo iš seniūno kažko, ką tas atsisakė padaryti, tuomet jam pasiūlyta rinktis – arba bus viešai nuplaktas aikštėje, arba sušaudytas. Ramusis estas pasirinko sušaudymą, nes nuplaktas negalėtų po tokio pažeminimo gyventi tarp tautiečių… Po keliasdešimties metų tame kaime jam pastatytas paminklas.

Kartą Viktoras pasiūlė užeiti į stačiatikių cerkvę. Nustebau, ką mes ten veiksime tarp rusų. Atsakymas buvo trumpas ir aiškus: krikščionybė neturi tautybės, be to, prieš ilgą kelionę reikia atlikti išpažintį.

Jausdamas, kaip intensyvėja „angelų sargų“ priežiūra, suprato, kad artėja dar viena „ilga kelionė“.

Bet būta ir linksmų kelionių po Lietuvą. Viena iš jų – į pirmąją Lietuvos sostinę, pas Viktoro bičiulį, Kernavės kleboną Nikodemą Švogžlį-Milžiną, dar prieš karą pradėjusį rinkti etnografinę medžiagą. Jo archeologinė ir numizmatikos kolekcija tapo Kernavės kraštotyros muziejaus pagrindu. Gyveno prie bažnyčios, samdė kambarį kukliame namelyje, tokia tad buvo jo klebonija… Dviejų metrų ūgio, vilkėdamas apsitrynusia sutana, smarkiai pavaikė mus po Kernavės kalnelius, o paskui varganame kambarėlyje vaišino skaniais lašinukais. Užsukome ir į mano pusbrolio etnografo Algimanto vestuves, ten Viktoras pasakė puikią, jaudinančią kalbą, skirtą jaunai šeimai. Smagu buvo matyti kunigą Milžiną, sėdintį prie vieno stalo ir dainuojantį kartu su parapijiečiais… Keletui metų prabėgus, šiam demokratiškam kunigui, jau paguldytam Kernavės bažnyčios kriptoje, pastačiau paminklą ant jo paties surinktų girnų.

Sovietų saugumas stebėjo ne tik Viktorą, bet ir visus tuos, kurie su juo bendrauja. Aš buvau iškviestas į Lukiškių aikštę pas tardytoją Bryliną. Klausimai buvo labiau negu aiškūs, ypač pasiteiravimas, ar noriu baigti mokslus. „Kodėl jūs bendraujate? – kamantinėjo. – Ir apskritai kodėl jaunimą Petkus taip traukia? Mes manome, kad jis yra netradicinės pasyvios orientacijos, nes nevedęs, ir linksta prie jaunimo, ypač kurių tėvai yra aukšti tarybiniai veikėjai.“ Atsakiau paprastai: domiuosi poezija, o Viktoras Petkus ją sistemina. Be to, iškaliau jo šeimai paminklą, būdamas neturtingas žmogus, jis negalėjo iškart atsiskaityti, tai ir bendrauju. Kitas klausimas nustebino savo naivumu: ar lipdyčiau ir Hitlerio, ir Nyčės biustus, jeigu kas užsakytų.

Atsakiau, kad Nyčės lipdyčiau, nes jis – filosofas, o Šikelgruberio (Hitlerio) – ne. Kodėl? Nes man nepatinka nacionalsocializmas.
Po kiek laiko Viktoras užsuko pas mane, į buvusią L. Giros gatvę, ir paprašė, kad vakarop užbėgčiau pas jį. Tada buvau pristatytas ir turėjau garbės paspausti ranką akademikui Andrejui Sacharovui, atvažiavusiam į rusų disidento Sergejaus Kovaliovo teismą, kuris Vilniuje vyko už uždarų durų.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, viena iš sostinės aikščių buvo pavadinta Andrejaus Sacharovo vardu. Viktoro Petkaus įkurta Lietuvos žmogaus teisių asociacija užsakė, kad sukurčiau granitinį žymenį – skulptūrą tai aikštei pažymėti. Provincialiai mąstanti Vilniaus savivaldybė ilgai nenorėjo duoti leidimo, retoriškai klausinėjo, nejau imsime rusams žymenis statyti (beje, savivaldybė tos skulptūros nefinansavo). Galų gale, po tikros kovos, man dalyvaujant savivaldybės posėdyje, nubalsuota leisti.

Po to aštuonerius metus žymuo apleistoje, užžėlusioje aikštėje tiesiog „vegetavo“, paskendęs piktžolėse, nors maldavau, kad savivaldybė pagal projektą įrengtų aikštelę skulptūrai. Atsakymas – nėra lėšų.

Pinigų visokiems niekams atsiranda, bet valstybingumui įamžinti, valstybės prestižui sutvirtinti jų nėra… Juk akademiką Andrejų Sacharovą ne aš, o Lietuvos valstybė apdovanojo Vyčio kryžiaus ordinu… Beje, Vilniaus Lukiškių aikštės nepavydėtiną likimą irgi lemia atsainus požiūris į valstybingumą…

Po Sergejaus Kovaliovo teismo Petkus ėmė vengti bendravimo, tą pastebėjau ne tik aš, bet ir kiti pažįstami. Kartais net eidamas gatve nusukdavo į šalį, kad nesusitiktume. Supratome: artėja finalas, Viktoras nenori mūsų „pakišti“. Partinis laikraštis išspausdino straipsnį, kaip socialistinės Lietuvos priešas – šmeižikas Viktoras Petkus – gadina jaunimą, teikdamas sufalsifikuotas žinias apie Lietuvos istoriją ir t. t. Kadangi dažnai eidavau pro jo namus, teko matyti keistų dalykų – prie durų numestą katino lavoną be galvos, išmuštą langą… Kai pagaliau susitikome sutartoje vietoje, jis paaiškino, kad aš daugiau naudos Lietuvai duosiu, kurdamas skulptūras negu eidamas jo keliu, užsiminė apie dar vieną sunkų jam skirtą išbandymą, kuris jau čia pat.

Vėliau supratau, kad nuosprendį sau jis pagreitino, įkurdamas Lietuvos Helsinkio grupę. „Nusikaltėlio“ teismui vykstant už uždarų durų, teisiamasis Viktoras Petkus, demonstruodamas, kad nepripažįsta šito farso, ramiai atsigulė ant suolo. Vėliau, kai iš įkalinimo vietos pagaliau grįžo į Lietuvą, sakė vos atlaikęs tą išbandymą, galėjęs ir negrįžti, nes politiniams kaliniams sąlygos dar labiau sugriežtintos.

Lietuvos rezistenciniam sąjūdžiui Helsinkio grupės įkūrimas buvo nepaprastai svarbus. Pavieniams disidentams susibūrus į organizaciją, jų balsas turėjo didesnį rezonansą pasaulyje. Tai buvo faktinė imperijos irimo pradžia, vienas iš pirmųjų skambių antausių sovietinei sistemai. Kurdamas Helsinkio grupę, Viktoras labai apgalvotai rinkosi jos narius – tai žmonės, kuriems sovietai ne kažin kiek galėjo pakenkti. Priklausantys įvairiems socialiniams sluoksniams, sąmoningai įsitikinę, jie gerbė tokį pasitikėjimą, nes žinojo, ką ir dėl ko daro.

Visą sovietinės teisėtvarkos smūgį Viktoras Petkus prisiėmė pats vienas. Grįžęs į Lietuvą, sakė, kad jis skiriasi nuo kitų politinių kalinių, nes apie 7-ąjį dešimtmetį valdžia daugelį paleido, kai kuriuos net reabilitavo, bet jį vėl išvežė į lagerį. Tačiau įsitikinimų tai nepakeitė – kaip to įrodymą ant sienos virš lovos laikė tarpukario krikščionių demokratų sąjungos vėliavą.

Kartą paklausiau, kodėl įvairiomis progomis jis įsisega Ukrainos Respublikos didvyrio ordiną, kodėl teikia pirmenybę šiam apdovanojimui. Viktoras atsakė: „Gavau jį už drąsą, už konkretų poelgį.“ Ir papasakojo, kaip lageryje, pasibaigus jo įkalinimo laikui, likimo draugai ukrainiečiai, ant plono popieriaus surašę sovietų nusikaltimus žmoniškumui, paprašė, kad Viktoras tą sąrašą išneštų į laisvę, perduotų į Vakarus.

„Jaunas buvau, drąsus“, – šyptelėjo. Ukrainiečiai, dirbę siuvykloje, tuos popierius užsiuvo jo šimtasiūlės apykaklėje. Per kratą – tikras stebuklas! – nieko nerado. Jeigu būtų radę, iškart būtų pridėję dar 15 metų kalėti. Dokumentai pasiekė Vakarus. Atkūrę valstybę, ukrainiečiai jo žygdarbio nepamiršo.

Estija irgi apdovanojo Viktorą Petkų už panašų poelgį.

Siurprizas buvo, kai netikėtai Lietuvoje inkognito apsilankė Izraelio ministras pirmininkas Ščaranskis (Arielis Sharonas), faktiškai antras žmogus valstybėje, tikslas – aplankyti savo katorgos laikų bičiulį. Jau oro uoste Širanskis paprašė nuvežti pas Viktorą Petkų, manydamas, kad šis yra viešai žinomas, reikšmingas asmuo.

Deja, atkurtos Lietuvos veikėjams jis buvo neparankus dėl savo principingumo, todėl energingi „naujalietuviai“ eliminavo jį iš politinės konkurencinės kovos. Pasak akademiko Antano Buračo, netekome prezidentinės natūros žmogaus. Ščaranskis privačiai apsilankė pas savo lagerio laikų bičiulį Petkų – norėjo grąžinti nosinę, kurią Viktoras, sėdėdamas bendroje kameroje, sunkią valandą jam paskolino nusišluostyti ašaroms…

Grįžęs iš įkalinimo, Viktoras ryžtingai įsiliejo į valstybės atkūrimą. Prisimenu, kaip jis reagavo į premjerės ekonomistės Kazimiros Prunskienės planus paskelbti Kovo 11-osios Akto moratoriumą – tas žodis prasideda raide m, kaip ir mirtis, tai bus nepriklausomybės laidotuvės.

Atkūrus valstybę, dirbo Vyriausybės patarėju, bet neilgai. Tiek buvusieji, tiek energingi naujieji valstybininkai vieningai pripažino, kad Viktoras Petkus – molodec, bet nieko nebaigęs, neįgijęs tarybinio aukštojo mokslo diplomo, kurio neturėdamas, kitaip sakant, nesusipažinęs su dialektiniu materializmu, negali dirbti valstybės tarnyboje!

Viktoras Petkus atsidėjo kitai veiklai – rašė ir leido knygas iš Lietuvos bažnyčių architektūros, dvasininkijos istorijos: 1994 m. išėjo „Vilniaus arkikatedros bazilikos koplyčios“, 2001 m. – „Šv. Mikalojaus bažnyčia“, 2002 m. – „Vilniaus vyskupai Lietuvos istorijoje“. Kiekvienas iš šių veikalų prilygsta daktaro disertacijai…