II.
Antrojoje pokalbio su Doc. Nagliu Kardeliu dalyje kalbėjomės apie sekuliarizaciją, religijos vaidmenį ateities pasaulyje ir radikalaus islamo grėsmes Europai. Pirmąją pokalbio dalį galite skaityti Čia.
Jūs užsiminėte apie sekuliarizaciją. Sekuliarizacijos teorija teigia, kad Vakarų Europoje religija nyksta, kad Bažnyčia praranda savo galią, bet yra ir desekuliarizacijos teorija, kuri teigia, kad Vakarų Europoje religija nenyksta, ji tampa individualizuota. Kaip jūs manote, kokia yra religijos padėtis Vakarų Europoje?
Atsakymas turėtų būti kompleksinis, visų pirma religija niekada neišnyks. Mes galime būti tuo tikri, pati religinė sąmonė transformuojasi ir religinis jausmas labiau interorizuojamas, pereina į žmogaus sielos vidų, tai nėra blogai, kita vertus, kai nyksta bendruomeninės religinio jausmo išgyvenimo formos, tai labai skaudžiai atsiliepia ir toms kitoms sekuliarioms gyvenimo plotmėms. Taigi problema nėra ta, kad religija Europoje apskritai nyksta, bet problema yra ta, kad apeliavimas į religiją, rėmimasis religinėmis vertybėmis laikomas nesvarbiu, yra išeliminuojamas iš politinio proceso. Laikoma, kad apeliuoti į religiją, bandant spręsti vieną ar kitą problemą, yra nebrandumo požymis. Po Apšvietos XVIII a. susiformavo tokia politinė sistema, kurioje religija atskirta nuo valstybės. Edukacijos procesas irgi atribotas nuo Bažnyčios įtakos. Taigi problema ta, kad Bažnyčia prarado politinę įtaką, kuri galėtų reikštis per institucijas.
Radikalus viešo visuomenės gyvenimo ir Bažnyčios gyvenimo atribojimas yra labai pavojingas procesas, ir to kraštutinės išraiškas matome, kai, pavyzdžiui, draudžiama demonstruoti religinę priklausomybę rodančius ženklus, draudžiama kabinti kryžių mokyklos klasėse. Privačiame gyvenime ta įtaka yra stipri, tiesiog net ir tie žmonės, kurie Europoje nevaikšto į Bažnyčią, jie įsiklauso į Bažnyčios balsą. Bet kitas dalykas – tai Bažnyčios atribojimas nuo institucijų. Be abejo, pati Katalikų Bažnyčia laikosi tuos nuostatos, kad perdėm kištis į politiką yra blogai, nes Bažnyčia turi savo misiją. Tomas Akvinietis aiškiai tą yra pasakęs, kad Bažnyčios tikslas yra anapusinis – vesti žmogų į išganymą, o valstybės tikslas yra šiapusinis – užtikrinti gerovę. Tie tikslai neprieštarauja vienas kitam, Europoje dažnai manoma, kad sekuliarus, šiapusinis tikslas nesuderinamas su anapusiniu. Tai yra, be abejo, mitas, kita vertus, Tomas Akvinietis, matyt, yra teisus, demarkuodamas šituos tikslus. Jis savo traktate De Regimine Principum sako, kad sekuliari valdžia ir Bažnyčios valdžia yra skirtingos ir kartu veikdamos gali pasiekti gerų darbų. Kunigaikštis turi sudaryti prielaidas žmonėms ne tik siekti gerovės, kuri pasiekiama šiame gyvenime, bet jis turi sudaryti sąlygas žmogui siekti anapusinio tikslo. Ir taip pat jis sako, kad žmogaus buvimas Bažnyčios nariu, įsitraukimas į religinį gyvenimą leidžia ne tik jam siekti anapusinio tikslo, bet jį formuoja kaip pilietį. Žmogaus krikščioniškumas, jo religinis angažavimasis, taip pat pačios Bažnyčios institucinė veikla, skirta ugdyti pilietį, taip pat yra reikšminga valstybei. Kitaip sakant, mes geri piliečiai dėl to, kad geri krikščionys, ir geri krikščionys dėl to, kad geri piliečiai. Būtent tokia sąveika pilietiškumo ir krikščioniškumo yra Tomo Akviniečio parodyta šitame labai svarbiame traktate.
Ir Europa šį dalyką pamiršta. Bažnyčios įtaka, kuri galėtų būti daug didesnė, yra eliminuota iš viešojo gyvenimo. Ir manoma, kad žmogus į dvasinius dalykus neturėtų kreipti dėmesio, kai sprendžia ekonominius, ekologinius, socialinius klausimus. Vakarai mano, kad daugelį problemų galima išspręsti technologiškai ir procedūriškai, tai tokia redukcionistinė ambicija. Manoma, jog galima rasti labai specifinių metodų, dažnai net grynai technologinių, toms problemoms išspręsti. Ir tai skatina neadekvačios politinės sistemos susiformavimą, kai manoma, jog politikas viso labo turi būti politinis technologas, jis turi baigti politikos mokslus, yra profesionalas. Ir pati visuomenė gali būti nušalinta nuo tų procesų, nes tų dalykų nestudijavo, neišmano. Taigi pasitikima procedūromis. Procedūriškumas visada susijęs su konkrečiomis politinėmis technologijomis. Ir jei nori, kad technologija veiktų, ji turi būti be jokių priemaišų. Tai reiškia, kad filosofija arba religija su holistiniu pasaulio matymu metodiškai nepasiteisina. Ir tas pasitikėjimas technologijomis yra Vakarams labai būdingas. Jis atsiranda dėl perdėto pasitikėjimo mokslu. Gamtos mokslų raida būtent ir rėmėsi tokia prieiga, kurios esmė yra konkrečių tikrovės segmentų atsiskyrimas ir specifinių duomenų radimas. Gamtos moksluose tai pasiteisina, humanitariniuose – ne. Politikoje tai dažniausiai irgi nepasiteisina, jei politiką suvokiame ne kaip techninį procesą, o kaip procesą, kuris susijęs su vizija, su vertybėmis ir apskritai su visų piliečių dalyvavimu.
