Dominik Tarczyński. Būkite išdidūs kaip Lenkija

Dominikas Tarczyńskis 2015-2020 m. buvo Lenkijos Seimo narys. Nuo 2020 m. jis yra Europos Parlamento Teisės ir teisingumo partijos (PiS) narys Europos konservatorių ir reformistų (ECR) frakcijoje.

– Lenkija perspėjo, ką „Nord Stream” reiškia energetinei priklausomybei ir kas iš tikrųjų yra Putino Rusija, bet niekas nenorėjo klausytis. Dabar turime karą ir precedento neturinčią energetikos krizę. ES pagaliau atsibudo ir pamatė, kad jau per vėlu. Ar kas nors prisiima atsakomybę už šį aklumą?

– Taip, Ursula von der Leyen yra sakiusi, kad ES turėjo išklausyti Lenkiją, kol dar nebuvo per vėlu. Tai tiesa. Kažkas turėtų atsakyti už politines pasekmes. Tačiau matome, kad Europos vadovai šiuo klausimu remia vieni kitus. E. Macronas vis dar sako, kad negalima izoliuoti tokio lyderio kaip V. Putinas. Scholzas primygtinai reikalauja atkurti normalius santykius su Rusija po karo.

Problema ta, kad save vadinantys ES lyderiai vis dar nesupranta, kad Rusija yra blogio imperija. Jie turėtų tai suvokti. Akivaizdu, kad jie nepatyrė Antrojo pasaulinio karo padarinių, kaip kad patyrė Lenkija, ir tai suprastų tik tuo atveju, jei Rusija juos užpultų. Susidaro įspūdis, kad jiems reikia tam tikro šoko, kad suprastų realybę, nes šiuo metu Rusiją jie laiko pajamų šaltiniu, verslo partnere. Jie nesupranta, kad su Rusijos meška verslo nesudarysi, nes anksčiau ar vėliau ta meška tave užmuš.

-Vos prieš mėnesį lankėtės Iziume, kur ekshumuota daugiau kaip 400 kūnų. Net šių baisybių akivaizdoje daugelis Europos politikų vis dar pasisako už teritorijų perdavimą Putinui mainais į taiką. Ar tai naivumo, ar noro grįžti prie įprastos veiklos rezultatas?

– Akivaizdu, kad jie nori grįžti prie verslo su Rusija, tačiau reikėtų prisiminti, kad karas Ukrainoje prasidėjo ne prieš dešimt mėnesių, o prieš daugelį metų. Pavyzdžiui, kai 2008 m. Rusija užpuolė Gruziją, niekas nereagavo. Problema ta, kad niekas nepasikeis, jei Europoje nepasikeis politiniai lyderiai.

– Europos Sąjunga inicijavo įvairias sankcijas, kad smogtų Rusijos ekonomikai, tačiau ji neskyrė dėmesio tokiems verslams kaip deimantų rinka tarp Belgijos ir Rusijos. Ar tai nėra dar vienas ES veidmainystės ir dvigubų standartų įrodymas?

Ar tai nėra dar vienas ES veidmainystės ir dvigubų standartų įrodymas?

– Deimantai – tik vienas iš pavyzdžių. Tiesa ta, kad šiuo metu nematau, jog ES imtųsi kokių nors realių veiksmų. Jie skelbia pareiškimus, kuriuose smerkia Rusiją ir įspėja, kad ji turės sumokėti už pasekmes. Tačiau kokias pasekmes jie turi omenyje? Kodėl deimantų rinkai netaikomos sankcijos? Daug žodžių, bet labai mažai veiksmų. Su tokiais lyderiais nematau Europos ateities. Rusijos įtaka tokia stipri. Yra tiek daug lobistų, tiek daug agentų, ir niekas nieko nedaro.

Dabar turime korupcijos skandalą Europos Parlamente, kuris kenkia visai ES struktūrai. Putinas iš to tikrai juokiasi. Tie, kurie bandė pasmerkti Lenkiją, tie, kurie mums dėstė apie demokratiją, teisinę valstybę ir skaidrumą, yra tie, kurie ėmė pinigus. Tokia yra šios institucijos veidmainystė. Ir kalbame ne tik apie narius, bet ir apie jos pirmininko pavaduotoją Evą Kaili. Asmenį, kuris į šias pareigas pateko todėl, kad buvo rekomenduotas, o paskui daugelį metų toleruojamas. Manau, kad tyrimas turėtų būti sutelktas į jos asmeninius ryšius parlamente, nes tai atskleis su tuo susijusių asmenų pavardes. Baisu, kad per karą, kuris turi įtakos visam pasauliui, kai kuriems rūpėjo tik pasipildyti savo kišenes.

– Šis skandalas buvo pavadintas „Kataro vartų” skandalu, tačiau panašu, kad daugelis šių kyšių atkeliavo iš Maroko. Ar tai galėtų paaiškinti Europos politiką, pagal kurią Maroko „žaliajam” žemės ūkiui skiriamos didžiulės subsidijos, dėl kurių ir toliau daroma žala ES narei Ispanijai?

– Manau, kad „Qatargate” taps „Moroccogate”. Tai labai rimtas klausimas, nes „Qatargate” visų pirma buvo bandymas pasinaudoti Pasaulio futbolo čempionatu Kataro įvaizdžiui pagerinti. Tačiau jau daugelį metų ES buvo priimtas strateginis sprendimas remti Maroką. Tai daug rimčiau nei Kataras. Turime pažvelgti į balsavimus, kalbas parlamente, kad pamatytume, kas gali būti susiję. Pavyzdžiui, Komisijos pirmininko pavaduotoja Kaili balsavo Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitete (LIBE), nors nebuvo šio komiteto narė.

Turime pamatyti, kas priklauso marokiečių lobistams. Turime sekti pinigus; visada sekite pinigus.

– Nepaisant šio skandalo ir karo, ES yra partijų, apsėstų šantažuoti Vengriją ir Lenkiją ir taikyti sankcijas remiantis teisinės valstybės mechanizmu, kurį kai kas vadina „kairiųjų valdžia”. 

– Tai yra visiška tiesa. Tai teisinė valstybė, į kurią žvelgiama iš kairiųjų pozicijų. Šis šantažas mūsų nepalauš. Mums nerūpi pinigai. Mums jų reikia, kaip ir visiems kitiems, bet jie nėra mūsų tikslas, jie nėra mūsų nacionalinio gyvenimo centras. Mes neketiname parduoti savo suvereniteto už eurus. Jie mano, kad mes mąstome kaip jie, kad mūsų mentalitetas toks pat kaip jų: orientuotas tik į pinigus. Tačiau mes galvojame ne tik apie tai, bet ir apie savo istoriją. Mes išgyvenome padalijimus, 123 metus neegzistavimo žemėlapyje, komunizmą, Hitlerį ir Antrąjį pasaulinį karą. Ir jie mano, kad gali mus šantažuoti. Tai pokštas! Jie negali šantažuoti lenkų tautos, nes mes turime 1000 metų istoriją ir esame išdidi tauta. Jie negali mūsų paliesti. Jie negali pakenkti mūsų ekonomikai, nes mūsų nedarbo lygis yra mažiausias Europos Sąjungoje. Jie turi tik finansus, o mes turime finansus, istoriją, emocijas ir pasididžiavimą.

– Vienas iš dažniausių kaltinimų Lenkijai buvo tas, kad ji yra ksenofobiška, tačiau jūs priėmėte daugiau kaip 1,5 mln. ukrainiečių pabėgėlių – tai didžiausias pabėgėlių priėmimas Europoje. Ar sulaukėte paramos iš ES?

– Ne, paramos nebuvo daug. Reikia nepamiršti, kad mūsų sieną kirto apie septynis milijonus žmonių. Lenkijoje nėra pabėgėlių stovyklų. Visi šie žmonės apgyvendinti privačiuose namuose ir mūsų infrastruktūroje. Tai įrodo du dalykus. Pirma, Lenkija yra atvira valstybė. Antra, tai įrodo, kad buvome teisūs, kai 2015 m. pasakėme „ne” nelegaliai migracijai. Pagal tarptautinę teisę pabėgėlis yra asmuo, bėgantis iš šalies, kurioje vyksta konfliktas, į artimiausią šalį. Ukrainiečiai yra pabėgėliai, tačiau marokiečiai, afrikiečiai ir sirai nėra pabėgėliai – jie yra nelegalūs migrantai. Buvome teisūs, kai 2015 m. tam prieštaravome ir kai atsisakėme kvotų sistemos. Akivaizdu, kad po metų vėl esame teisūs.

Daug kartų tai kartojau Europos Parlamente, ragindamas kitus: „Būkite kaip Lenkija”. Sustabdykite nelegalią migraciją, nustokite užsiimti verslu su Putinu ir būkite drąsūs bei išdidūs kaip Lenkija.

– „Būkite drąsūs, būkite kaip Lenkija”, – tokie buvo Jūsų žodžiai Europos Parlamente? 

– Tai tiesa. Toks yra mano gyvenimo šūkis: „Būkite kaip Lenkija”. Per daugelį metų yra daug pavyzdžių, kai Lenkija buvo ir tebėra teisi.

– Ar nemanote, kad didelė daugelio Vakarų šalių problema yra drąsos ir tikėjimo savimi trūkumas?

– Tautai labai svarbu pasitikėti savimi, o daugeliui to trūksta. Lenkija jo turi, nes patyrėme sunkią patirtį. Suprantame, ką reiškia suverenitetas, ir mokame švęsti kiekvieną laisvės akimirką. Kaip sakė Jonas Paulius II: Jonas Paulius II sakė: „Laisvė neduodama visiems laikams, už ją reikia kovoti kiekvieną dieną.” Net ir taikos laikais suprantame, kad suverenumas ir laisvė nėra savaime suprantami dalykai. Jas galima atimti, todėl geriau būti protingam, kol jų nepraradai, kol nebuvai užpultas. Suprantame, kas yra Rusija, ir kad turime būti stiprūs, protingi, pasiruošę ir tikėti savimi. Negalima būti bailiu, jei nori išgyventi šiame pasaulyje. Štai kodėl lenkai yra drąsūs, protingi ir išdidūs.

Esu vieno iš prakeiktų kareivių, kurie 1945 m. netikėjo, kad karas baigėsi, anūkas. Mano senelis pasislėpė miške ir tęsė karą prieš komunistus. Tai įaugę į mūsų kraują. Kiekvienoje Lenkijos šeimoje kada nors netolimoje istorijoje buvo kovotojas už laisvę. Tai mūsų paveldas.

Álvaro Peñas yra Ispanijos užsienio reikalų analitikas, daugiausia dėmesio skiriantis Rytų Europai. Jis rašo įvairiems interneto leidiniams, dažnai dalyvauja radijo ir televizijos laidose.

www.theeuropeanconservative.com