Kaip žinia, pastaruoju metu paaštrėjo klausimas dėl galimo rusų valstybinių mokyklų palaipsnio atsisakymo. Šiuo metu šį klausimą iškėlė Švietimo, mokslo ir sporto ministras, kad būtų pravartu tą padaryti, tačiau nesulaukė palaikymo ne tik iš valdančiosios koalicijos partnerių (pvz. Laisvės partijos), kurie griežtai atmetė tokias iniciatyvas, tačiau ir iš pačios premjerės Ingridos Šimonytės.
Čia būtina pažymėti, kad partija Nacionalinis susivienijimas, mano žiniomis, buvo vienintelė partija, kuri tą klausimą savo programoje kėlė dar prieš 2020 m. Seimo rinkimus, t. y. gerokai „before it was cool“. Šiuo metu partijos Nacionalinis susivienijimas vicepirmininkas dr. Vytautas Sinica (taip, mano draugas, ne kartą tą deklaravau viešai) publikavo straipsnius apie tai, kodėl būtina atsisakyti valstybinio ugdymo rusiškose mokyklose. Privačios mokyklos – prašom, bet tik ne už valstybės biudžeto lėšas. Visiškai sutikdamas su tuo, ką dr. Vytautas Sinica publikavo viešai, norėčiau šiek tiek praplėsti / papildyti jo mintis.
Visuotinai žinoma, kad Rusijos kariuomenė užpuolė Ukraina, kad Rusija okupuotose Ukrainos regionuose vykdo ukrainiečių tautos genocidą ir karo nusikaltimus. Ko gero, mažai bus abejojančių ir tuo, kad jei, neduok Dieve, Ukraina kris, sekantys sąraše esame mes. Taigi mes, Lietuvos valstybė ir jos piliečiai, šiuo metu turime net labai aiškų priešą, kuris kelia egzistencinę grėsmę ne tik Lietuvos valstybės nepriklausomumui bei jos teritorijos vientisumui, bet ir lietuvių tautos išlikimui. Kadangi šis įrašas nėra istorijos kampelis pas Dominyką Vanharą, nenorėčiau labai plėstis apie tai, kaip įvairūs Rusijos režimai per kelias okupacijas naikino lietuvių tautą (tiek fiziškai, tiek dvasiškai), tikiuosi, kad visi tą žino.
Ir va dabar mūsų valstybė, turėdama egzistencinį priešą, kuris tikrai nori ir tikrai bandytų mus sunaikinti, jei tik gautų tokią galimybę, ir toliau visų mokesčių mokėtojų pinigais finansuojame vandens ant mūsų egzistencinio priešo malūno pylimą.
Pradėkime nuo bendrų dalykų: kas yra kalba? Kalba, visų pirma, yra komunikacijos ir informacijos perdavimo priemonė. Įsivaizduokime tipišką Lietuvos jaunuolį, kuriam šiuo metu, sakykime, yra 17 metų. Ir kuris ieško jį dominančios informacijos, nesvarbu kokios (filmų, muzikos, serialų, knygų, laidų, etc.). Kokia kalba jis šios informacijos ieškos? Pirmiausia jis šios informacijos ieškos lietuvių kalba, nes šią kalbą jis moka geriausiai, todėl lietuvių kalba perduodamą informaciją jam yra lengviausia priimti, suprasti ir įsisavinti. Jei neras reikalingos informacijos lietuvių kalba, greičiausiai, ieškos informacijos anglų kalba, nes mūsų jaunimas anglų kalbą irgi gerai moka.
O dabar įsivaizduokime analogišką 17 metų jaunuolį, kuris lanko rusų mokyklą. Labai tikėtina, kad jis gimė ir augo rusakalbėje šeimoje, kur jo šeimos nariai tarp savęs ir su juo bendrauja rusiškai. Jei negyvenate Vilniuje, nustebtumėte, kiek ikimokyklinio amžiaus vaikų Vilniuje lietuviškai nemoka visiškai. Tuomet toks vaikas iš rusakalbės šeimos pradeda eiti į rusų mokyklą, kur išmoksta rašyti ir skaityti rusiškai bei toliau lavina savo būtent rusų kalbos gebėjimus. Lietuviškai gal kažkiek tokioje mokykloje ir pramoksta, tačiau gerokai mažiau, nei rusiškai, kas reiškia, kad lietuvių kalba jam liks kur kas mažiau patogi, nei rusų.
Ir va kokia kalba mūsų hipotetinis 17 metų rusų mokyklos mokinys ieškos informacijos pirmiausia? Taip, teisingai, rusų kalba, nes būtent šia kalba perduotą informaciją jam bus lengviausia ir paprasčiausia priimti ir įsisavinti. Ir nereikia pasakoti pasakų, kad jis rusų kalba gilinsis į Puškino ir Lermontovo kūrybą, ar skaitys Tolstojaus „Wojna i mir“ originalo kalba. Jis klausysis rusiškos muzikos, žiūrės rusiškus filmus ir serialus, laidas, dalyvaus rusiškuose „chat‘uose“ internete, etc.
O kas kontroliuoja rusų kalba perduodamą informaciją? Taip, teisingai, Kremlius ir jo propaganda. Būtent Kremlius turi informacijos rusų kalba kontrolės beveik monopolį. Visi filmai, serialai, laidos ir muzika rusų kalba viešumoje pasirodo tik tuomet, kai tą palaimina Kremlius. O Kremlius tą palaimina tik tuomet, kai tai naudinga jam ir kai tokiais filmais, serialais, laidomis yra perduodama būtent ta informacija, kurios nori Kremlius. Kas reiškia, kad mes, ir toliau iš mokesčių mokėtojų pinigų finansuodami rusiškas mokyklas, leidžiame Kremliui savo perduodama informacija labai laisvai pasiekti savo rusų tautybės gyventojus ir, iš esmės, plauti jiems smegenis.
O va kas nutiktų tuo atveju, jei vaikai iš rusakalbių šeimų būtų priversti eiti į lietuvių, o ne rusų mokyklas? Tai reiškia, kad tokie vaikai būtų priversti išmokti lietuvių kalbą ir ją išmokti labai gerai. Dar daugiau, tokie vaikai mokyklose patektų į lietuvakalbę, o ne rusakalbę terpę. Nebesusidurtų su tokiais pedagogais, kaip prieš kelias dienas nuskambėjęs atvejis, kai rusų darželio ikimokyklinio ugdymo mokytoja lietuvių kalbą, visai kaip sovietiniais laikais, viešai pavadino „šunų kalba“. Kaip manot, kokio lojalumo piliečius tokie pedagogai ugdo? Į lietuvių mokyklas ėję vaikai taip pat būtų daug geriau integruoti į mūsų valstybę, turėtų gerokai didesnes galimybes siekti aukštojo išsilavinimo bei gauti gerai apmokamą darbo vietą.
O jei norite pamatyti, kas nutinka tuomet, kai nenorima daryti taip, kaip siūlo Nacionalinis susivienijimas, ir palikti viską, kaip buvo, pažiūrėkite į tą pačią Ukrainą. Kuri iki 2014 metų leido savo piliečiams „rūgti“ „rusų pasaulio terpėje“, ir tuomet 2014 metais dauguma Krymo, Donecko ir Luhansko gyventojų plojimais pasitiko rusų okupantus, o dalis šių Ukrainos regionų Ukrainos piliečių net pasiėmė ginklą ir ėjo žudyti savo bendrapiliečių ukrainiečių „rusų pasaulio“ vardan. Net ir dabar, vykstant karui, rusų propagandistai ne kartą pabrėžė, kad „labiausiai motyvuoti kariai yra iš Donecko ir Luhansko, nes jie žino, prieš ką kariauja ir už ką kariauja“. Kuo aš pilnai tikiu, nes rusai, prakišę karą, galės nešdintis atgal į savo „Muchosranskus“. O va tie, kurie yra iš Donecko ir Luhansko ir kaunasi už rusus, rusams karą prakišus, jie bus savo tėvynės išdavikai ir jiems tikrai nebus saldu. Todėl tikrai taip, savo tėvynės išdavikai yra net labiau motyvuoti kautis už priešą, nei pats priešas.
Štai paskelbtas piktokas straipsnis prieš Kamuntavičių: Tu lietuvis ar lietuvistas? https://alkas.lt/2023/10/30/l-kalediene-kamuntaviciaus-testas-tu-lietuvis-ar-lietuvistas/).
Prieš porą savaičių vyko Vilniaus gudų draugijos suvažiavimas, ten buvo perskaitytas pranešimas apie gudus Lietuvoje. Aš pati ten nedalyvavau. Kamuntavičius yra didelis jų draugas.
Tikrai taip, reikia platinti. Bravo, p. Linai. Naudingos informacijos surado.
Padėka ir pagarba Linai ! Kokią puikią medžiagą surinkote apie Rūsčio Kamuntavičiaus „nuopelnus” Lietuvai. Jo „nuopelnus” verta viešinti, kad lietuviai susipažintų su savo vidaus priešais.
jeigu tokiais tempais, importuosim perėjūnus, greitai bus ir 4 milijonai…
Tai dar kartą įrodo kam dirba Šimonyte ir kai kurie valdantieji. Kamuntavičius, mano nuomone, kaip istorikas yra silpnokas ir parsidavęs gudams. Prieš kelerius metus naršydamas internete užsiroviau ant vieno vaizdeliai, kurioje šis „istorikas” diskutuoja su vienu gudų istoriku ir vadina mūsų valdovus ne Mindaugas, Gediminas, Vytautas ir etc., o Mindaug, Gedimin, Vytovt ir etc. Tad gudas jam duoda pastabą, kad jis gali vadinti šituos valdovus lietuviškai
Vis daugiau gerų pavyzdžių:
https://www.alfa.lt/aktualijos/pasaulis/estijos-premjere-vyriausybe-ketina-nutraukti-finansavima-svietimui-rusu-kalba/316092/
Turbūt bus mėginama įrodinėti, kad tai — tiesog pavienis išpuolis: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lietuviu-kalba-sunu-kalba-pavadinusi-pedagoge-neteks-darbo-vietos-95631605
Tokie kaip itin neaiškus veikėjas toliau klyks, kad nereikia kreipti dėmesio:
https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/kestutis-girnius-rusakalbiu-mokyklos-turi-likti-95621045/diskusija
Be abejo, tarp rusų yra padorių žmonių. Bet mokyklos yra institucijos, o tai reiškia, kad jos turi savarankišką, atsietą nuo pavienių asmenų intencijų ir poelgių, veikimo logiką. O ji yra tokia: užtenka dviejų-trijų aktyvių Lietuvos ir lietuvių kalbos nekentėjų visame darželyje ar mokykloje, kad jie įdiegti savo požiūrį daugumąi mokinių. Tai neišvengiama. Kodėl? Ogi todėl, kad kitakalbės įstaigos savaime kuria palankią institucinę aplinką tokiam veikimui, nes užtenka, kad aktyviai nesireiškiantys prieš lietuvybę bendradarbiai paprasčiausiai apsimestų šito nematantys ir tylėtų.
Taigi jeigu nenorime tapti šuniakalbiais, teks valingai sunaikinti tą aplinką. Sprendimas –tik lietuviškos mokyklos. Jokie pusiniai sprendimai iš principo negalimi. Jeigu Lietuvos teritorijoje fiziškai esančioje mokykloje mokinys mokosi lenkų ar rusų k., politiškai, teisiškai ir kultūriškai jos mokosi eksteritorinėje Lenkijos ir ar Rusijos valstybės mokykloje. Šito pamatinio fakto neįmanoma pakeisti jokiais gerais norais. Tai yra užsienio valstybių mokyklos Lietuvoje.
Sveiki, gal kiek į temą, bet 01.11 22,30 LNK rodė filmą „Šešios minutės iki vidurnakčio” apie anglų-vokiečių mokyklą kur prieš pat karą mokėsi aukštų nacių dukros. Kas turit galimybę matyti archyvą verta pažiūrėti
Ačiū gerb. Linai, kad šitaip vykusiai papildė ir išplėtojo kelis mano trumpo laiškelio sakinius. Dažnai klausiama, ką galima padaryti dėl Lietuvos. Šiuo atveju galima labai daug. Ir net nepakylant nuo kompiuterio 🙂 Tereikia paskleisti gerb. Linos laišką. Nėra abejonių, kad bus mėginama apgauti tautiečius plečiant lrt straipsnyje aprašytą ir, kaip įsitikinome iš ger. Valentino laiško, nieko nedavusį eksperimentą — pridedant kelias iš esmės ir toliau neprivalomas pamokas lietuvių kalba visose kitakalbių mokyklose. Lietuvos žmonės ne kartą buvo užkibę ant panašių propagandos kabliukų vien todėl, kad jie paprasčiausiai dėl elementarių žinių stokos net nesupranta, kas vyksta. Tereikia skirtį gerą pusvalandį ir persiųsti šį laišką draugams bei pažįstamiems (verta pridėti nuorodas dėl mokyklų tarpukario Lietuvoje) — ir naiviai patiklių piliečių skaičius sumažės tūkstančiais. Galima nejudinti nei piršto. Rezultatas bus tik tas, kad tokių nesuprantančių liks kiek buvę ar net pagausės, kai bus paleista į darbą esamą padėtį norinčios išsaugoti valdžios propagandos mašina.
Pastaba teisinga, uždarymas šiuo atveju reiškia mokymo kalbos ir įstatų pakeitimą. Tai nebuvo savaime aišku iš žinutės, kad uždarysime, tad tenka paaiškinti.
Bet kai pati idėja yra visuomenei patraukli, daug geresnė (komunikaciškai efektyvesnė) žinučių seka yra pirma skambiai pasakyti, kad uždarysime, ir taip maksimizuoti sklaidą, o tada paaiškinti niuansus jautresniems ar labiau apmąstantiems įgyvendinimą. Nes pirmąja žinute maksimaliai atkreipi dėmesį, bet mažai ką atstumi, nes žmonės (ar bent valstybinės savimonės žmonės) tai palaiko, o tada jau gali paaiškinti. Tas paaiškinimas yra natūralus komunikacijos etapas, o ne kažkoks klaidos atitaisymas. Žinoma, kad taktika pasiteisintų idealiai, reikėtų, kad šia tema ir į kokias laidas pakviestų pasikalbėti, paaiškinti niuansus. Bet niuansai yra reikalingi nepalyginti mažesnei visuomenės daliai nei pati principinė žinia. Gal dar ir iki to eterio prieisim.
Nepagalvokime, kad tokio masto žinutes skelbiame be komunikacijos specialistų. Tik, esminis niuansas, skirtingi specialistai patars skirtingai. Protingiausia konsultuotis su tokiais, kurie jau daugmaž supratę, kas esame, ką skelbiame ir į ką taikomės. Kad nepatartų to paties, ką patartų parlamentinėms partijoms
Pritarčiau gerb. Laimai, kad klausimas susijęs su taktika, o mano galva, dar svarbu ir nesuklupti su komunikacinėmis žinutėmis.
Kai sakai uždaryti tautinių mažumų mokyklas, auditorija supranta likviduoti, atleisti mokytojus, paleisti mokinius.
O juk iš tiesų eina kalba apie ugdymo turinio valstybine lietuvių kalba dėstymą, o ne mokyklų uždarymą – išformavimą.
Teko diskutuoti FB su pora konservatyvių žmonių, kurie tokių iš mūsų pasigirdusių žinučių nesupranta ar supranta tiesiogiai.
Tada tenka papildomai dirbti aiškinamąjį darbą.
Todėl vėl iškeliu klausimą dėl komunikacijos specialisto mūsų partijoje.
Tos mokyklos buvo privačios. Maniau, kad tai visuotinai žinoma ir savaime suprantama 🙂 Įrodymų net nereikia ieškoti, nes tai bendro pobūdžio žinios. Užtenka tokių nuorodų:
https://www.vle.lt/straipsnis/lietuvos-respublikos-svietimo-sistema-1918-1940/
https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/ar-zinai/23-verti-zinoti-faktai-apie-mokyklas-tarpukariu-kodel-rugsejo-1-oji-tada-nebuvo-svente-1634-1195624
P. S. Beje, verta pabrėžti, kad privačios, bet budriai stebimos VSD ir jokių antivalstybinės prooagandos orgijų jose nevyko, kaip kad vyksta šių dienų Lietuvoje.
Veidaknygėje, kitakalbių mokyklų klausimu vyksta tikri mūšiai. Netgi daug mus palaikančių žmonių nesupranta kur yra grėsmė. Paskutiniu metu buvo ištraukta tarpukario Lietuvos korta. Tarpukario Lietuvoje veikė
mokyklos idiš, rusų ir lenkų kalbomis. Kiek leidžia mano žinios iš bendro lavinimosi, tai tos mokyklos buvo bendruomeninės ir buvo išlaikomos tų bendruomenių. Tačiau atsirado žmonių, kurie teigia priešingai.
Jie sako, kad tos mokyklos buvo išlaikomos savivaldos lėšomis. Gal yra tarpe mūsų žinančių tiksliau ir kas galėtų trumpai nupasakoti tarpukario Lietuvos švietimo struktūrą ir švietimo finansavimo šaltinius.
Iš pirmo žvilgsnio šitoks problemos sprendimas gai atrodyti veiksmingas ir patrauklus. Bet vis dėlto, kodėl siūlomas toks kelias, kai Estijoje ir Latvijoje griebtasi ne pusinių priemonių, leidžiančių išsaugoti sovietinį, kolonistams pritaikytą rusiškų mokyklų tinklą, bet ryžtingai pereinama prie visuotinio mokymo valstybine kalba? Ko iš tiesų siekiama Lietuvoje siūlant tik kosmetinius pokyčius?
Štai atsakymas.
Neatsitiktinai straipsnis paskelbtas antilietuviškiausiame portale. Yra suprantama, kad kilus pasipiktinimui ir nerimui dėl mokinio apšaudymo Estijos ir Latvijos pertvarkų fone, reikia imituoti, jog kas nors daroma. Taigi pasirinkti keli, gal kiek lojalesni, o gal tiesiog sumanesni rusiškų mokyklų direktoriai, suvokiantys, kad viską palikti, kaip yra dabar, neišeina. Tokiomis sąlygomis geriausia išeitis — kosmetinės pertvarkos, leidžiančios pralaukti audrą. Strateginis tikslas — išgelbėti politinį principą, kad Lietuvoje galima mokyti nevalstybine kalba. Sutinkama įvesti daugiau lietuvių kalbos pamokų, kad mokiniams būtų lengviau prisitaikyti darbo rinkoje, bet kartu šitaip toliau iš principo neigiant lietuvių valstybinės kalbios statusą.Tai — gana apsukrus sprendimas.
Skirtumas tarp grynai praktinio ir principinio problemos sprendimo tas, kad praktinis lietuvių kalbos mokymo plėtimas yra laikinas, keičiantis aplinkybėm. Pavyzdžiui, daugėjant imigrantų, tą lietuvišką mokymą bet kada galima vėl siaurinti. Kitakalbių mokyklų išsaugojimas reiškia, kad Lietuvoje toliau mokoma užsienio valstybių kalbomis. Taigi lietuvių kalbos vartojimo mastas kitataučių mokyklose, tuo pačiu ir faktinis lietuvių kalbos statusas jose liks apibrėžtas ne politiniu principu ir valstybės teise, bet priklausys nuo konjunktūriškai susiklosčiusių, vadinasi, nuo kintančių ir atsitiktinių aplinkybių. Valstybės mastu tai reiškia, kad Lietuvos mokykloje negalioja konstitucinė nuostata, jog lietuvių kalba yra šalies valstybinė kalba. O kad yra būtent šitaip, rodo toliau tvyranti tyla dėl pokyčių lenkiškose mokyklose ir net įspėjimai, kad šių mokyklų, šiukštu, negalima liesti!
Kitakalbėse mokyklose, net sustiprinus mokymą lietuvių kalba, jokio lojalumo Lietuvos valstybei išugdyti neįmanoma. Išmokyti kalbos neužtenka. Net ir tada, jeigu mokiniai mokysis biologijos, matematikos ar kitų mokomųjų dalykų lietuviškai, jie netaps lojalesni Lietuvos valstybei. Tokios mokyklos-getai liks saugiomis erdvėmis diegti mokiniams antilietuviškas istorijos sampratas ir nelojalumo Lietuvos valstybei nuostatas. Jų širdyse toliau tyliai lūkuriuos ,,rusų imperiško pasaulio” ir svajonių apie grįžimą į „motinos Lenkijos glėbį” idėjos, ir jie judės ta kryptimi.
Visa tai gali baigtis tik kitataučių vaikams pradėjus mokytis kartu su lietuviukais. Visas civilizuotas Vakarų pasaulis, visos brandžios demokratijos šalys laikosi principo, kad valstybinės mokyklos gali veikti tik valstybine kalba, kad išliktų tvirta valstybė, nepaliesta vidaus priešų rankų. Mūsų KONSTITUCIJOJE, kurią patvirtino LIETUVIŲ TAUTA, bet ne keli įvairių partijų atstovai, aiškiai pasakyta, kad lietuvių kalba yra valstybinė kalba, ir to laikysimės. Visi tie, kurie reiškia savo nuomonę, jog nereikią naikinti kitataučių mokyklų, kad tai esą neteisinga kitataučių atžvilgiu, save iškelia aukščiau Konstitucijos. Ar tai teisinga lietuvių tautos atžvilgiu? Ar tai konstitutiška? Ar taip saugome vientisą valstybingumą? Ar tai patriotiška? Ar tai sąžininga ir dora LIETUVOS atžvilgiu?
Nuoširdžiai prašome skleisti draugams įvairiais būdais ir prašyti, kad jie toliau skleistų. TAUTA privalo susigaudyti TĖVYNĖS išlikimo klausimais.
Lrt portale paskelbtas straipsnis, kuriame peršama mintis, kad rusakalbėse mokyklose, seniai egzistavusias, bet iki šiol mėgintas nutylėti arba užglaistyti problemas, įmanoma išspręsti tik didinant lietuvių kalbos pamokų skaičių.
https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2168935/mokyklos-kur-vaikai-ugdomi-rusu-kalba-direktorius-musu-mokykla-ne-rusu-mokykla-bet-lietuvos-lietuvos-rusu