O žinote, kas yra liūdniausia? Kad po šiandienos reklamos yra daugiau nei akivaizdu, jog mūsų sprendimų priėmėjai yra, pačiu geriausiu atveju, kamuojami tokio didžiulio nepilnavertiškumo komplekso, kad neduok Dieve. Ir čia – pačiu geriausiu atveju. Kas būtų blogiausiu atveju, aš bijau ir pagalvoti.
Būtent dėl šio didžiulio nepilnavertiškumo komplekso mes iki šiol neturime jokios istorinės atminties politikos. Kad, neduok Dieve, mūsų aukštiems politikams, nuvažiavus kur nors į vakarus, netektų išgirsti iš kokių nors valstybių atstovų kokių nepatogių klausimų ar priekaištų. Dėl to ir leidžiam niekinti savo tautos didvyrius, jei tik jie kam nors užkliūva.
O užkliūva dažniausiai kremliui. Nes būtent prieš kremlių ir jo kėslus tie mūsų didvyriai, tokie kaip Kazys Škirpa ar Jonas Noreika – Generolas Vėtra kovojo. Ir ką – prašom, kažkam nepatinka, kažkas reiškia pretenzijas, tai ne, pervadinkim gatvę, nukabinkim atminimo lentas. Nes na kažkam nepatinka. Tai negerai tuomet didvyrius įamžinti.
Eina jau 34 mūsų nepriklausomybės metai. Ar mes per savo nepriklausomybę esame sukūrę bent vieną istorinį filmą? Tadas Blinda nesiskaito, nes jis ne istorinis, o meninis, neturintis nieko bendro ne tik su istorija, bet net ir su R. Šavelio romanu „Tadas Blinda”. Bent vieną?
Pažiūrėkime pas mūsų kaimynus latvius. Kiek jie savos istorijos teturi? Tik lopinėlį. Nėra net ko lyginti su mūsų itin didinga istorija. Bet latviai yra pastatę bent kelis dėmesio tikrai vertus istorinius filmus, iš kurių „Rīgas sargi” yra labai geras, o „Baltų gentys” – tikrai žiūrimas ir įdomus.
O ką mes? O pas mus – lygiai nieko. Aš suprantu mūsų nepriklausomybės pradžią, kai viskam buvo įtikinamas pasiteisinimas – nėra pinigų. O dabar? Trūksta mums pinigų?
Va, 0,5 mln. EUR išmetam itin kvailai reklamai, Nacionalinei gėdai, oi, atsiprašau, Nacionaliniam stadionui ir 160 mln. EUR+ negaila. O kur dar visokie vyriausybės miesteliai, kitos niekam nereikalingos nesąmonės.
O aš sakau – imkim ir padarykim. Skirkim 50 mln. EUR per Kultūros ministeriją istorinio filmo sukūrimui, ir pakvieskime prisidėti tiek Lietuvos žmones, tiek verslą (atitinkamai išskiriant rėmėjų pozicijas). Pradėti galime kad ir nuo Saulės mūšio (1236 m). Su tokiu biudžetu turėtų pavykti ir pasikviesti bent vieną žymesnį Holivudo aktorių, ir sukurti įspūdingas masines mūšio scenas, ir spec. efektus, ir reikiamus rekvizitus parūpinti.
Tik su esminiu niuansu – filmo savininkas, t.y. visų autorių turtinių teisių į filmą turėtojas, turi būti Lietuvos Respublika per Kultūros ministeriją. Sukūrę tokį filmą, gausime tokią naudą: šis filmas gali ne tik grąžinti į jį investuotus pinigus, bet ir atnešti pelną (šiaip filmai tam ir kuriami, kad atneštų pelną); toks filmas geriau už bet kokią go Vilnius reklamą pareklamuos Lietuvą; pradėsim formuoti savo istorinės atminties politiką, skatinsim jaunosios kartos patriotiškumą ir domėjimąsi Lietuvos istorija.
Atrodo, vieni pliusai. Tai kodėl tas nebuvo daroma iki šiol?
Geriausiu atveju – dėl Lietuvą iki šiol valdžiusio politinio elito nepilnavertiškumo komplekso, blogiausiu – nes Lietuvą iki šiol valdęs politinis elitas nenorėjo formuoti jokios Lietuvos istorinės atminties. Nes Lietuvos istorinės atminties formavimas trukdo kremliaus planams.
