Dominykas Vanhara. Istorijos dėmės ir nerimstančios aistros

Žadėjau susilaikyti nuo savo nuomonės dėl paminklo Justinui Marcinkevičiui reiškimo, bet matau, kad aistros ir toliau nerimsta.

Pradėkime nuo pradžių. Ar Justino Marcinkevičiaus biografijoje yra elementų, kurie yra vertintini neigiamai? Taip. Ar tie elementai turėtų užkirsti kelią poeto atminimo įamžinimą paminklu? Ne.

Tikrai taip, poetas gūdžiame sovietmetyje ėjo pareigas, kurios galėtų būti prilygintos tam tikro lygio kolaboravimui su sovietiniu režimu. Taip, yra parašęs kūrinių, kurie buvo palankūs okupaciniam režimui. Taip, iš okupacinio režimo gavo kitiems žmonėms neprieinamų privilegijų, kuriomis naudojosi.

Būtent šiuos J. Marcinkevičiaus biografijos faktus pabrėžia įvairūs viešosios erdvės kalbėtojai, menkindami J. Marcinkevičių ir norėdami užkardyti paminklo jam pastatymą. Pakankamai įdomu, kad šie viešosios erdvės kalbėtojai, kurie visaip bando menkinti J. Marcinkevičių, yra daugiau ar mažiau asocijuojami su viena labai konkrečia valdančiąja partija.

Įvertinus tai, jau dabar įdomu man: ar šie viešosios erdvės kalbėtojai supranta, kad visos dėmės, kurios yra priskiriamos J. Marcinkevičiui, yra lygiai taip pat priskiriamos ir šios konkrečios valdančiosios partijos patriarchui bei garbės pirmininkui? Nes partijos patriarchas lygiai taip pat ėjo pareigas, kurių sovietiniais laikais be tam tikro lygio kolaboravimo su okupaciniu režimu eiti buvo sunkiai įmanoma.

ar šie viešosios erdvės kalbėtojai supranta, kad visos dėmės, kurios yra priskiriamos J. Marcinkevičiui, yra lygiai taip pat priskiriamos ir šios konkrečios valdančiosios partijos patriarchui bei garbės pirmininkui?

Patriarcho tėvui, jei neklystu, buvo paskirta valstybinė pensija, kuri buvo skiriama tik labai režimui nusipelniusiems asmenims. Pačiam patriarchui ne kartą buvo sudarytos sąlygos išvykti į užsienį pas brolį (į Australiją). Paprastiems gi piliečiams galimybė išvykti į užsienį buvo apribota iki teorinės galimybės išvykti į taip vadinamas „draugiško režimo šalis“, tokias kaip Lenkija, Čekoslovakija ar Bulgarija. Ir net toks išvykimas būdavo pakankamai sunkiai įmanomas. O jau galimybė išvykti į taip vadinamas „vakarų kapitalistines šalis“ būdavo suteikiama tik jau ypač labai nusipelniusiems.

Tačiau neturiu nei menkiausios abejonės, kad, kai ateis momentas svarstyti paminklo patriarchui statybą, lygiai tie patys viešosios erdvės kalbėtojai visą patriarcho biografiją iki Sąjūdžio užbrauks. Net neabejoju.

Tai dėl ko visas tas triukšmas dėl paminklo J. Marcinkevičiui statybos? Mano asmenine nuomone, žingsnis po žingsnio yra vykdomas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo istorijos „privatizavimas“. Visą nepriklausomybę suvedant į vieną asmenį, visus kitus eliminuojant ar sumenkinant. R. Ozolo atminimas jau beveik ištrintas ir užmirštas, nors Sąjūdžio steigime jo nuopelnai buvo daug didesni, nei patriarcho. Ozolas buvo vienas pagrindinių Sąjūdžio iniciatorių, o patriarchas, jei neklystu, į Sąjūdį atėjo jau vėliau. Genzelio irgi niekas nebeatsimena. Kad Vytautas Radžvilas (dabartinis Nacionalinio susivienijimo pirmininkas) yra vienas iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, aš ir pats tik prieš kelis metus tesužinojau. Na o dabar atėjo eilė sumenkinti Justino Marcinkevičiaus atminimą.

Savo ruožtu, „pagrindinė šalies partija“ deda nuolatinius žingsnius aukštinant patriarchą.

Savo ruožtu, „pagrindinė šalies partija“ deda nuolatinius žingsnius aukštinant patriarchą. 1996-2000 kadencijoje buvo priimtas įstatymas dėl prezidento socialinių garantijų patriarchui suteikimo. Aišku, po kelių metų Konstitucinis Teismas pripažino tokį įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, nes patriarchas jokiu prezidentu nebuvo niekada išrinktas. Ok, Konstitucinis Teismas uždaro duris, tai „pagrindinė šalies partija“ lipa per langą ir paskelbia savo patriarchą „šalies vadovu“. O, kad šį kartą Konstitucinis Teismas tokio įstatymo nebepripažintų prieštaraujančiu Konstitucijai, į Konstitucinį Teismą paskiria savo partietį. Taigi, viskas vedama į tai, kad Sąjūdis ir Nepriklausomybė = patriarchas. Ir atvirkščiai: patriarchas = Sąjūdžiui ir Nepriklausomybei.

Istorija yra toks mokslas, kurį rašo nugalėtojai. Įvykių amžininkams daug kas ilgainiui užsimiršta, o kartoms, gimusioms po įvykių, jie tegali būti žinomi iš istorijos vadovėlių ar kitų istorinių knygų. Jei istorijos vadovėliuose bei kitose knygose bus įtvirtinta formulė, kad Sąjūdis ir Nepriklausomybė = patriarchas, vadinasi, taip ir bus.

Grįžkime prie paminklo Justinui Marcinkevičiui. Mes ruošiamės įamžinti atminimą žmogaus, nusipelniusio Lietuvai. Ne kanonizuoti jį į šventuosius, bet įamžinti už nuopelnus. Ar tai, kad žmogus per gyvenimą yra padaręs ir neigiamų dalykų, nubraukia jo nuopelnus? Manau, kad gerą formulę yra pasiūlęs prof. Raimondas Kuodis: jei žmogus, kurio atminimą ruošiamės įamžinti, per gyvenimą padarė ir gerų, ir blogų dalykų, žiūrime, ar geri dalykai nusveria blogus. Sąjūdžio šauklys ir mūsų Konstitucijos preambulės autorius nusveria ankstesnius bandymus įsiteikti okupacinei valdžiai.

Be to, neigiamus dalykus reikėtų vertinti iš to meto, kai jie buvo padaryti, o ne iš šių laikų perspektyvos. Iš dabartinių perspektyvų vertinant, J. Marcinkevičiaus okupacinio laikotarpio biografija vertintina gal net labai neigiamai. O jei vertintumėme iš okupacinio laikotarpio perspektyvų bei tuo metu buvusių sąlygų? Norėjai, kad tavo kūrinius „praleistų” cenzūra bei juos publikuotų – teko žaisti pagal tokias taisykles, kurias nustatė okupacinė valdžia, tikintis, kad tokiu būdu pro cenzūrą pavyks „prastumti” ir tai, ką tu pats norėtum publikuoti, o ne tik tai, ką nori publikuoti cenzūra.

Tuo metu Marcinkevičiui alternatyva buvo arba iš viso nieko nerašyti, arba rašyti „į stalčių”. Mano nuomone, vis tiek geriau, kad rašė ir publikavo, kad ir darydamas tokius reveransus okupacinei valdžiai, nei kad būtų nerašęs ir nepublikavęs. Tuo labiau, kad J. Marcinkevičius į Lietuvos pusę perėjo dar labai anksti, kai dar niekas tikrai nebuvo aišku. Skirtingai nuo kokio nors J. Baltušio.

Lygiai tokios pačios taisyklės turėtų galioti ir patriarcho atminimo įamžinimui, kai tik ateis laikais. Taip, patriarchas irgi yra nusipelnęs paminklo, kada nors jis ir bus pastatytas. Bet patriarcho atminimo įamžinimas turėtų būti vykdomas pagal lygiai tokias pat taisykles, kaip ir J. Marcinkevičiaus ar R. Ozolo. O ne taip, kad patriarcho atminimo įamžinimas vyktų pagal vienokias taisykles, o kitų – jau pagal kitokias.