Dominykas Vanhara. Kaip paskatinti gimstamumą? (II)

(Pirmoji dalis buvo kartu su būsto prieinamumo didinimu)

Šis įrašas bus labiau konceptualaus pobūdžio, kuriame bus aptarta tai, kodėl šeimos nusprendžia nebegimdyti vaikų arba gimdyti jų mažai, ir kaip tą tendenciją pakeisti?

Pradėti reikėtų nuo to, kad šeimos gausumo klausimu susiduria viešasis bei individualusis interesas. Greičiausiai, mažai bus tokių (išskyrus įvairius indoktrinuotuosius žaliuosius aktyvistus), kurie nesutiktų, kad gimstamumas ir demografinės tendencijos Lietuvoje yra labai svarbus klausimas. Kad labai svarbu, jog gimstamumas didėtų. Kad vaikų Lietuvoje augtų daugiau. O kodėl patys tuomet vaikų daugiau neaugina? Nes, žvelgiant iš individualaus požiūrio, vaikų auginimas visiškai neapsimoka.

Pateiksiu hipotetinį pavyzdį, kuris gerai paaiškintų viešojo ir individualaus interesų prieštarą. Įsivaizduokime, kad senovėje buvo ežeras ir buvo kaimas ant to ežero kranto. Žvejyba ežere buvo vienintelis to kaimo pragyvenimo šaltinis. Žvelgiant iš viešojo intereso perspektyvos, viso kaimo interesas buvo toks, kad žuvų tame ežere būtų kuo daugiau, todėl negalima žvejoti žuvų neršto metu, kad žuvys galėtų išneršti, negalima žvejoti mažų ir dar išneršti nespėjusių žuvų, kurias reikia paleisti atgal. Bet, žvelgiant iš individualaus požiūrio perspektyvos, būtent neršto metu žuvis lengviausiai pagauti, todėl visi jas masiškai gaudė būtent neršto metu, o jei negaudysi tu, gaudys kaimynas, o tu liksi „su nosimi“. Iš mažų žuvų irgi naudos kažkiek yra, galima įmesti į žuvienę ir suvalgyti, o jei negaudysi tu, sugaus kaimynas, o tu vėl „liksi kvailio vietoje“. Todėl ilgainiui visi, veikdami iš individualaus savo intereso perspektyvos, taip sėkmingai išgaudė žuvis ežere, kad ežeras liko tuščias, o kaimas pradėjo badauti.

Lygiai taip pat yra ir su vaikų gimdymu bei jų auginimu. Šiuo metu individualiai vaikų gimdymas ir auginimas yra tik didžiuliai įsipareigojimai (finansiniai, laiko, nervų, kt.), o nauda – tik moralinė. Tačiau, žvelgiant iš viešojo intereso perspektyvos – jei staigiai nepadaugės mažų lietuviukų, jau po keliasdešimties metų čia bus Lietuvos kalifatas. Tuščia vieta po saule nebūna.

Jei kam nors Dievas leidžia turėti močiutes ar senelius, kurie dar atsimintų „Smetoninę Lietuvą“ (aš, deja, jau kelis metus nebeturiu), paklauskite jų apie šeimas „Smetoninės Lietuvos“ laikotarpiu. Ir apie tai, kiek vaikų tose šeimose augdavo. Atsakymas būtų toks, kad „prie Smetonos“ šeimos Lietuvoje būdavo labai gausios ir nieko per daug nestebindavo šeima, kurioje augdavo 10 ar net daugiau vaikų. Pvz. mano AA senelis užaugo šeimoje, kurioje augo 14 vaikų.

O kodėl „prie Smetonos“ šeimos ryždavosi turėti gausias ar itin gausias šeimas? Atsakymas būtų labai paprastas – nes individualiai labai apsimokėdavo turėti daug vaikų. Ir tas apsimokėjimas būdavo trejopas. Visų pirma – dėl to, kad gamta taip jau sutvarkė, kad kiekvienas gyvas Dievo kūrinys nori pratęsti giminę ir susilaukti palikuonių. Visų antra – dėl to, kad kiekvienas vaikas būdavo naujos darbo rankos prie ūkio. Vaikai tėvų ūkyje dirbdavo nuo pat mažų dienų, o investicijos į tokių vaikų išlaikymą būdavo mažos, plius dar tai, kas šiais laikais vadinama „masto ekonomija“. Visi vaikai gaudavo košės iš to paties didelio košės puodo, kurį ar taip, ar taip būtų reikėję virti, nepaisant to, kiek vaikų turi. Jaunesni vaikai nešiojo vyresnių vaikų išaugtus drabužius. Ir visų trečia – nebuvo jokių pensijų ar socialinės paramos sistemų. Senatvėje galėdavai tikėtis tik savo vaikų išlaikymo. Ir kuo daugiau vaikų turėjai – tuo galėjai tikėtis geresnės priežiūros senatvėje.

O kodėl šiuo metu antakis iš nustebimo kyla išgirdus apie šeimoje augančius bent 5 vaikus? Nes šiuo metu vaikų turėti individualiai visiškai neapsimoka. Noras turėti palikuonių bei pratęsti giminę niekur nedingo ir nuo Smetonos laikų, bet šiais laikais realizuojamas turint gal 1 vaiką ir, maždaug, užteks. Vieną vaiką turiu, giminę pratęsiau, palikuonių susilaukiau, užtenka. Arba iš viso šis noras bandomas maskuoti turint gyvūnų, kuriais rūpinamasi tarsi vaikais. Man užsienio spaudoje yra tekę skaityti straipsnių, kur kokio nors šuns šeimininkė yra vadinama „šuniuko mamyte“ ir kt. Tai kaip niekas kitas liudija siekį pakeisti norą turėti vaikų įvairiais šuniukais ar kačiukais. Gyvūnus (ypač šunis) aš taip pat labai myliu, bet myliu dar iki tos ribos, iki kurios aš suprantu, kad šuniukas ar kačiukas nėra tavo vaikas.

Tęsiant toliau, šiais laikais kiekvienas vaikas savo tėvams yra tik didžiulių išlaidų šaltinis. Pagerintas maistas vaikams, nauji brangūs drabužėliai, augant – būreliai, privatūs darželiai, privačios mokyklos, korepetitoriai, vasaros stovyklos. Čia tik iš finansinės pusės. Iš ne finansinės pusės – visas laisvas laikas tik vaikams. Jokių pasisėdėjimų su draugais bare savaitgalį, jokių žvejybų (nebent vaikus pasiimsi kartu), o tai keis vaikų gimtadieniai, žaidimų kambariai, ėjimas į kiną – tik multikai kartu su vaiku. Per eilę metų normaliam kine su žmona buvom tik kartą, ir tai tik dėl to, kad uošvis atvažiavo į komandiruotę ir sutiko pabūti su vaikais. Namų darbų darymas kartu. Etc. ir etc.

Na ir pereikime prie paskutiniosios dalies – prie aprūpintos ir lengvos senatvės. Dabar yra pensijos ir valstybės socialinio aprūpinimo sistema, galimybė investuoti individualiai. Taip, visa SODROS pensijų sistema remiasi ant naujos kartos darbo bei mokamų SODROS įmokų. Tačiau čia vėl paradoksas – daugiavaikių tėvų išauginti vaikai, tikėtina, kad labiau iš savo mokesčių bei SODROS įmokų išlaikys ne savo daugiavaikius tėvus, bet kokį nors bevaikį karjeristą. Nes visa SODROS sistema yra sukonstruota tokiu būdu, kad ji, mokėdama pensijas, atsižvelgia tik į du kriterijus, iš kurių nei vienas nėra išauginti vaikai: dirbtas laikas iš viso (taip vadinamas „stažas“) ir per darbo laiką gautas darbo užmokestis.

Kad geriau iliustruočiau, kaip tokia sistema skatina vaikų neturėjimą, paimkime vėl hipotetinį pavyzdį. Įsivaizduokime hipotetinių Petraičių šeimą, kurie nusprendė, kad jie myli vaikus, todėl nori jų turėti daug, todėl susilaukė ir užaugino 5 vaikus. Hipotetinė Petraitienė, tikėtina, kad taip vadinamo „stažo“ daug neturės, nes daug laiko bus skyrusi vaikų gimdymui ir jų priežiūrai. Hipotetinis Petraitis, šeimos tėvas, gal stažą ir turės didelį, bet darbovietėje vis tiek žinos, kad Petraitis nuolatos atsiprašinėja iš darbo, nes tai vaiką pas gydytoją reikia nuvežti, tai šiaip kokios problemos ar reikalai. Todėl, tikėtina, kad didelės karjeros irgi nebus padaręs. O, kadangi 5 vaikų išlaikymas kainuoja „kosmosą“, tikėtina, kad ir daug individualių investicijų Petraičiai nebus sukaupę. Ir įsivaizduokime, kad toje pačioje darbovietėje su hipotetiniu Petraičiu dirba ir hipotetinis Jonaitis. Kuris nusprendė, kad vaikai ne jam, todėl jų neturi iš viso. Priešingai – Jonaitis nusprendė save realizuoti per darbą ir karjerą. Darbe ir darbu jis tiesiog gyvena, reikia vykti į komandiruotę – Jonaitis in. Reikia vykdyti svarbų projektą per naktį – Jonaitis all in. Natūralu, kad darbovietėje tokį Jonaitį labai mėgsta, todėl jis staigiai daro karjerą, uždirba vis daugiau ir daugiau. Stažą irgi turi beveik maksimalų, nes niekas jam netrukdė dirbti. Kadangi neturi vaikų, kuriuos reikėtų išlaikyti – sugebėjo sukaupti ir įspūdingą individualių investicijų portfelį.

Ir va ateina toks laikas, kai 5 hipotetinių Petraičių šeimos išauginti vaikai įsilieja į darbo rinką. Kadangi tėvai, kąsnį nuo savęs nutraukdami, rūpinosi vaikų išsilavinimu, visi dirba gerus darbus, daug uždirba. Atitinkamai, daug sumoka ir GPM mokesčio bei SODROS įmokų. Taigi, hipotetiniai sutuoktiniai Petraičiai, užauginę ir į gyvenimą išleidę 5 Lietuvai naudingus vaikus, dabar jau gal gali atsipalaiduoti ir mėgautis aprūpinta senatve? Ir čia ateina valstybė bei pasako, kad nea. Kad Petraičių šeimos užauginti vaikai pirmiausia turi išlaikyti bevaikį Jonaitį, nes pas jį stažas bei gautas atlyginimas yra geriausi. Savo ruožtu, 5 vaikų motinai Petraitienei iš viso pilna pensija net nepriklauso, nes ji 35 metų stažo neturi, o 5 vaikų tėvas Petraitis gali gauti nedidelę pensiją, nes per visą gyvenimą daug neuždirbo. O va hipotetinis Jonaitis ir dirbo daug, ir uždirbo daug, todėl jam priklauso didelė pensija, kuri bus mokama, be kita ko, iš Petraičių šeimos užaugintų vaikų mokamų SODROS įmokų. Savo ruožtu, jei kažkuris iš 5 Petraičių šeimos vaikų buvo išmokslintas „ant gydytojo“, tai pas jį vienoje eilėje lauks ir bevaikis Jonaitis, ir abu Petraičiai. O gal Jonaitis prieis net pirmas, nes galės susimokėti už mokamą gydytojo konsultaciją.

Taigi, tikiuosi, mano aukščiau išdėstytas hipotetinis pavyzdys aiškiai parodė, kad pagal dabartinę valstybės nustatytą sistemą laimi tie, kurie nusprendžia vaikų iš viso neturėti, o pralaimi būtent tie, kurie nusprendžia vaikų turėti daug. Ir po to visi stebisi, kaip visuomenė vadovaujasi valdžios nustatyta sistema bei vaikų nebegimdo.

Nacionalinis susivienijimas sako, kad tokią sistemą reikia keisti iš pagrindų. Kad valstybė privalo užtikrinti viešųjų (visos valstybės) interesų dominavimą prieš privačius interesus tiek, kiek tai susiję su valstybės demografiniais poreikiais. Todėl į pensijų sistemos formules tiesiog privalo būti įtraukti kintamieji apie pensijų gavėjų užaugintus vaikus. Pvz. kad 4 ir daugiau vaikų užauginę tėvai į pensiją išeina nuo 63 metų (vietoje dabartinių 65). Vaikų neturėję – į pensiją išeiną nuo 67 metų (vietoje tų pačių 65 metų). Pensijų dydžio apskaičiavimo formulėje turi būti ir kintamieji apie užaugintus vaikus. Ir čia be to, ką Nacionalinis susivienijimas siūlo daugiavaikėms šeimoms (paramą būstui, paramą automobiliui, kt.).

Politinė Nacionalinio susivienijimo partijos reklama.