Sakyčiau, šiandien visai yra proga aptarti politines aktualijas. Ką tik pasirodė žinia, jog teikiamas biudžeto projektas Seime nepraėjo net pirminės pateikimo stadijos, o už biudžeto išbraukimą iš darbotvarkės balsavo ir du Laisvės partijos frakcijos nariai – Vytautas Tomas Raskevičius bei Ieva Pakarklytė, kurių balsai ir nulėmė biudžeto išbraukimą.
Šiaip biudžetas dažnai yra laikomas svarbiausiu per metus Seimo priimamu įstatymu. Todėl jei valdantieji nesugeba pakankamai susimobilizuoti sklandžiam biudžeto priėmimui, tuomet klausimas, kam jie dar gali susimobilizuoti? Nejučia prisimenu praeitą savaitę jau minėto T. V. Raskevičiaus, po nepavykusio mėginimo Seime išbraukti tam tikras Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymo nuostatas, pasakytus žodžius, kad klausimas, ar Šimonytės vyriausybė dar turi šio Seimo pasitikėjimą. Ir va šiandien šis aspektas buvo pademonstruotas ir praktiškai.
Arba Šimonytė vienu ar kitu būdu sugeba numalšinti Laisvės partijos maištą laive, arba nesugeba.
Tuomet kyla natūralus klausimas, o kas toliau? Arba Šimonytė vienu ar kitu būdu sugeba numalšinti Laisvės partijos maištą laive, arba nesugeba. O numalšinti šį maištą gali būti pakankamai sunku, nes Laisvės partija šiuo metu sprendžia savo partijos išgyvenimo klausimą. Visų pirma, ši valdančioji koalicija yra labai nepopuliari, todėl buvimas jos nariu politinių taškų daug nepriduoda. Visų antra, praėję savivaldos rinkimai pademonstravo, jog TS-LKD perėmė lygiai pusę Laisvės partijos elektorato jos pagrindinėje citadelėje – Vilniuje.
Todėl, nieko nedarant, akivaizdžiai tikėtinas kitų Seimo rinkimų rezultatas būtų toks, kad Laisvės partija neperžengia 5 proc. barjero, į Seimą nepatenka bei išsivaikšto. Todėl logiškas scenarijus būtų partijos traukimasis į opoziciją ir bandymas rinkėjams įteigti, kad va jų partija tai buvo opozicija Šimonytės daugumai. Bet irgi niuansas – Laisvės partija šiuo metu turi tris ministrus (iš jų du Seimo nariai), vieną Seimo pirmininko pavaduotoją, du Seimo komitetų pirmininkus, vieną komisijos pirmininkę. Taigi, iš 11 Laisvės partijos frakcijos Seimo narių net 6 šiuo metu turi aukštas politines pareigas, kurias užima būtent dėl dalyvavimo valdančiojoje daugumoje. Trenksi durimis ir visa tai dings.
O va nesinori, kad dingtų. Nes dauguma jų supranta, kad galimybė būti ministru ar komiteto pirmininku jiems yra once in a lifetime galimybė. Šiandien tu dar ministras / ministrė, tai yra, labai reikšminga figūra, sprendi reikalus, gauni žiniasklaidos dėmesį, pažintys, kontaktai, etc. O jau rytoj – tik paprastas ir niekam per daug neįdomus Seimo narys iš mažos ir nereikšmingos opozicinės frakcijos.
Todėl Laisvės partija, panašu, bando išrasti naują politinį žanrą – mes durimis netrenkiame, toliau priklausome valdančiajai koalicijai, bet valdančiajai koalicijai oponuojame. Tokia kaip ir opozicija valdančiosios daugumos viduje gaunasi.
Aišku, visiems šiems Laisvės partijos žaidimams gali tašką padėti TS-LKD, pareiškusi, kad koalicijos sutartis su Laisvės partija neteko galios. Bet o kas toliau? Nes norinčių pakeisti laisviečius valdančiojoje koalicijoje iš dabartinių Seimo frakcijų eilės tikrai nesirikiuoja. Ypač – likus mažiau nei metams iki rinkimų. Tęsti darbą mažumos vyriausybės formatu? Irgi ne geriausia išeitis, nes tam būtina parama iš Seimo opozicijos, ir aš nežinau, ar labai Seimo opozicija veržtųsi remti Šimonytės valdžią, o be to, net ir tokią paramą gavus, ji būtų gauta ypač brangiai ir patiems konservatoriams skausmingai. Todėl visai įmanomas scenarijus, kad TS-LKD per sukąstus dantis bus priversta ir toliau kentėti Laisvės partijos žaidimus.
