Jau esu kažkada rašęs, kad Lietuvos politinių partijų veiklos teisinis reglamentavimas sukuria kvaziaristokratinę Lietuvos partinę sistemą. Kaip mes žinome iš istorijos, feodalinėje visuomenėje, jei žmogus gimsta aristokrato šeimoje, jis ir mirs būdamas aristokratu.
Galimybių iškristi iš aristokratų luomo buvo labai nedaug ir reikėdavo kaip reikiant pasistengti, kad aristokratas nustotų būti aristokratu.
Ir atvirkščiai – žmogui, gimusiam nekilmingoje šeimoje, galimybės tapti aristokratu buvo daugiau teorinės. Teoriškai, toks nekilmingas žmogus galėdavo kaip nors ypač nusipelnyti karaliui, kad karalius, atsidėkodamas, suteiktų jam titulą. Na, pavyzdžiui, mūšio metu išgelbėti karaliaus gyvybę.
Panašiai yra ir su Lietuvos partine sistema, kurioje aristokratinis modelis pasireiškia trimis skirtingais būdais, kurie stiprina vienas kitą. Pirmasis: parlamentinės partijos, turinčios savo frakcijas Seime, yra visuomenėje nuolatos matomos. Žiniasklaida apie jas dažnai pranešinėja, šių partijų atstovai yra nuolatos kviečiami į įvairias laidas. Greičiausiai, niekam nebus didelė paslaptis, kad tokios parlamentinės partijos dar ir išnaudoja savo kontroliuojamą administracinį resursą partinei veiklai (nors to daryti ir nėra galima).
Antrasis: parlamentinės partijos kiekvieną pusmetį gauna valstybės dotaciją, kurios dydis priklauso nuo to, kiek balsų konkreti politinė partija gavo per visą paskutinį rinkiminį ciklą (Seimo rinkimai, savivaldos rinkimai ir Europos parlamento rinkimai). Todėl vienos tokią dotaciją gauna didesnę, kitos – mažesnę. Bet sumos bet kuriuo atveju yra itin reikšmingos.
Pvz. valdančioji TS-LKD partija per metus valstybės dotacijos gauna be kelių šimtų tūkstančių du milijonus eurų. Antroje vietoje esanti LVŽS, berods, apie milijoną eurų per metus.
Trečiasis: itin ženklus užkardymas politinėms partijoms gauti finansavimą iš kitų šaltinių. Be valstybės dotacijos, politinė partija, iš esmės, lėšų savo veiklai finansuoti gali gauti tik iš nario mokesčio, GPM dotacijos ir aukų per rinkimų politines kampanijas.
Taigi, parlamentinės politinės partijos, viena vertus, yra nuolatos visuomenėje matomos ir dėl to yra žinomos, turi vienokį ar kitokį administracinį resursą, kurio nevengia išnaudoti partinei veiklai, ir dar turi labai daug pinigų rinkiminėms kampanijoms vykdyti.
Ir visai kitokia situacija yra su nesenai įsisteigusiomis neparlamentinėmis partijomis, kurios dar neturi savo frakcijų Seime, atitinkamai, neturi administracinio resurso, negauna valstybės dotacijos, o kitos galimybės finansuoti partijos veiklą yra itin stipriai apribotos.
Ką tai reiškia praktiškai: tokios partijos viešumoje yra nematomos, nes, net jei ir turi puikių idėjų, žiniasklaida tokių partijų atstovų į laidas nesikviečia arba kviečiasi retai, vadinasi, visuomenė netenka galimybės apie tokias partijas ar jų idėjas sužinoti. Pinigų vykdyti rinkimines kampanijas irgi neturi, nes valstybės dotacijos negauna, o be valstybės dotacijos, kaip jau minėjau, partijoms galimybės gauti finansavimą savo veiklai yra labai stipriai užkardytos.
Taigi, būtent tokiu būdu ir yra gaunama mano paminėta kvaziaristokratinė sistema Lietuvos politikoje, kai senos parlamentinės partijos, kad ir kiek jos susikompromituotų ir kiek prisidirbtų, vis tiek nebijo būti išmestos iš politinio lauko, o naujoms perspektyvioms ir daug žadančioms partijoms, kad ir kiek jos besistengtų ir kad ir kiek bedirbtų, kelias į politinį Olimpą yra jei ne užkirstas, tai bent jau maksimaliai užkardytas.
jos gali klestėti nenešdamos visiškai jokios atsakomybės už savo darbus, nebijodamos absoliučiai susikompromituoti, vogti, kyšininkauti, atvirai spjauti ant rinkėjų nuomonės, užsiiminėti pedofilija, jos pasekmes slėpti nuo rinkėjų.
Šią parlamentinių partijų sau pačių susigalvotą ir susikurtą sistemą, kurioje jos gali klestėti nenešdamos visiškai jokios atsakomybės už savo darbus, nebijodamos absoliučiai susikompromituoti, vogti, kyšininkauti, atvirai spjauti ant rinkėjų nuomonės, užsiiminėti pedofilija, jos pasekmes slėpti nuo rinkėjų. O kai kas nors išreikš dėl to nepasitenkinimą – visuomet galima tokį / tokius per savo kontroliuojamą administracinį resursą išvadinti antivakseriais / gimdyvių žudikais / Kremliaus agentais ir arogantiškai nutėkšti, kad, jei nepatinka, po 4 metų galėsit išsirinkti kitus.
Kitus, tai ką? Socdemus? Su kuriais konservatoriai visą laiką pasikeisdami valdo Lietuvą, todėl yra jau nugludinę visus kampus ir suderinę visus pokiliminius susitarimus, kad mes neliečiam jūsų interesų, jūs neliečiat mūsų?
Dėl ko aš visą tai rašau? Nes artėja metinių GPM deklaracijų teikimo terminas, kuriose egzistuoja galimybė skirti 0,6 proc. savo sumokėto GPM paramą politinėms partijoms. Kaip jau minėjau aukščiau, neparlamentinėms partijoms, kurios negauna valstybės dotacijos, tai yra pagrindinis galimas pajamų šaltinis.
Todėl aš savo 0,6 proc. sumokėto GPM šiemet skirsiu partijai Nacionalinis susivienijimas. Nes šią partiją sudaro jauni, darbštūs, jokiuose skandaluose nefigūravę politikai. Daugelis jų – su mokslų daktaro laipsniais. Šiai dienai tai yra vienintelė konservatyvi politinė jėga, vienintelė krikščioniška politinė jėga, vienintelė politinė jėga, kuriai rūpi lietuvių tautos interesas. Kviesčiau visus padaryti tą patį.
Ir ne, mano ir jūsų skirta GPM parama partijai Nacionalinis susivienijimas nesudarys sąlygų jai lygiomis galimybėmis konkuruoti su TS-LKD ar kitomis parlamentinėmis partijomis. Bet bent jau sudarys galimybę kažkiek konkuruoti. Tai yra, būti pamatytiems ir išgirstiems per ateinančių rinkimų politinę kampaniją.
Jei nesunku, prašyčiau šiuo įrašu pasidalinti.
