Vakar žiniasklaida pranešė, jog rekordinio nustatyto dydžio kyšį paėmęs buvęs Kauno m. sav. administracijos vadovas teismo buvo nuteistas 65 000 Eur bauda. Kaip matau, visuomenėje kilo pasipiktinimas, kodėl teismas paskyrė tokią švelnią, visuomenės narių nuomone, sankciją už šią sunkią korupcinę veiką. Jau po vienu įrašu komentavau, bet, manau, tikslinga klausimą išskirti ir į atskirą įrašą, kad daugiau kas perskaitytų, o taip pat šį klausimą labiau praplėsti.
Taigi, pabūsiu nepopuliarus, tačiau, mano nuomone, teismo paskirta sankcija dabar jau nuteistajam yra visiškai teisinga ir pagrįsta, o toliau pasistengsiu paaiškinti, kodėl aš taip manau.
Visų pirma, žiniasklaida, tikėtinai besivaikydama skambių antraščių, ne visai, mano nuomone, teisingai aprašė nuosprendį, į ką jau pagrįstai atkreipė dėmesį Dainius Urbanavičius facebooke. Suprask, asmuo paėmė 250 tūkst. Eur kyšį, gavo 65 tūkst. Eur baudą, tai suprask, liko beveik 200 tūkst. Eur pliuse, kas kaip ir reikštų, jog kyšininkauti apsimoka ar net labai apsimoka. Tai ne, nieko panašaus. Visa 250 tūkst. Eur kyšio suma buvo teismo konfiskuota į valstybės pajamas, ir dar viršaus buvo paskirta 65 tūkst. Eur bauda, plius dar skirta papildoma baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas nuteistajam 7 metus dirbti valstybės tarnyboje. Taigi, nuosprendžio formulė yra tokia: 250 tūkst. Eur kyšio sumos konfiskavimas į valstybės pajamas + 65 tūkst. Eur baudos nuteistajam paskyrimas, kuri irgi pateks į valstybės pajamas + uždraudimas 7 metus dirbti valstybės tarnyboje.
Tačiau net ir tarp tų visuomenės narių, kurie teismo nuosprendį suprato teisingai, vis tiek kilo tam tikras pasipiktinimas iš serijos: „o kodėl teismas žuliko nepasodino?“ Pabandysiu išsamiai atsakyti ir į šį visuomenės narių keliamą klausimą.
Korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos yra labai sunkiai ir labai brangiai tiriamos bei įrodomos.
Nors su bylos medžiaga susipažinęs nesu, nes niekaip ir jokia apimtimi paminėtoje byloje nedalyvavau, tačiau, sprendžiant iš viešai pateikiamos informacijos apie šią bylą, galime matyti, kad nuteistasis proceso metu visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi. Taigi, egzistuoja švelninančioji aplinkybė. Pažymėtina, kad korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos yra labai sunkiai ir labai brangiai tiriamos bei įrodomos, todėl nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui turi būti suteiktos normalios paskatos prisipažinti, o ne, pagautiems už rankos, mojuoti „paskolos sutartėlėmis NT investicijoms Nidoje finansuoti“. Prisipažinimas labai smarkiai pagreitina ir atpigina baudžiamąjį procesą, dėl ko valstybė sutaupo daug pinigų ir kitų ribotų resursų, tokių kaip pareigūnų, prokurorų ir teismo darbo laikas, kuris gali būti skiriamas efektyvesniam kitų nusikalstamų veikų išaiškinimui bei ištyrimui.
Be to, kaip matyti iš viešai pateikiamos informacijos, nuteistasis ne tik prisipažino bei nuoširdžiai gailėjosi, bet ir davė labai išsamius parodymus. Kad šie jo parodymai prokurorų dar nėra niekur naudojami – kitas klausimas, bet nuteistasis tokius parodymus davęs yra.
O dėl aplinkybės, kad teismas nuteistajam nepaskyrė realios laisvės atėmimo bausmės, tai du aspektai. Pirmasis: koks yra kyšininkavimo, kaip nusikalstamos veikos, padarymo motyvas? Siekis gauti neteisėtos naudos. Tai su bausmės paskyrimu per šį motyvą ir turi būti kertama. Va, nuteistasis norėjo gauti neteisėtos naudos itin didelės vertės piniginio kyšio forma – jos ne tik kad negavo, bet dar ir sumažės kito jo turto, nes reikės sumokėti didelės sumos baudą. Dar daugiau, teismo skirta papildoma baudžiamojo poveikio priemonė nuteistajam, o konkrečiai – uždraudimas 7 metus dirbti valstybės tarnyboje, užkardo nuteistajam galimybę analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas daryti ateityje.
Antrasis: prisipažinsiu, man nėra suprantamas ženklios dalies visuomenės žavėjimasis realiomis laisvės atėmimo bausmėmis. Aš suprantu visuomenės narių satisfakcijos troškimą, bet žiūrėkit, gerbiamieji, kai už nusikalstamą veiką teismas skiria realią laisvės atėmimo bausmę, valstybė bei visuomenė nuo to nukenčia net kelis kartus. Pirmą kartą nukenčia dėl padarytos nusikalstamos veikos. Antrą kartą nukenčia dėl to, kad nusikaltėlį laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje turi išlaikyti, o toks išlaikymas mokesčių mokėtojams kainuoja labai brangiai. Trečią kartą nukenčia dėl to, kad, nuteistąjį patalpinus į laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą, toks nuteistasis nebetenka galimybės dirbti arba tokia galimybė yra stipriai apribojama. Ypač tais atvejais, kai nuteistasis yra išsilavinimą ir kvalifikaciją turintis asmuo, kuris, būdamas laisvėje, galėtų dirbti gerai apmokamą darbą bei kurti pridėtinę vertę visuomenei, mokėti mokesčius. Ketvirtą kartą nukenčia nukentėjusieji dėl padarytos nusikalstamos veikos, kadangi, nuteistąjį patalpinus į laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą ir jam netekus galimybės dirbti (ar tokiai galimybei esant labai apribotai), iš tokio asmens tampa itin komplikuota ar net visiškai neįmanoma išieškoti teismo priteistą nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, kai, nuteistajam likus laisvėje ir dirbant, priteistas žalos atlyginimas galėtų būti išieškomas iš nuteistojo gaunamo darbo užmokesčio. Taigi, gerbiamieji, kame matote realios laisvės atėmimo bausmės privalumus?
Reali laisvės atėmimo bausmė nusikaltėliui privalo būti skiriama tais atvejais, kai nusikaltėlis yra realiai pavojingas visuomenei.
Savo ruožtu, mano asmenine nuomone, reali laisvės atėmimo bausmė nusikaltėliui privalo būti skiriama tais atvejais, kai nusikaltėlis yra realiai pavojingas visuomenei, todėl yra būtina visuomenę apsaugoti nuo šio nusikaltėlio, jį nuo visuomenės izoliuojant laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje. Tai būtų tie atvejai, kai yra padaroma smurtinio pobūdžio nusikalstama veika, ypač, jei smurtinio pobūdžio nusikalstama veika yra sunki ar itin sunki. Aptariamu atveju, nors nuteistojo padaryta nusikalstama veika Baudžiamojo įstatymo prasme yra laikoma sunkia, tačiau ji nebuvo smurtinio pobūdžio. Taip pat reali laisvės atėmimo bausmė nusikaltėliui, mano asmenine nuomone, privalo būti skiriama tais atvejais, kai yra nusikalstamų veikų padarymo recidyvas. Kas reiškia, kad nusikaltėlis išvadų iš jam anksčiau skirtų švelnesnio pobūdžio bausmių nepadaro, savo elgesio teigiama linkme nekoreguoja, todėl reikiamų išvadų nepadarantis asmuo privalo būti baudžiamas vis griežčiau. Jei nesuveikė švelnesnės bausmės – gal suveiks griežtesnės.
