Gerbiamieji, pratęskime praeito įrašo temą apie rastas mūsų valdovų laidojimo insignijas. Tai pažiūrėjau vieną populiariausių paskutiniu metu Neredaguota laidų su žmogumi, kurio dėka šis lobis buvo rastas – ponu Poderiu. Ir sužinojau kai ką naujo.
Pasirodo, galimai (remiantis pono Poderio žodžiais) lobyno slaptavietės atvėrimas buvo atliktas galimai negavus reikalingų leidimų / galimai negavus VISŲ reikalingų leidimų, galimai nedalyvaujant archeologams ir galimai slaptavietės atradimo nefiksuojant vaizdo įrašymo technika. Jei šios aplinkybės pasitvirtintų, tai jau būtų „stipru“.
Kažkada mano giminaitis – archeologas ir istorijos mokslų daktaras, man paaiškino, kokią žalą gali padaryti nemoksliškas ir / arba neteisėtas archeologinių radinių radimas. Pvz. įsivaizduokime, kad kažkas kažkur Lietuvoje iškasa Romos imperijos laikų monetą. Pati moneta iš savęs jokios didelės vertės neturi, jų yra pilna išlikę ir pilna egzistuojančių pardavimui. Tačiau vieta, kur šioji moneta būtų rasta, kultūrinis sluoksnis, kuriame ji buvo rasta, Lietuvos istorijos mokslui būtų neįkainojamos vertės. Nes mes žinome, kad romėnai prekiavo su baltais. Žinome tą todėl, kad taip Tacitas nurodė savo veikale „Germania“. Žinome, ir ką pirkdavo – neapdirbtą gintarą. Nes irgi Tacitas nurodė. Bet ar ši prekyba vykdavo ir Lietuvos teritorijoje, per kur ėjo romėnų prekybiniai keliai – nežinome. Todėl Lietuvos teritorijoje rasta moneta ar bet koks kitas Romos imperijos artefaktas leistų konkrečią vietą susieti su romėnų prekybiniais keliais, ištyrus pačią vietą, gal būt būtų rasta ir daugiau radinių (pvz. kokia romėnų prekybinė bazė), kt., o šios žinios jau būtų neįkainojamos Lietuvos istorijos mokslui.
Būtent todėl buvo itin svarbu, kad tokio neįkainojamo lobio, kaip kad buvo rastas, radimas būtų vykdytas tinkamai, o taip pat tinkamai fiksuotas. Nes to nepadarius, atvėrus slaptavietę slapta, visuomet kils klausimų: o kas ten dar toje slaptavietėje buvo ir ar tikrai viskas, kas buvo rasta, buvo ir pristatyta visuomenei?
Tęsiant toliau, iš visos šios situacijos kyla ir keli teisiniai niuansai. Ne vienam visuomenės atstovui, greičiausiai, dabar knieti sužinoti, o tai kam dabar tos rastos vertybės priklauso? Šiaip priklauso bažnyčiai, nes rastos jos nuosavybėje (CK 4.65 str. 2 d.). Tačiau yra niuansas – kadangi buvo rasta ne šiaip kažkokie daiktai, kurie turi tik turtinę vertę, bet buvo rastos neįkainojamos istorinės vertybės, turėtų būti nedelsiant inicijuojamas šių vertybių paėmimo visuomenės poreikiams procesas, o banžyčiai išmokama turtinė kompensacija (CK 4.65 str. 6 d.).
O dabar dar įdomesnis niuansas – kaip supratau iš pono Poderio paaiškinimų Neredaguota laidoje, pačioje pradžioje bažnyčia ir jos atstovai (arkivyskupas) nebuvo prieš, kad ponas Poderis tų vertybių ieškotų ir bandytų jas rasti (ar bent jau nustatytų vietą, kur šios vertybės yra). Tai jei pačioje pradžioje bažnyčia nebuvo prieš, kad p. Poderis šių vertybių ieškotų, vyko kažkoks bendradarbiavimas su juo dėl šių vertybių radimo, o tuo metu, kol toks bendradarbiavimas vyko, ponas Poderis jau buvo surinkęs pakankamą kiekį medžiagos, leidžiančios nustatyti ar identifikuoti vertybių slaptavietę, ponas Poderis gali teisiškai pretenduoti į ketvirtadalį bažnyčiai išmokėtinos kompensacijos už visuomenės poreikiams paimtų vertybių vertės sumą (CK 4.65 str. 4 d.).
O va čia būtų įdomus posūkis. Galimai ir tam tikra apimtimi paaiškinantis bažnyčios nelabai krikščionišką elgesį šiuo atveju. Aišku, bažnyčia galėtų atsikirsti į tokį pono Poderio reikalavimą tuo, kad jai informacija apie šią slaptavietę jau buvo žinoma anksčiau ir vertybės buvo rastos ne remiantis pono Poderio ar jo surinktos informacijos dėka, o remiantis pačios bažnyčios turėta informacija. Kas vėlgi, būtų įdomus posūkis, dėl kurio bažnyčios atžvilgiu kiltų tik dar daugiau klausimų.
