Dominykas Vanhara. Po sankcijų rusija susiduria su dideliais sunkumais parduoti savo išgaunamą naftą

Geros naujienos – JAV prezidentas Donaldas Trampas šiandien pratęsė sankcijų rusijai galiojimą dar vieneriems metams. Taigi, visi gandai apie tai, kad JAV pardavė Ukrainą rusijai, kad išdavė visus sąjungininkus ir susimokė su rusija, buvo, sakykime taip – kiek perdėti.

Beje, amerikonai turi tokį posakį, kad: „Give credit where credit is due“. Kuris daugiau mažiau reiškia, kad net jei kažkas tau ir labai nepatinka, bet tas kažkas padarė ir kažką gero, yra sąžininga tą paminėti. Tai va, man labai nepatiko 46-asis JAV prezidentas J. Bidenas. Bet reikia pasakyti, kad jis paskutinėmis savo kadencijos dienomis padarė ir vieną labai gerą darbą – kalė sankcijas rusijos šešėliniam tanklaivių laivynui, kuriuo rašistanas gabendavo savo naftą. Ne visam laivynui, bet tikrai ženkliai jo daliai.

Ir atitinkamai, po šių Bideno sankcijų tiek Kinija, tiek Indija – pagrindinės rusijos naftos pirkėjos, nebepriima sankcionuotų tanklaivių pas save į uostus. Atitinkamai, rusijos pardavimai iš karto krito.

Tai va, DJT, paėmęs valdžią, šių paskutinių J. Bideno sankcijų irgi neatšaukė ir niekaip nesušvelnino, nors jos būtent ir yra, realiai, rusijai pačios skaudžiausios.

Taigi, gerbiamieji, žiūrime toliau, gali būti, kad tikrai ne viskas taip blogai, o gal ir iš viso bus neblogai.

Ir va čia yra visas šios istorijos paradoksas – nei Kinija, nei Indija pirkti rusiškos naftos neatsisako. Taip, su didelėmis nuolaidomis nuo rinkos kainos, taip, per įvairias schemas, kurios dar rusijai papildomai kainuoja, bet neatsisako. Atgabenk – paimsim. Tik nei į Kiniją, nei į Indiją rusija naftos vamzdynų, jei neklystu, neturi, o net jei koks ir yra – naftos gabenimui vamzdynais sankcijos buvo įvestos jau beveik karo pradžioje. Ir va rusijai pirkėjai kaip ir yra, pirkti sutinka, tik va bėdelė – ta nafta pati nei į Kiniją, nei į Indiją neatiteka. Ją reikia iki ten kažkaip atitransportuoti. Kaip jau minėjau – vamzdynų nėra, o jei ir yra – jie sankcionuoti, lieka tanklaiviai. Ir va J. Bidenas kalė sankcijas ženkliai daliai rusijos tanklaivių laivyno, po ko šių tanklaivių pirkėjai nebepriima.

Aišku, įmanoma apeiti ir tokias sankcijas. Iranas turi ilgametę tokių sankcijų apėjimo praktiką. Konkrečiai – gabeni naftą link pirkėjo su sankcionuotu tanklaiviu. Tuomet, netoli pirkėjo, išsijungi savo švyturį, kad taptum nematomu, iki tavęs atplaukia kitas švarus tanklaivis, į kurį atviroje jūroje perpompuoji visą naftą, ir tuomet jau į pirkėjo uostą tavo naftą gabena švarus tanklaivis. Bet toks sankcijų apėjimas turi labai daug niuansų. Kaip jau supratote, tokiam naftos nugabenimui iki pirkėjo reikia ne vieno, bet dviejų tanklaivių, kas itin ženkliai išaugina transportavimo kaštus. Visų antra, su šiuolaikinėmis stebėjimo ir žvalgybos galimybėmis švarus tanklaivis, kuris bus pastebėtas padedantis perpompuoti naftą iš sankcionuoto tanklaivio, rizikuoja pats papulti po sankcijomis. O, kaip greičiausiai supratote, tanklaivis yra toks daiktas, kuris kainuoja ne centus. Atitinkamai, už tokios rizikos prisiėmimą švaraus tanklaivio savininkas pageidauja ir atitinkamos rizikos premijos. Kas tik dar labiau išaugina naftos gabenimo kaštus rusijai.

Bet yra ir įdomesnioji šio klausimo dalis: po J. Bideno paskutiniųjų sankcijų rusijai, kaip kai kas jau pastebėjote, vėl itin suintensyvėjo gerųjų Ukrainos dronų atakos prieš rusijos naftos infrastruktūrą. Kai kas kelias dienas atakuojamos tiek naftos produktų saugyklos, tiek naftos perdirbimo gamyklos, tiek naftos perpompavimo stotys. Kaip manote, tai susiję?

Aš manau, kad tai neabejotinai susiję. Ir tam reikia įvertinti visą „big picture“. Rusija išgavinėja naftą? Išgavinėja. Nafta yra pagrindinis ir, šiuo metu, jai realiai vienintelis likęs eksporto šaltinis ir beveik vienintelis likęs valiutos pajamų šaltinis, vis dar padedantis rašistanui finansuoti karą Ukrainoje. Bet, po J. Bideno sankcijų, rusija susiduria, kaip politkorektiškai yra madinga sakyti, su naftos pardavimo iššūkiais. Sankcionuoti tanklaiviai yra iki viršaus pripildyti išgautos naftos, bet nėra kur jos gabenti, nes niekas nesutinka sankcionuotų tanklaivių priimti.

Taigi, klausimas kyla antras – jei pirkėjai rusijos išgautos naftos, kuri gabenama sankcionuotais tanklaiviais, nesutinka nupirkti, tai kur tą išgautą naftą dėti? Į naftos produktų saugyklas? Logiškas atsakymas, bet čia iš karto įvykiams už akių užbėginėja Ukraina, kurios gerieji dronai su sankcijomis nuolatos pasirodo prie rusijos naftos saugyklų, po ko pasigirsta pokštelėjimai bei pasirodo padūmavimai. O ir šiaip, rusija neturi jokių didelių naftos produktų saugyklų, neturi jokių požeminių naftos produktų saugyklų. Taigi, galimybė saugoti perteklinę nenupirktą naftą naftos produktų saugyklose yra eliminuojama ar bent jau apsunkinama.

Tuomet – rusijos naftos perdirbimo gamyklos. Kurias dabar gerieji Ukrainos dronai su sankcijomis atakuoja prioritetiškai. Kai mes Telegrame pamatom pokštelėjimus ir padūmavimus kokioje nors didelėje (ar nelabai) rusijos naftos perdirbimo gamykloje, plojam rankomis ir sakome, kad labai gerai, iš šitos gamyklos bent jau kurį laiką benzinas, dyzelinas ir kiti naftos produktai neišeis. Taip, tas irgi svarbu, bet čia yra tik mažesnioji didelio paveikslo dalis. O va iš kur ta Ukrainos dronų aplankyta rusijos naftos gamykla gauna naftos perdirbimui? Iš prie jos prijungto vamzdžio, kuris, greičiausiai, yra kitame gale prijungtas prie kokio nors rusijos naftos gręžinio. Ir jei ši rusijos naftos perdirbimo gamykla tampa priversta visiškai ar bent iš dalies stabdyti veiklą – ji naftos nebeima.

Taigi, jau greičiausiai supratote, prie ko vedu – po J. Bideno sankcijų rusija susiduria su dideliais sunkumais parduoti savo išgaunamą naftą, tuomet dėl Ukrainos dronų su sankcijomis mažėja naftos saugyklų ir mažėja naftos perdirbimo gamyklų, kurios iki šiol ėmė naftą perdirbimui. Ką tai reiškia? Kad rusija nebeturi kur kišti išgaunamos naftos. Ant žemės gi jos nepils. Trumpai tariant – jei rusija nebeturi kur kišti išgaunamos naftos, jai neliks jokio kito pasirinkimo, kaip tik mažinti naftos gavybą.

Ir iš čia iš karto keli niuansai: jei nebepompuoji naftos iš gręžinio, turi jį konservuoti, kas kainuoja ir brangiai, ir, labai tikėtina, to gręžinio nebegalėsi atnaujinti. Galėsi nebent gręžti naują gręžinį šalia. Kas bus vėlgi, didžiulės investicijos, kurios nebūtinai apsimokės.

Ir antras, itin svarbus niuansas – putino režimas dabar nustatė tokią kainodarą naftos gavybos įmonėms, kad beveik visas pajamas (ne tik pelną) iš išgautos naftos pardavimo pasiima kremlius. Pačiai naftos gavybos įmonei, nesvarbu, ji valstybinė ar privati, lieka tik ant sausainių. Ir tai, tik jei pasiseks. Atitinkamai, jokia rusijos naftos gavybos įmonė neturi jokios motyvacijos investuoti į naujų telkinių žvalgybą ir naftos ten išgavimą. Kas reiškia, kad jos visos baigia drožti dar sovietiniais laikais išžvalgytus ir pradėtus eksploatuoti telkinius, kol iš jų dar kažką išeina išgauti. Kas reiškia, kad jei tokiame baigiamame nudrožti telkinyje sustabdysi gavybą ir užkonservuosi gręžinį, jo atnaujinti jau, greičiausiai, neapsimokės. Naujų telkinių žvalgyti irgi neapsimoka dėl putino nustatytos kainodaros.

Visą tai reziumuojant, Ukraina dabar maksimaliai spaudžia ant to, kad rusija būtų priversta mažinti naftos gavybą, kas reiškia, kad rusija šią gavyba bus priversta mažinti labai ilgam, o gal ir su visam, o be naftos rusija neturi beveik nieko, ką galėtų eksportuoti ir gauti valiutines pajamas, kas reiškia, kad tokiu būdu yra nukertama ilgalaikė rusijos ekonomikos perspektyva, kartu naikinant jos galimybes tiek finansuoti karą, tiek finansuoti ir karinių pajėgumų atstatymą po karo.

Veidaknygė