Dominykas Vanhara. Prie ko priveda Lietuvos istorinės atminties politikos nebuvimas

Kažkada man facebook išmetė postą iš serijos „25 faktai apie Ukrainą“. Kadangi perskaičiau, tai fb algoritmai man pradėjo mesti daugiau panašių įrašų. Maždaug, „18 faktų apie Kroatiją“, „25 faktai apie Prancūziją“, etc.

Na ir štai, šiandien išmetė „18 faktų apie Lietuvą“. Viskas ten labai gražiai ir daugiau mažiau teisingai buvo parašyta, iki kol neperskaičiau 12 fakto. Kad „Lietuva kadaise buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės DALIS“. Opapa, kai perskaičiau, tai išsižiojau.

Ar kas nors kur nors kada nors yra perskaitęs, kad, pvz., Italija kažkada buvo Romos imperijos dalis? Ar Vokietija kažkada buvo Vokietijos imperijos dalimi? Ar Ispanija kažkada buvo Ispanijos imperijos dalimi? Aš apie istoriją esu skaitęs ypač daug, bet jokio panašaus teiginio perskaitęs nesu nei karto niekur. O va apie Lietuvą – prašom, yra.

Dabar matote, gerbiamieji, prie ko priveda ne tik kad absoliučiai jokios Lietuvos istorinės atminties politikos nebuvimas, bet dar daugiau – gėdijimasis savos istorijos, savų didvyrių istorinės atminties bei atminimo ženklų trynimas. Nes va gal kažkas „įsižeis“. O įsižeidžiančiųjų dėl Lietuvos istorijos faktų ar Lietuvos didvyrių visuomet atsiranda. Tuo labiau, kad bent jau man kyla vis didesnis įtarimas, jog „įsižeidinėti“ dėl Lietuvos istorijos faktų ar Lietuvos didvyrių kai kam gali būti ir visai naudinga.

Jau negana to, kad Vakaruose tokios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iš viso niekas nežino, o net ir tie, kurie kažką žino ar yra skaitę, jiems visiems tai buvo „Lenkija“. Nes Lenkija savo istorinę atmintį ne tik kad turi, bet ir dėl jos labai daug dirba. Ir, kaip yra nurodęs prof. Valdas Rakutis, Lenkijos politika yra labai paprasta: jei kokia nors iškili istorinė asmenybė ar koks nors iškilus istorinis faktas yra bent per plauką susijęs su Lenkija – viskas, atitinkamai ta asmenybė yra lenkas, o tas faktas – Lenkijos. O su Lietuva yra visiškai atvirkščiai. Jei kažkokia asmenybė yra bent per plauką ne lietuvis – vadinasi, ne lietuvis. Geriausiu atveju kažkiek su Lietuva susijęs. O dėl Lietuvos istorijos faktų mes iš viso nesirūpiname.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – iškilus poetas Adomas Mickevičius. Jis gimė buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje (dab. Baltarusija) smulkiųjų Lietuvos bajorų šeimoje. Jo tėvai save laikė lietuviais. Pats A. Mickevičius savo žymiojoje poemoje „Ponas Tadas“ rašė „Litwo, Ojczyzno moja!“ (lenk. Lietuva, Tėvyne mano!). A. Mickevičiaus kūryboje dominavo Lietuvos istorija ir didinga Lietuvos praeitis. A. Mickevičius studijavo Vilniuje, kurį laiką gyveno ir dirbo Kaune, mirė emigracijoje Stambule. Per visą savo gyvenimą į Lenkiją net kojos nebuvo įkėlęs. Taigi, prašome, Mickevičiaus kilmė – lietuvis, save laikė lietuviu, studijavo, dirbo ir gyveno ilgą laiką Lietuvoje, rašė apie Lietuvą. Tačiau, kadangi rašė lenkiškai, todėl Lenkijai jis yra grynas Lenkijos poetas. Lenkijoje pilna gatvių, pavadintų jo vardu, paminklų, kt. O Lietuvai – na, kažkiek su Lietuva susijęs, kelios nedidelės gatvės jo vardu pavadintos yra.

Tęskime toliau. Tai, kad 1410 Žalgirio mūšis Lenkijos istoriografijoje yra beveik išimtinai Lenkijos pergalė, kur lietuviai jei kokį vaidmenį ir atliko – tai nebent antraplanį, jau daugiau mažiau visi žinote. Na, bet Žalgirio mūšyje Lenkija tikrai buvo. Bent tiek. Savo ruožtu, 1605 Salaspilio mūšyje, kuriame buvo sutriuškinta Švedijos karaliaus kariuomenė, lenkų nebuvo visiškai. Nei karių, nei pinigų, atsiųstų Lenkijos, nieko. Tai buvo švari ir gryna išimtinai lietuvių pergalė. Tačiau šiuo metu Salaspilio mūšio vietoje, Latvijoje, stovi paminklas „Lenkijos pergalei“. O lietuvių paminklas šiam mūšiui atminti stovi Biržuose. Nes latviai tokio Latvijoje statyti neleido, o Lietuva labai ir nesivargino tokį leidimą gauti.

Na ir galiausiai, priėjome jau prie to, kad net išimtinai mūsų istorija tampa jau nebe mūsų istorija. Kaip matote aukščiau. Pasirodo, Lietuva kažkada buvo tik dalis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Čia kontekste to, kaip dabar baltarusių licvinistai aiškina, kad LDK yra jų valstybė, Vilnius yra jų miestas, o lietuviai LDK laikais buvo tik „žmudzinai“, kurie pavogė Baltarusijos istoriją. Ir iš karto atsiranda koks nors Bumblauskas, kuris atitaria, kad taip, LDK istoriją mums teks dalintis su baltarusiais, o „Geležinis Vilkas Gedimino sapne staugė „pa bieloruski“.

Tai sveikinu, dar keli meteliai tokios Lietuvos istorinės atminties politikos, ir jau, skaitydami kokius nors užsienio spaudoje parašytus faktus apie Lietuvą, rasime ne tik tai, kad „Lietuva kažkada buvo LDK dalis“, bet kad „Lietuva kažkada buvo baltarusių valstybės LDK dalis“. Čia yra politinės komunikacijos ABC – jei tu neformuoji naratyvo, tai naratyvą kažkas suformuos už tave. Iki šiol istorinį naratyvą apie mus formavo Lenkija, bet dabar pradės ir Baltarusija. Su tuo ir pasveikinkime mūsų jaunąją demokratiją!

O jei jums, gerbiamieji, tas nepatinka, norite gauti normalią Lietuvos istorinės atminties politiką, balsuokite už Nacionalinį susivienijimą – vienintelę politinę jėgą, kuri gerbia ir kaunasi už Lietuvos istorinę atmintį, už Lietuvos didvyrius ir jų tinkamą įamžinimą. Sąrašo Nr. 15.

Tegul bus politinė reklama.