Dominykas Vanhara. Šimašiaus dovana Putinui

Kaip žinia, vakar buvo gėdinga diena Lietuvos istorijai, kai Vilniaus miesto valdžia nusprendė paniekinti Lietuvos savanorio Nr. 1 atminimą. Konkrečiai – pervadinti Kazio Škirpos alėją.

Kas dar nežinote, bet, kai reikėjo ginklu ginti tuomet dar besikuriančios Lietuvos nepriklausomybę nuo visos eilės į Lietuvą besikėsinančių priešų, karininkas Kazys Škirpa buvo tas pirmasis, kuris, kaip pasakytų seni lietuviai, „atbėgo prie šautuvo“. Jo vadovaujamas dalinys Gedimino pilies bokšte 1919 m. sausio 01 d. iškėlė Lietuvos trispalvę ir nuo tos dienos yra minima Lietuvos vėliavos diena. Apie Kazio Škirpos nuopelnus Lietuvai esu daug kartų rašęs, čia nesikartosiu.

Lygiai kaip ne kartą esu rašęs apie tai, kaip sovietų, o dabar – rusų propaganda atvaizduoja Lietuvos okupaciją ir aneksiją į Sovietų Sąjungą. Kad tai buvo „savanoriškas Lietuvos prisijungimas prie Sovietų Sąjungos, išlaisvinęs Lietuvos darbo liaudį nuo buržuazijos jungo, kurį džiaugsmingai sutiko visa Lietuva“.

Ir tam jie turi A. Smetonos atsisakymą priešintis sovietų okupacijai ginklu, o taip pat „ačiū“ S. Nėriai, P. Cvirkai ir kompanijai, kurie „parvežė Lietuvai Stalino saulę“.

Beje, va minėtų veikėjų atminimo vietų Vilniuje iki šiol yra sočiai. Tebestovi tiek paminklas P. Cvirkai, yra S. Nėries gatvė bei mokykla. Kažkaip Šimašius ir kompanija iki šiol nerodė labai didelio entuziazmo šias atminimo vietas Vilniuje naikinti, nors jie buvo tikrieji Lietuvos išdavikai.

Kazys Škirpa priešingai – tiek asmeniškai ginklu gynė Lietuvą nuo priešų, tiek jai tarnavo civilinėje ir diplomatinėje tarnyboje. Bet grįžkime prie Kremliaus propagandos. Paminėtam propagandos naratyvui labai trukdo du vėlesni įvykiai Lietuvos istorijoje, t.y. 1941 m. Birželio sukilimas bei nuo 1944 prasidėjusi partizaninė rezistencija. Šie du įvykiai aiškiai rodo, kad nebuvo jokio savanoriško Lietuvos įsijungimo į SSRS, kad tai buvo Lietuvos okupacija ir aneksija, o Lietuvos žmonės šiai okupacijai ir aneksijai vėliau iš visų išgalių priešinosi ginkluotoje kovoje.

Bet Kremlius nebūtų Kremlius, jei nesugalvotų pateikti atsakymų į šiuos įvykius. Taigi, pagal Kremliaus propagandą, Birželio sukilimas buvo „nacių inspiruotas sukilimas, kurį Lietuvoje sukėlė naciai bei jiems talkinantys vietiniai, kurio vienas iš tikslų buvo Holokaustas”, o pokarinė Lietuvos rezistencija buvo ne kas nors kitas, kaip tik „nuo paties teisingiausio pasaulyje sovietinio teisingumo besislapstančių nacių koloborantų ir žydšaudžių pasipriešinimas teisėtai valdžiai“. Manote, šiaip sau Vanagaitė visaip juodino vieną iš Lietuvos partizaninio pasipriešinimo simbolių – A. Ramanauską – Vanagą?

Berods, pats Putinas yra paminėjęs tokį terminą, kaip „naudingi idiotai“, kuris apibūdina žmones, kurie, jų pačių manymu, daro lyg ir teisingus darbus, bet tuos darbus daro taip ir tokiu būdu, kuris labai palankus Kremliui.

Kazys Škirpa buvo vienas iš Birželio sukilimo organizatorių bei šio sukilimo vienas iš veidų. Remigijui Šimašiui ir jo komandai vakar puikiai pavyko be jokių įrodymų, be jokio istorikų tyrimo, apjuodinti Kazį Škirpą, sutrypti jo atminimą bei pastatyti Lietuvos savanorį Nr. 1 bei vieną iš Birželio sukilimo organizatorių greta karo nusikaltėlių bei nusikaltėlių žmogiškumui. Taigi, vakar Remigijus Šimašius su visa savo komanda labai stipriai, visais plaučiais, pūstelėjo į Kremliaus propagandos dūdą.

Beje, gerbiamieji, vakarykštis įvykis yra gerokai pavojingesnis mums, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Aš tik noriu priminti, kad, kai 1990 m. kovo 11 d. buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, tai mūsų nepriklausomybės atkūrimo formuluotė buvo tokia, kad yra atstatomas svetimos jėgos panaikintas Lietuvos suverenių galių vykdymas, kuris reiškia, kad, de jure, Lietuva savo valstybingumo sovietų okupacijos metais nebuvo praradusi ir, de jure, ir sovietų okupacijos metais buvo nepriklausoma valstybė, tik sovietų okupacijos metais svetimos galios (t.y. Sovietų Sąjungos) buvo suvaržytas Lietuvos suvereniteto įgyvendinimas. Taigi, 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba paskelbė, kad yra atstatomas Lietuvos suvereniteto įgyvendinimas, kurio Lietuva niekuomet nebuvo praradusi, tik negalėjo jo įgyvendinti.

Po 1990 m. kovo 11 d., kažkada, iš Gorbačiovo buvo pateiktas pasiūlymas, kad, maždaug, jei jau norit išstoti iš „Tarybų Sąjungos“, tai tuomet surenkite šalyje referendumą, kuriame Lietuvos žmonės nuspręstų, ar reikia iš „Tarybų Sąjungos“ išstoti, ar joje pasilikti. Jei būtumėm ant tokio kabliuko pasimovę, tai būtų reiškę, kad, nepaisant tokio referendumo baigties ir, nepaisant to, kad tokį referendumą Gorbačiovas gal ir būtų pripažinęs, tai būtų iš esmės reiškę, kad Lietuva Sovietų Sąjungoje buvo visą laiką teisėtai, tik va, surengus referendumą, demokratiniu būdu nusprendė iš Sovietų Sąjungos išstoti.

Dar kartą primenu – 1990 m. kovo 11 d. Lietuva iš jokios Sovietų Sąjungos neišstojo. Lietuva tą dieną oficialiai pareiškė, kad Lietuva, kaip suvereni valstybė, atstato savo suverenitetą, kuris buvo neteisėtai suvaržytas svetimos jėgos – Sovietų Sąjungos, tačiau Lietuvos valstybingumas de jure niekuomet nebuvo prarastas, vadinasi, Lietuva, kaip nepriklausoma valstybė, nenutrūkstamai veikia nuo 1918 m. vasario 16 d.

O dabar įsivaizduokime situaciją, kai Kremliaus propagandai pavyksta visus įtikinti, kad Birželio sukilimas buvo viso labo nacių ir jų kolaborantų inspiruotas įvykis, prie ko vakar labai ženkliai prisidėjo Remigijus Šimašius su komanda, o kad pokario Lietuvos partizanų rezistencija yra tik „nacių kolaborantų ir žydšaudžių sąmokslas prieš teisėtą valdžią“, tai tuomet gaunasi kas?

Ogi gaunasi, kad Kremliui yra atrišamos rankos įtikinti, kad 1940 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais veikęs „Lietuvos liaudies seimas“ yra teisėtas, o taip pat teisėti ir šio, taip vadinamo Seimo, priimti sprendimai, tokie, kaip vykimas į Maskvą ir „Stalino saulės parvežimas“.

Atsiminkite, sovietai nebuvo tokie kvaili, jie Lietuvą okupavo ir aneksavo, bet, tuo pačiu, pasirūpino ir tuo, kad ta Lietuvos aneksija atrodytų teisėtai.

Dar kartą „ačiū“ P. Cvirkai, S. Nėriai ir kompanijai.