Vasario 1-ąją, ruošdamasis Europos Sąjungos viršūnių susitikimui Maltoje, Europos Sąjungos prezidentas Donaldas Tuskas išplatino skandalingai nuskambėjusį pareiškimą – Europos Sąjungos šalių politiniams lyderiams skirtame laiške naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo veiksmus jis įvardijo grėsme Europai ir pakvietė 27 valstybes nares į diskusiją dėl ES ateities išreiškęs viltį, kad visiems užteks ryžto imtis būtinų permainų.
Laukdami Romos susitikimo, kuriame žadama ne tik paminėti 60-ąjį Europos Sąjungos jubiliejų, bet ir svarstyti Europos Komisijos pirmininko Jean-Claude Junckerio 2017 m. kovo 1 d. pristatytą „Baltąją knygą“ ir apsispręsti dėl Bendrijos ateities, kviečiame susipažinti su visu kreipimosi D. Tusko tekstu ir įsitraukti į diskusiją.
* * *
Mieli kolegos,
Siekdamas geriau pasiruošti mūsų diskusijai Maltoje apie Europos Sąjungos, kurią sudaro 27 valstybės narės, ateitį ir atsižvelgdamas į ankstesnius pokalbius su kai kuriais iš jūsų, leiskite man išsakyti keletą apmąstymų, su kuriais daugelis jūsų, manau, sutiksite.
Nuo pat Romos sutarties pasirašymo nebūta grėsmingesnių iššūkių už tuos, su kuriais šiuo metu susiduria Europos Sąjunga. Šiandien mes susiduriame su trejopomis grėsmėmis, kurių anksčiau nekildavę, bent jau ne tokiu mastu.
Pirmoji grėsmė – išorinė, susijusi su nauja geopolitine situacija pasaulyje ir aplink Europą. Vis labiau savimi pasitikinti Kinija, ypač jūrose; agresyvi Rusijos politika Ukrainoje ir kitose kaimyninėse šalyse; karai, teroras ir anarchija Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje, kur svarbiausias vaidmuo tenka radikaliajam islamui, kaip ir nerimą keliantys naujosios JAV administracijos pareiškimai – visa tai daro mūsų ateitį labai nenuspėjamą. Pirmą kartą mūsų istorijoje šiame vis labiau daugiapoliame pasaulyje tiek daug žmonių tampa atvirai antieuropietiški arba, geriausiu atveju, euroskeptiški. Ypač pokyčiai Vašingtone Europos Sąjungą stumia į sudėtingą padėtį; atrodo, kad naujoji administracija nori kvestionuoti pastarųjų 70 metų Amerikos užsienio politiką.
Antroji grėsmė – vidinė, susijusi su augančiu priešiškumu Europos Sąjungai, nacionalizmu, vis ryškesnėmis ksenofobinėmis nuotaikomis pačioje Europos Sąjungoje. Nacionalinis egoizmas taip pat tampa patrauklia alternatyva integracijai. Be to, išcentrines tendencijas skatina klaidos, padarytos asmenų, kuriems ideologija ir institucijos tapo svarbesnės nei žmonių interesai ir emocijos.
Trečioji grėsmė yra proeuropietiškojo elito proto būsena. Vis akivaizdžiau matyti, kaip mažėja tikėjimas politinės integracijos tikslingumu, nuolaidžiaujama populistiniams argumentams, o tai pat imama abejoti pagrindinėmis liberalios demokratijos vertybėmis.
Pasauliui, pilname įtampos ir konfrontacijos, reikia europiečių drąsos, pasiryžimo ir politinio solidarumo. Be viso to mes neišgyvensime. Jei netikime patys savimi, integracijos tikslingumu, kodėl kas nors kitas tuo turėtų tikėti? Romoje turėtume atnaujinti šią tikėjimo deklaraciją. Šiandieniniame valstybių-žemynų su šimtais milijonų gyventojų pasaulyje atskirai paimtų Europos šalių svoris yra nedidelis. Tačiau Europos Sąjungos demografinis ir ekonominis potencialas padaro ją partneriu, lygų didžiausioms galybėms. Dėl šios priežasties iš Romos turime pasiųsti svarbiausią signalą – 27 šalys yra pasirengusios susivienyti. Signalas, kad mes ne tik turime, bet ir norime susivienyti.
Parodykime tai, kuo mūsų Europa gali didžiuotis. Jei mes apsimesime, kad negirdime žodžių ir nepastebime sprendimų, nukreiptų prieš ES ir mūsų ateitį, žmonės nustos laikyti Europą savo didžiąja tėvyne. Ne mažesnė grėsmė – pasauliniai partneriai gali nustoti mus gerbę. Objektyviai kalbant, nėra jokios priežasties, kodėl Europa ir jos lyderiai turėtų pataikauti išorinėms galybėms ir jų vadovams. Aš žinau, kad politikoje orumo argumentas negali būti vartojamas per dažnai – paprastai jis kelia konfliktus ir neigiamų emocijų. Tačiau šiandien mes turime parodyti savo orumą – vieningos Europos orumą, nesvarbu, ar mes kalbame su Rusija, Kinija, JAV ar Turkija. Todėl turėkime drąsos didžiuotis savo pačių pasiekimais, pavertusiais mūsų žemyną geriausia vieta Žemėje. Turėkime drąsos paprieštarauti retorikai demagogų, teigiančių, kad Europos integracija yra naudinga tik elitui, kad paprasti žmonės nuo jos tik nukentėjo ir kad šalys su tuo susidorotų geriau po vieną, o ne kartu.
Mes turime žiūrėti į ateitį – tai buvo jūsų dažniausias prašymas per pastarųjų mėnesių konsultacijas. Ir dėl to nėra jokių abejonių. Bet mes turėtume niekada, jokiomis aplinkybėmis, nepamiršti svarbiausių priežasčių, kodėl prieš 60 metų nusprendėme suvienyti Europą. Mes dažnai girdime, kad pasidalijusios Europos tragedijų atsiminimas jau nebėra argumentas, kad naujosios kartos nepamena, kas mus įkvėpė. Bet amnezija šių įkvėpimų nepaneigia ir neatleidžia mūsų nuo pareigos nuolat prisiminti tragiškas pasidalijusios Europos pamokas. Romoje turėtume tvirtai pakartoti šias dvi esmines, tačiau pamirštas tiesas: pirma, mes susivienijome siekdami išvengti dar vienos istorinės katastrofos ir, antra, kai Europa susivienydavo, tai būdavo geriausi laikai per visą kelių šimtmečių Europos istoriją. Reikia visiškai aiškiai sau pasakyti: Europos Sąjungos dezintegracija neatkurs mitinio, visavertiško valstybių-narių suverenumo, bet padarys jas realiai ir faktiškai priklausomas nuo didžiųjų supergalybių: JAV, Rusijos ir Kinijos. Tik kartu mes galime būti visiškai nepriklausomi.
Todėl turime imtis ryžtingesnių ir apčiuopiamų veiksmų, kad pasikeistų visuomenės nuotaikos ir atgytų troškimas perkelti Europos integraciją į kitą lygį. Kad tai pavyktų, mes privalome atkurti Europos piliečių išorinio ir vidinio saugumo jausmą, o taip pat ir socialinę-ekonominę gerovę. Tai reikalauja iki galo sustiprinti ES išorės sienų apsaugą; pagerinti tarnybų, atsakingų už kovą su terorizmu, bendradarbiavimą ir užtikrinti tvarką bei ramybę vidinėje besienėje erdvėje; padidinti išlaidas gynybai; sustiprinti ir Europos Sąjungos, kaip visumos, užsienio politiką, ir geriau koordinuoti atskirų valstybių narių užsienio politiką; galiausiai, bet tai ne mažiau svarbu – skatinti investicijas, socialinę įtrauktį, ekonominį augimą, užimtumą, kad technologinių pokyčių ir konvergencijos nauda būtų juntama ir euro zonoje, ir visoje Europoje.
Turėtume pasinaudoti naujais JAV prekybos su ES strategijos privalumais, visų pirma suintensyvindami mūsų derybas su suinteresuotais partneriais, tuo pačiu metu gindami savo interesus. Europos Sąjunga neturėtų atsisakyti savo, kaip supervalstybės prekybos srityje, vaidmens – esame ir atviri kitiems, ir saugantys savo piliečius bei verslus, ir prisiminti, kad laisvoji prekyba visų pirma yra sąžininga prekyba. Mes taip pat turėtume tvirtai ginti tarptautinę tvarką, grindžiamą teisinės valstybės principu. Negalime nusileisti tiems, kurie nori susilpninti ar padaryti neveiksnius transatlantinius ryšius, be kurių pasaulio tvarka ir taika negali išlikti. Savo Amerikos draugams turėtume priminti jų pačių šūkį: Susivieniję atsilaikysime, pasidaliję žlugsime.
* „By uniting we stand, by dividing we fall!“ – eilutė iš J.Dickinsono (1732–1808), vieno iš JAV Nepriklausomybės deklaracijos signataro, eilėraščio „Laisvės giesmė“ („The Liberty Song“, pirmąkart publikuota laikraštyje „Boston Gazette“ 1768 m. liepos 18 d.). Iki 1777 m. tai buvo neoficialus JAV šūkis, o nuo 1792 m. – oficialus Kentukio valstijos lozungas.
Kiek modifikuota frazė „United we stand…“ pirmąkart nuskambėjo G. P. Morriso poemoje „Mūsų sąjungos vėliava“ („Flag of our Union“, 1849 m.).
Ir anglų kalbos vertė Ramutė Bingelienė
Įšūkius ir sprendimus suminėjo bendrystėmis, o bendrystės bevertės jieškant atsakymų. Tenka suvokti kiekvieną žalingą detalę ir ją spręsti ir išspręsti. Tad čia apsiribosiu tik vienu dideliu ekonomikos įšukiu veikiančių ES, ir jis tuo pačiu, didžiausias, arbo bent antras didžiausių įšūkių veikiačių Lietuvą. Tai žemos minimalios algos naujai į ES priimtose valstybėse, ir esantis mechanizmas algų išlyginimui. Tai fiziška neribota darbininkų emigracija į senąsias ES valstybes.
Bendrai ES ekomijai praradimai: besikraustančių darbininkų praradimas kalbos, mokymasis naujos kalbos, gyvenamų namų praradimas, pažįstamos ekonominės aplinkos praradimas, darbininko specialybės nuvertinimas, ir artimų ryšių ir psichinio gerbuvio praradimai. Dar prisideda senuose ES valstybėse, priimančius naujus emigrantus, pokyčiai susije su masišku naujokų įsibrovimu į jų gyvenimą, darbovietes ir kultūrą. Kiekvienas kitimas ekonomikos turi savo kaštus (praradimus). Jis pasiteisina tik jei ilgalaikiai pliusai pranoksta minusus, ir jei nėra pigesnių būdų tuos pliusus įgyvendinti. Emigracijos būdas lyginti algas ekonomiškai nepateisinamas. Tai neišspręstas sopulys esamoje ekonomikos mechanizme.
Lietuvoje pagaminama beveik lygiai su ES vidurkiu. Jau 3/4 BVP, bet algos nesivėja kartu. Jos tik 1/4 ES vidurkio. Gamyba valstybėje pakilo greit, bet algos ne. Reiškia darbdaviai gali mokėti 3 kartus aukštesnės algas nei šiuo laikų mokama. ES galėtų šį įšūkį spręsti įvesdama visuotiną MMA privaloma visoje ES. Nors ir vėluojant , bet pamačius klaidą, reikia taisytis. Lietuvai nėra ko laukti kitų. Ji gali bent dalinai pati savę gelbėti. Sparčiai kelti savo dabartinį MMA ir skatinti konkurencingumą tarp bendrovių. Pripažįstama, kad MMA kėlimas tai ekonominis kitimas ir su juo yra surišti kaštai. Kaštus mažinti padeda iš anksto žinojimas, kad MMA kils., ir kilimo grafika. Bet be algų greito susilyginimo bent su ES vidurkiu, Lietuvos emigracija, lietuvių tautai mirties kelias.