Iš to, ką A pasako apie B, daugiau galime sužinoti ne apie B, o apie A. Kitaip tariant, mūsų kalba dažniausiai daugiau pasako ne apie tuos, apie kuriuos kalbame, o apie mus pačius, kurie kalbame. Nebeprisimenu, kur pirmą kartą perskaičiau šį posakį, tačiau ne vieną ir ne du kartus galėjau įsitikinti jo teisingumu.
Štai Laisvūnas Šopauskas portale „Pro Patria“ surašė tris ilgus tekstus apie tariamai simuliakrinę arba neoliberalią filosofo Vytauto Ališausko krikščionybę. Tiesa, vien V. Ališausko asmenybe čia neapsiribojama, demaskuojami visi jo mokiniai, globotiniai ir bendraminčiai. Pristačius V. Ališauską kaip sąmokslininkų vadą, argumentuojama, kad kartu su juo išvidinį krikščionybės, o tiksliau katalikybės griovimo darbą atlieka žurnalas „Naujasis židinys“, dienraštis „Bernardinai.lt“ ir per Lietuvos radijo pirmąją programą transliuojama „Mažoji studija“. Esminė rašinio mintis labai paprasta – yra vadinamieji buldozeriniai ateistai, kurie atvirai kovoja su religija, ir yra kitų, kiek sofistikuotesnių, kurie infiltruojasi į tikinčiųjų gretas ir ardomąjį darbą atlieka iš vidaus. „Išplauti ir susinti katalikišką socialinį ir politinį mokymą bei propaguoti laisvąją rinką, eurofederalizmą ir kultūrinį liberalizmą“, – štai koks, anot L. Šopausko, yra tų užsimaskavusių simuliakrinės krikščionybės išpažinėjų tikslas. Visa tai, jo teigimu, kardinaliai prieštarauja katalikybei.
„Bernardinai.lt“ labiausiai kliūva už tai, ką autorius įvardija kaip tolerancijos propagandą, remiantis viską atleidžiančio Dievo samprata. Stop, bet ar ne popiežius Pranciškus pareiškė, kad nėra tokių nuodėmių, kurių Dievas negalėtų atleisti? Popiežius nepanaikino nuodėmės kaip tokios, neatšaukė nė atgailos už jas. Jis tik pasakė, kad tas, kuris nuoširdžiai atgailauja, gali tikėtis atleidimo iš Bažnyčios, kuri turėtų būti tarsi karo lauko ligoninė, veikianti ten, kur nuodėmė atakuoja stipriausiai. Teisingumas niekur nedingo, tačiau be gailestingumo jis dažnai virsta teisuoliškumu, tėra vėzdas prasikaltusiam primušti, o ne atversti, leisti pajausti Dievo meilę.
Ar gailestingumui šiandien labiausiai priešinasi ne tie, kurie patys už viską labiausiai nori būti teisėjais, kurie yra pasiryžę nuo pareigų nušalinti net patį šv. Petrą, kad tik galėtų sudarinėti sąrašus tų, kuriems bus lemta patekti į Dangų? Nors ir tas sąrašas gal net ne pats svarbiausias. Svarbiausia juk surašyti sąrašą tų, kuriems nebus atleista, kurie kaip kad toje žymiojoje Mikelandželo Siksto koplyčios freskoje dardės į peklą.
Taip, tolerancija juk irgi maišo. Dažniausiai maišo tolerancija, kuriai suteikiame tokią reikšmę, kokią tik patys norime. Tada nestebina, kad tolerancija tampa karikatūra, vaizduojančia abejingumą, savo pozicijos neturėjimą, tiesos atsižadėjimą. Tada muši ir pajuoki baubą, kurį pats nusipiešei. Problema čia ta, kad, kaip rašė rabinas Jonathanas Sacksas, tolerancijos kaip pakantumo prireikė ne tada ir ne tam, kad žmonės nebetikėtų tiesa, nebetikėtų Dievu, o tam, kad jie skirtingai tikėdami neskubėtų perrėžti vienas kitam gerklės ir savo nesutarimus aiškintųsi civilizuotomis priemonėmis, nepaminančiomis kito žmogaus orumo, sąžinės laisvės, pamatinių teisių.
Galima rinktis, kaip atsakyti į L. Šopausko tekstą. Galima jį ignoruoti, tačiau tai suteiktų galimybę pačiam autoriui argumentuoti, kad jo kritikuojamieji neva neturi kontrargumentų. Žinau, kad kai kas autorių svarsto apkaltinti melu ir net kreiptis į Žurnalistų etikos komisiją ar kitas instancijas.
Savo ruožtu aš pats teturiu keletą klausimų, kurie leistų geriau suprasti tikruosius autoriaus tikslus rašant šį tekstą. Roberto Harriso knygoje „Konklava“ vienas kardinolų pareiškia, kad sąmokslo teorijų plėtotojai yra mūsų dienų eretikai. Sąmoksliškai kvepia ir ta sukonstruota primityvi schema, kurioje V. Ališauskas įvardijamas kaip tariamo krikščioniškojo flango konstruojant simuliakrinę katalikybę lyderiu.
