Savo kartais klaidingomis pastangomis plėsti mūsų laisves savanaudžiai suaugusieji sistemingai ardo tai, kas yra svarbiausia augantiems ir besivystantiems vaikams. Štai kodėl pasisakau prieš homoseksualų „santuokas“.
Beje, aš esu gėjus.
Prieš keletą dienų Minesotos valstijos Senato teisėjų ir civilinės teisės rūmų komitetuose liudijau prieš tos pačios lyties asmenų „santuokos“ įteisinimą (straipsnis – 2013 metų, vert. past.). Šiuose posėdžiuose (liudijau ir kitur) tvyrojo siurrealistiška atmosfera. Prigimtinė teisė, tradicija, religija, intelektualinis smalsumas ir laisvi tyrimai nebevaidina reikšmingo vaidmens svarstymuose. Tos pačios lyties „santuokas“ siūlantys teisės aktai grindžiami išskirtinai moraliniu reliatyvizmu ir emocijomis. Gryna sofistika priešpastatoma protui, ir protas pralaimi.
Problema tame, kad nacionalinė diskusija dėl tos pačios lyties asmenų „santuokų“ įteisinimo vyksta lyg šaškių partija: priešininkai gali greitai nukirsti vienas kito šaškes be gilesnių pasekmių apmąstymų. Toks trumparegiškas diskusijos dalyvių požiūris neleidžia vykti tikriems debatams.
Dar visai neseniai vyro ir moters santuokos gynėjai nesunkiai laimėdavo mūšį „prie šaškių lentos“. Pergalę beveik be pastangų padėdavo pasiekti apeliavimas į religiją bei tradiciją. Nors vienalyčių „santuokų“ šalininkai reikalaudavo gilesnio temos svarstymo, dažniausiai jie buvo sumalami į miltus.
Tačiau svarstyklės pasviro į kitą pusę. Tos pačios lyties asmenų „santuokų“ šalininkai ant lentos turi visus „karalius“ ir ją valdo. Užtenka atkreipti dėmesį į paskutiniu metu žiniasklaidoje matomas antraštes. Esame tiesiog bombarduojami pritarimų vienalytėms „santuokoms“. Paprastam, šiuo klausimu nesidominčiam stebėtojui gali susidaryti įspūdis, kad konservatizmas jau pritarė tos pačios lyties „santuokoms“ . Jungtinėse Amerikos Valstijose kiekvieną dieną pasirodo šviežios naujienos apie respublikonų politinio elito, didžiausių ir turtingiausių korporacijų, sporto asociacijų narių ir populiariausių aktorių paramą lyčiai neutraliai „santuokai“.
Iš tiesų mes žaidžiame ne šaškėmis, o šachmatais. Šaškėmis žaisti lengva ir ilgai neužtrunka. Tai vienas pirmųjų žaidimų, kuriuos išmoksta vaikai. Šachmatais žaisti sunku: žaidimas reikalauja mąstyti apie numanomas ir netikėtas kiekvieno atlikto ir neatlikto veiksmo pasekmes.
Politikai, plėtodami savo politinius tikslus ir įstatymų projektus, dažnai rūpinasi tik laikotarpiu iki būsimų rinkimų. Jiems rūpi rinkėjų balsai, o pritarimas homoseksualų „santuokoms“ šiuo metu atrodo laiminti pozicija. Taip pat tai atrodo naudinga ir pelno bei populiarumo siekiančioms žiniasklaidos priemonėms bei didelėms korporacijoms, trokštančioms pagerinti savo įvaizdį, demonstruojant gerą valią. Tik nedaugelis jų linkę „žaisti šachmatais“, nes labiau nori greitos pergalės „šaškėmis“.
Karštligiškas skubėjimas sprendžiant tos pačios lyties asmenų „santuokų“ klausimą yra valstybinės diskusijos supaprastinimo iki šūkių ir emocijų ženklas. Mūsų valstijų įstatymų leidėjai ir teismai – įskaitant ir Aukščiausiąjį teismą – privalo pristabdyti. Dabar. Kaip ir tikruosiuose šachmatuose, netyčinės pasekmės reikalingos rūpestingo apmąstymo.
Lyčiai neutralios „santuokos“ klausimas dabar lydimas lygybės bei sąžiningumo nuotaikų, kas sudaro įspūdį, kad Keturioliktosios pataisos JAV Konstitucijai (vert. past. ‒ 1868 metais priimta pataisa dėl pilietybės teisių ir lygaus piliečių traktavimo prieš įstatymą, atsiradusi dėl neaiškumų, susijusių su buvusiais vergais) autoriai, atlikę didingą šuolį žmogaus prigimties link, iš tiesų mąstė apie tos pačios lyties asmenų „santuokas“. Tai mažai tikėtina, bet savanaudiškai siekiantys sau papildomų „teisių“ save pateisina priklausymu menkai mažumai, kuri įgyja vis reikšmingesnes pilietines teises.
Vienalyčių „santuokų“ įteisinimas neišplės mūsų valstybės teisių ir laisvių. Tai neatnaujins santuokos institucijos, o ją nuvertins.
Tai nėra pirmas kartas, kai mūsų visuomenė nuvertina santuoką. Skyrybos abiejų pusių sutarimu, pripažintos visoje valstybėje, atrodė kaip graži idėja. Neplanuota jų pasekmė buvo ta, jog tai visam laikui pakeitė santuokos apibrėžimą nuo nenutrūkstamos sutuoktinių sąjungos iki laikinos. Deja, būtent vaikai tapo atsitiktinėmis šių savanaudiškų suaugusiųjų siekių aukomis.
Tos pačios lyties asmenų „santuokos“ įteisinimas sukels panašias pasekmes, nes atims iš vaikų teisę į tėtį ar mamą. Tai nėra smulkmena. Tokie vaikai tampa kone priemone pilnavertiškesniam gyvenimui pasiekti. Viena vertus, jų šeimos medyje rasime nebe protėvius, bet anoniminius surogatus, donorus ir advokatus, kurie atstovauja trūkstamą lytį jai neutraliose „santuokose“. Gėjai ir lesbietės reikalauja „teisės“ turėti vaikų, kad galėtų patenkinti savirealizacijos siekį. To siekdami, jie nepaiso vaikų teisės turėti mamą ir tėtį – teisės, kurią vienalyčių „santuokų“ įteisinimas paniekintų.
Tos pačios lyties asmenų „santuokų“ įteisinimas nuvertins santuokos instituciją ir ją išardys. Kartu tai nuvertins ir pačius vaikus. Galiausiai visa tai nuvertins visą žmoniją. Tai nėra „progresyvi“ ar „konservatyvi“ įstatymų leidyba. Tai ‒ „regresyvi“ įstatymų leidyba, žengianti atgal.
Jokiame santuokos sudarymo dokumente norintiems tuoktis neužduodamas klausimas „Ar mylite vienas kitą?“. Vis dėlto būtent tai yra pagrindas, kuriuo remdamiesi tos pačios lyties asmenų „santuokų“ šalininkai siekia pakeisti įstatymus. Ar tikrai valstybė turėtų domėtis romantika?
Mantra, kurią nuolat girdėdavau Minesotoje – „santuoką apibūdina meilė, įsipareigojimas ir atsakomybė“. Tačiau šie trys aspektai nėra valstybės interesas santuokoje. Žiūrint iš valstybinės pozicijos, santuoka svarbi dėl vaikų. Jie yra priežastis, dėl kurios egzistuoja ši institucija. Turėtume drebėti vien nuo idėjos šią priežastį paniekinti.
Galbūt prašyti to iš valstybės, kuri be vargo savanaudiškai sukuria septyniolikos trilijonų dolerių ir vis dar tebeaugantį biudžeto deficitą, kurį greitai perleis savo vaikams ir anūkams, yra kiek per daug. Bet visų jau gimusių ir dar gimsiančių vaikų labui reikia sustoti ir rimtai apmąstyti nenumatytas santuokos nuvertinimo pasekmes. Kitu atveju, rizikuosime su savo palikuonimis elgtis kaip su žaislais, aukojamais vardan savirealizacijos. Galima labiau pasistengti.
Versta iš Lifesitenews.com
Blogai išverstas straipsnio pavadinimas neleidžia įsigilinti į reiškinio esmę:
pavadinimas iš tikrųjų skamba taip – „Jei jūs manote, kad kova dėl gėjų santuokų baigta, tai jūs nesuprantate viso to esmės”.
Ir nėra pavadinime pasakyta apie autorių, kad jis gėjus.
Nes jis ne gėjus, jis – homoseksualas, t.y. iš tų, kurie tokiais gimė ir kurių, kaip nustatė Delfyje skelbto austrų mokslininkų tyrimas, gimsta tik 1 vaikinas iš milijono.
O va tie, kurie į tai nusiorientavo palaidu gyvenimu (jie patys tai pripažįsta, sakydami, kad jie pasirinko orientaciją, ko negali tokiais gimę asmenys) yra homoseksualistai (kurie save kaip tik ir įvardija žydomasoniniu slapyvardžiu gėjai, o nuo senų senovės buvo vadinami pederastais ir ieškodavo kuo jaunesnių partnerių, kas rodo, kad kitąkart jų veiksmai yra lygūs pedofilijai – smulkiai apie tai buvo rašyta, tzz.lt), dėl ko ta priklausomybė yra sėkmingai gydoma JAV, kur kasmet vyksta buvusių gėjais eisenos, parodančios kaip yra iš tikrųjų..