Visoms epochoms būdingi savi sirenų gundymai.
Mūsų dienomis vis dažniau pasigirsta gundymas, kad Amerika gali pasitraukti iš pasaulio politikos. Jis sklinda iš dešinės.
Ši idėja išpopuliarėjo valdant Donaldui Trumpui. Tačiau D. Trumpo užsienio politika iš tikrųjų nebuvo Amerikos pasitraukimo politika. Jis sėkmingai įtikino šios šalies NATO sąjungininkes didinti savo išlaidas gynybai. Ir jis vykdė iš esmės sėkmingą užsienio politiką.
Iš dalies jam tai pavyko todėl, kad jis turėjo „bepročio“ pranašumą. Priešininkai – nuo Kinijos iki Talibano – žinojo, kad Trumpas gali pasirodyti esąs beprotis. Todėl buvo geriau jo neišbandyti. Tai gera atgrasymo priemonė.
Trumpas nėra pats stabiliausias ar pastoviausias. Vis dėlto jo pozicija gerokai skiriasi nuo raginimų, dabar skambančių Amerikos dešinėje. Raginimų, kad Amerika turi visiškai pasitraukti iš pasaulio.
Pastaruosius 18 mėnesių girdėjome, kaip respublikonai priekaištauja, kad ši šalis ginkluoja Ukrainą. Dabar žymūs respublikonai panašiai atsitraukia nuo idėjos apginkluoti Izraelį. Respublikonų pretendentas į prezidento postą Vivekas Ramaswamy šią savaitę sakė, kad JAV neturėtų siųsti Izraeliui jokios karinės pagalbos. Jis sako, kad turėtų būti apsiribota diplomatine parama, bet neturi būti skiriama „jokių pinigų“.
Žinoma, aš suprantu, iš kur randasi politikai ir ekspertai, kurie taip kalba.
Jie rodo į pagalbos paketus Ukrainai ir Izraeliui ir klausia, kodėl šių pinigų neišleidžiame namuose. Jie klausia, ką Amerika gali nuveikti likusiame pasaulyje, jei mūsų pačių miestai taip sparčiai nyksta.
Tikrai. Šiandien negalima keliauti per JAV, nepastebėdami, kaip pūva mūsų miestai. Tačiau to priežastys akivaizdžios. Nė viena iš jų nepagerėtų, jei į problemos sprendimą mestume daugiau pinigų.
Kaip Niujorko švietimo standartai nepadidėja su kiekvienu papildomai išleistu doleriu, taip ir tokie miestai, kaip šis, nepagerės gavę daugiau pinigų.
Visi žinome, kodėl mūsų miestai tapo tokie, kokie yra. Tai ilgus metus trukusio karo su policija rezultatas. Ultraliberalių apygardos prokurorų paskyrimas. Aiškinimas, kad akivaizdžiai išprotėję žmonės neturėtų būti uždaryti. Aiškinimas, kad pietinės JAV sienos kontrolė yra neįmanomas uždavinys. Šie ir kiti dalykai nėra fiskalinės problemos.
Tai tiesiog blogi sprendimai. Blogų sprendimų reikia atsisakyti, o ne skirti jiems daugiau pinigų. Vis dėlto kai kuriems žmonėms akivaizdžiai patinka sakyti, kad pinigus, kuriuos Amerika siunčia sąjungininkams užsienyje, reikėtų išleisti namuose. Tai girdžiu nuo tada, kai pernai grįžau iš Ukrainos.
Taip jau atsitiko, kad pinigų suma, kurią JAV nusiuntė Ukrainai, galėtų būti laikoma apvalinimo klaida bet kuriame JAV išlaidų biudžete. Ji tokia santykinai maža.
Jei norite rasti vietų, kur vyriausybė šioje šalyje degina pinigus, jų netrūksta. Tačiau ar atgrasymas nuo Rusijos nėra vertas bent šiek tiek Amerikos išlaidų?
Praėjusią savaitę buvau Baltijos šalyse, už kelių mylių nuo Baltarusijos sienos, ir galiu pasakyti, kad tokie Amerikos sąjungininkai į invaziją į Ukrainą žiūri labai rimtai. Tokios šalys kaip Latvija ir Lietuva neabejoja, kad jei Vladimiro Putino pastangos užvaldyti Ukrainą nebūtų sustabdytos, tokios šalys kaip jų būtų sekančios Rusijos aukos.
Gali būti, kad amerikiečiai nenori Ukrainoje prarasti nė vieno amerikiečio gyvybės. Tačiau mes ir neprarandame. Kovoja ir žūsta ukrainiečiai. Jie tik prašo išorinio pasaulio paramos.
Tas pats ir su Izraeliu. Kaip mums turėjo priminti demonstracijos visoje JAV ir Niujorke, šioje šalyje turime rimtą radikalų problemą. Ir islamo radikalų, ir idiotų kairiųjų radikalų.
Visi jie mano, kad nekaltų civilių gyventojų prievartavimas, žalojimas ir žudymas yra pateisinamas, jei aukos yra žydai.
Tačiau, kaip žino izraeliečiai, žydai tėra pirmosios aukos šių radikalų ugnies linijoje. Visi kiti yra kiti. Todėl turėtų būti lengva palaikyti Izraelį kovoje su „Hamas“. Juk Izraelis neprašo, kad amerikiečiai atvyktų ir kovotų jo artėjančiame kare.
Tad kodėl tokie žmonės kaip respublikonas Thomas Massie sako, kad siųsti užsienio pagalbą Izraeliui yra „radikalu“ ir nepageidautina? Massie (kuris anksčiau balsavo prieš Izraelio „Geležinio kupolo“ sistemos finansavimą) neseniai sakė, kad Amerika negali niekaip finansuoti Izraelio, „kai mes bankrutuojame“.
Panašiai dainavo ir respublikonė Marjorie Taylor-Greene. „Neturėtume siųsti karių ir neturėtume įsitraukti“, – neseniai sakė ji.
Turiu gerų naujienų M. Taylor-Greene. Amerika nesiruošia įsitraukti. Visiškai neplanuojama siųsti amerikiečių karių į Izraelį. Žydų valstybė turi savo karius. Kovoti ir žūti teks izraeliečiams.
Tačiau ir vėl reikia paramos. M. Taylor-Greene mano, kad Amerika turėtų sutelkti dėmesį į savo pietinę sieną. Ir, žinoma, turėtų. Bet kadangi akivaizdu, kad tai neįvyks valdant šiai administracijai, kodėl izraeliečiai turėtų kentėti nepriteklių dėl to, kad Bideno administracija negali spręsti pietinės sienos klausimo?
Kodėl mūsų artimiausi sąjungininkai užsienyje turėtų kentėti dėl to, kad dabartinė administracija taip neapdairiai elgiasi savo šalyje?
Suprantu daugelio dešiniųjų amerikiečių požiūrį. Jie mato miestus, kuriuos sugriovė kairieji, ir visų besaikį išlaidavimą. Tačiau du karai, kuriuos šiuo metu Amerikai reikia remti, yra tie, kuriuose mūsų sąjungininkai tiesiog prašo pagalbos. Jei pasitrauktume iš pagalbos jiems, neišspręstume nė vienos mūsų problemos namuose ir sukurtume visiškai naujų problemų užsienyje.
Juk ką tik pajutome, kaip atrodytų toks pasaulis. Pasaulis, kuriame Amerikos sąjungininkai negali ja pasikliauti, o mūsų priešai ir konkurentai tuo naudojasi. Kažkas tą tuštumą užpildys. Žmonės, kuriems Amerikos galios epocha atrodė apsunkinanti, jos labai pasiges bet kuriame pasaulyje, kuris ateis po jos.
