Bent jau tokią išvadą galima daryti dėl principingo Europos Sąjungos (ES) sprendimo atmesti Rytų – Vidurio Europos šalių siekį komunistų ir nacių nusikaltimus traktuoti vienodai.
Abiejų totalitarinių režimų: nacių ir sovietų okupacijas patyrusi Lietuva kartu su analogiškus okupacinius siaubus patyrusiomis šalimis dar 2008 pasirašė vadinamą „Prahos deklaraciją“, kuria siekiama ES lygiu įtvirtinti dvigubo genocido sampratą. Tokie įstatymai leistų analogiškai nubausti komunistinio režimo nusikaltėlius, kaip Niurnberge buvo nuteisti naciai, bei skirti baudas tiems, kurie neigia sovietų padarytus nusikaltimus. Deja, europinėms institucijoms atrodo, jog Lietuvos aukos nėra lygiavertės.
Požiūrio į genocidą skirtumai
Reikia atkreipti dėmesį, jog mūsų šalies Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog Lietuva dėl patirtų tragedijų Antrojo pasaulinio karo metu turi teisę plačiau apibrėžti genocido nusikaltimus. Dėl sovietinės okupacijos sukeltų padarinių (trėmimų į Sibirą ir GULAG‘o lagerius, žudymo, pabėgimo iš šalies) netekusi maždaug 800 tūkst. savo gyventojų, Lietuva savo Baudžiamajame kodekse genocidui prilygina ir veiksmus prieš politinę ar socialinę grupę. Tokia išvada yra logiška siekiant nuteisti komunistinius nusikaltimus, kai naikinimui budelių buvo pasirenkamos ne konkrečios etninės mažumos, o atitinkamas pajamas turintys arba tautinių politinių pažiūrų asmenys.
Visgi, toks teisinis traktavimas neįtikina europinių institucijų. Europos žmogaus teisių teismas 2012 m. byloje dėl Vytauto Vasiliausko (teistas už partizanų genocidą – red.) nusprendė, jog Lietuvos teismų genocidu pripažinti gyventojų trėmimai į Sibirą, partizanų ir jų rėmėjų naikinimas yra nepagrįsti. Negana to, teismas konstatavo, jog asmenys, kurie dalyvavo Lietuvos partizanų žudymuose yra neteisingai nuteisti, pažeidžiant Europos žmogaus teisių konvenciją, nes „kaltinamieji iki 1953 m. negalėjo numatyti, jog partizanų žudymas bus prilygintas genocidui“.
Tokie sprendimai itin neteisingi ir žeidžiantys atrodo Lietuvos ir kitų Rytų Europos valstybių atžvilgiu. Okupuotos šalys neturėjo galimybės dalyvauti įvertinant karo nusikaltimus, o po SSRS iširimo tiesiog yra raginamos su skausminga praeitimi susitaikyti ir vadovautis pasauline tokių nusikaltimų vertinimo praktika. Dar po Antrojo pasaulinio karo, Sovietų Sąjungai užblokavus pasiūlymą į genocido apibrėžimą įtraukti ir žudymą socialiniu bei politiniu pagrindu, tokia teisinė norma Europoje gyvuoja iki šiol, nors Sovietų Sąjungos jau nebėra.
Kova ES institucijose
Europos Komisijoje ir parlamente taip pat vyksta kovos dėl to, ką galima vadinti genocidu. Lietuvai stengiantis priimti įstatymą, kuris įtvirtintų dvigubo genocido sampratą, Europos komisijos atstovų nuomone, negalima totalitarinių nusikaltimų priskirti komunistams, kurių nusikaltimai „buvo žiaurūs, bet nebuvo nukreipti prieš tautines mažumas.“
Reikia pasakyti, jog tokia ES institucijų nuomonė leidžia manyti, jog vienos aukos Antrajame pasauliniame kare buvo vertingesnės už kitas.
Tikėtina, jog toks ES vyraujantis susipriešinimas šiuo klausimu kyla dėl noro pataikauti Rusijos Federacijai, kuri, priėmus panašius įstatymus, atsidurtų nepavydėtinoje padėtyje gindama komunistinėse naikinimo struktūrose dirbusius asmenis. Iš atminties dar nepranyko ir vos prieš keletą metų vykęs incidentas Austrijoje, kuomet žūtimis pasibaigusiame Sausio 13-osios šturme prie televizijos bokšto dalyvavęs Michailas Golovatovas buvo paleistas Austrijos pareigūnų, dėl „neįtikinančios Lietuvos pozicijos“.
Lietuvai matant skirtumus tarp Hitlerio ir Stalino režimų tik šių diktatorių ūsų ilgyje, Europa, panašu, yra patogiai susitaikiusi su nugalėtojų parašyta istorija.
Nepatenkinta žydų bendruomenė
Dvigubo genocido sampratos įtvirtinimui pasipriešino ir žydų bendruomenės. Simono Wiesenthalio Centro atstovas Efraimas Zuroffas bei Davidas Katzas tokius nuo komunistinių režimų nukentėjusių šalių bandymus vadina mėginimais „išplauti istoriją“ ir sumenkinti Holokaustą, jį prilyginant „menkesniems“ nusikaltimams. Jų teigimu, tokio įstatymo priėmimas reikštų iškreiptą asimetriją, kadangi Holokaustas buvo unikali tragedija Europos istorijoje. E. Zuroffas tokias Lietuvos iniciatyvas vertina neigiamai ir pabrėžia, jog nacių ir sovietų neva negalima vienodai vertinti, kaip ir tų, „kurie statė Aušvicą ir iš jo vadavo žmones“.
Pripažįstant faktą, jog Holokaustas buvo unikalus ir siaubingas istorijos puslapis, visgi keistai skamba siekis uždrausti vienodai įvertinti abiejų totalitarinių režimų nusikaltėlius. Galime net pasakyti, jog ES praleido puikią progą suvienyti senąsias ir naująsias ES nares, atmesdama Prahos deklaraciją ir dvigubo genocido sampratą.
Egzistuojant daug europinių žmogaus teisių suvokimo skirtumų tarp ES šalių narių, nacių ir komunistų nusikaltimų suvienodinimas galėtų būti vienas iš priimtiniausių visiems žingsnių, kuriant bendras ES vertybes. Nors yra nuolat akcentuojamas europietiškumas, ES tautų bendrystė ar bendra Sąjungos simbolika, būtina pabrėžti, kad be Europos istorinės atminties bus neįmanomas ir joks konsensusas dėl tolesnės politinės integracijos. Be bendros istorinės atminties politikos ir vienodo tragedijų vertinimo, ES kaip darinys tampa dar labiau diferencijuotas ir pasmerktas nesutarimams. Tokia pozicija ypač patogi Rusijos Federacijai, kurios diplomatinis pranašumas sferoje „skaldyk ir valdyk“ dėl tokių ES vidaus nesutarimų gali lemti naujas Kremliaus pergales informacinio karo lauke.
