Kalba, pasakyta lapkričio 29 d. Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje vykusiame renginyje, skirtame Tilžės akto šimtmečio minėjimui.
Šiandien, mūsų valstybės šimtmečio akivaizdoje, stengiamės suvokti, kokia yra Tilžės akto ir Mažosios Lietuvos šimtmečio reikšmė. Atkreipsiu dėmesį, jog sąmoningai naudoju sąvoką Mažosios Lietuvos šimtmetis. Nors šiame krašte daugybę amžių gyveno lietuviai, jam tik 100 metų. Tokį neilgą laikotarpį verčia rinktis faktas, jog tik paskutinį šimtmetį Mažosios Lietuvos krašte atsirado žmonių, kurie valingai paskelbė, jog šioje teritorijoje taisykles nustatinės ir savo gyvenimą kurs būtent Lietuvių tauta. Ilgą laiką gyvenę ar tai rusiškose, ar vokiškose imperijose, lietuviai viso labo buvo etnosas, kuris tirpo kaip sniegas. Tačiau prieš šimtmetį įvykę politiniai lūžiai sujungė Mažąją ir Didžiąją Lietuvas, politinę lietuvių tautą sugrąžindami į pasaulio istoriją.
Visgi, nei mūsų valstybės šimtmetis, nei Tilžės aktas ar jį pasirašiusių mažlietuvių veiksmai negali būti aptariami be vieno politinės teorijos termino. Dažnai šiandien jis mums suprantamas kaip nepriimtinas, de facto politinis keiksmažodis, o visi kuriems šis žodis natūraliai suprantamas ar net patinka – visuomenės paraštėse. Negalėtume net pradėti suvokti, ką ir kodėl šventėme vasario 16-ąją prie laužų, arba šiandien, kuomet minime Tilžės akto dieną, atsakyti, kodėl tai darome, jei šį terminą paliktume nuošalyje, lyg nesusijusį. Ir tas žodis yra nacionalizmas.
Nacionalizmas šiais laikais yra plačiai smerkiamas. Nacionalizmo kritikai aiškina, kad nacionalistai iškelia savo tautą aukščiau kitų, niekina kitas tautas, kitataučius laiko prastesniais žmonėmis.
Visai neseniai panašiai pareiškė ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kurio teigimu nacionalizmas yra absoliuti patriotizmo išdavystė. Nors iš tiesų, žvelgiant politologiškai, patriotizmas yra įpareigojanti savo tėvynės ir tautos meilė, o nacionalizmas – tautos siekis pačiai save valdyti turint savo valstybę. Jei vadovautumėmės prancūzų prezidento pasiūlyta samprata, būtų normalu ištarti net ir tokią frazę: „tėvynės meilė tiesiogiai prieštarauja tautos siekiui turėti savo valstybę“. Akivaizdu, kad tai loginė klaida. Juk iš tiesų, patriotas be nacionalisto tiesiog neturi valstybės ir sąmoningos tautos, kurią ir galėtų atsakingai mylėti. Kartu patriotas būtų visiškai nenuoseklus, jeigu tik mylėtų valstybę, bet smerktų tuos, kurie tą valstybę sukūrė, kurie ją gynė ir kurią ją nori išsaugoti ateities kartoms.
Tiesa ta, jog be nacionalizmo nebūtų ir patriotų. Jų tiesiog negalėtų būti. Nacionalistai pasiekia, kad valstybės atsirastų ir išliktų. Tai esminis jų tikslas. Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios signatarai, nepriklausomai nuo savo skirtingų pažiūrų, buvo visi be išimties nacionalistai, nes siekė būtent nacionalistinių tikslų. Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos tautinis sąjūdis buvo nacionalistinis projektas. JAV tėvai kūrėjai, iškovoję nepriklausomybę nuo Britų imperijos, buvo kuo tikriausi nacionalistai.
Šio dabar mums atgrasaus termino diskreditavimas turėjo išskirtinę istoriją. Po II pasaulinio karo kairiųjų ideologai, o konkrečiai Frankfruto neomarksistų mokykla, net sukūrė vadinamąją fašizmo skalę pagal kurią buvo stengiamasi diskredituoti visus tėvynės meilę, patriotizmo ar nacionalizmo terminus naudojančias politines jėgas. Daugiau nei du dešimtmečius pokariu įprastai suvokta nacionalizmo sąvoka dėl nuolatinio lyginimo su vokiečių nacizmu tapo politikų vengiamu žodžiu. Dar vėliau pereita iki masinio įpročio nacionalizmą ir laikyti nacizmu. Negalėtų būti didesnės klaidos. Visi kas skaitė Hitlerio „Mein Kampf“ žino, jog nacionalsocializmo ideologija nereikalavo net tokio dalyko kaip vokiečių tautos išlikimas. Vadovaujantis nacizmo idėja, vokiečių tauta arba net ir iš kitų tautų antropologiškai atrinkti arijų rasės individai viso labo buvo tinkamiausia medžiaga atsirasti vadinamajai superrasei – uebermensch, kuriai ir turėjo esą būti patikėtas visos Europos likimas bei ateitis. Tokie antropologiniai eksperimentai yra nebe nacionalizmo ir juo labiau ne patriotizmo išraiška. Nacionalizmas gerbia visų tautų lygią teisę į savo valstybę ir niekada nepalaikė imperializmo, visi kitų tautų užkariavimai yra tiesioginis nacionalizmo trypimas ir naikinimas, jo idealo išdavystė. Tai akivaizdžiausiai rodo, kad tarp nacizmo ir nacionalizmo panašumas yra nebent fonetinis.
Reikia pabrėžti, kad šio antropologinio rasizmo maišymas su nacionalizmo teorija yra ne kas kitas, bet dar garsiai neįvardintas nusikaltimas prieš visus, kurie reikalavo ar reikalauja lygaus visų tautų siekio savarankiškai tvarkytis ir gyventi savo valstybėse.
Tokią nacionalizmo ir nacizmo samplaika, įsitvirtinusi Vakaruose, buvo pažįstama mums ir sovietiniame bloke. Tiesa, dėl skirtingų priežasčių: komunistinio internacionalo idėjai trukdė mintis apie kiekvienos šalies suverenumą, nacionalinius interesus ar net kitokias sovietinio modelio sampratas, dėl viso to tarybinėje mokykloje nacionalizmas taip pat buvo sėkmingas maišomas su Adolfu Hitleriu. Reikia atkreipti dėmesį, kad sovietmečiu netgi LDK istorija, nors ir nutylint didžiąsias lietuvių pergales ar jų roles, visgi nebuvo naikinama taip, kaip nacionalinės tarpukario ar tuo metu vadinamosios fašistinės Lietuvos istorijos laikotarpis, kuris pagal sovietų planą lietuvių atmintyje turėjo pasilikti kaip išskirtinai beprotiškas nacistinių kapitalistų ir vergvaldžių siautėjimo laikas.
Visgi, kodėl tiek daug kalbu apie šį terminą? Priežastis glūdi tame, jog Tilžės akto minėjimas ir jo autoriai Martynas Jankus, Jonas Vanagaitis, Enzys Jagomastas ar kiti taip pat buvo ne kas kita bet nacionalistai, o ši šventė – jų darbo rezultatas. Nepagrįstai bijodami mano minėtos sąvokos, kartais mes netgi nesąmoningai viską ir visus, kas siejasi su šiuo terminu, norim išstumti kaip blogą prisiminimą, kaip kažką nejaukaus, galbūt hitleriško, nors kodėl taip manome ir negalime paaiškinti. Už mus tai sugalvojo ir pasakė kiti, mes tik kartojame klišę ir nesusimąstome, kad ji sovietinė.
Tokio mąstymo rezultatai visada materializuojasi ir yra akivaizdžiai regimi. Galime pastatyti paminklus kunigaikščiams, prūsų vadui, kačiukui ir peliukui, bet tiems Mažosios Lietuvos vyrams, kurių ir tik kurių dėka šiandien Klaipėda yra išties Lietuvos dalis, mes bijome ar laikome juos nevertais. Nacionalizmas, kuris prieš šimtmetį galėjo Tilžės aktui suvienyti socialistą Vanagaitį ar liuteroną Lėbartą, šiandien tapo mus priešinančiu veiksniu. Ankstesniais laikais istorinėms asmenybėms statėme paminklus – tautos vieningumo simbolius. Dabar jie tapo mus skaldančių ginčų objektu.
Lietuvos istorijoje turėjome tik du politinius patriarchus, daugiau nei vieno: J. Basanavičių – Didžiosios Lietuvos ir Martyną Jankų – Mažosios Lietuvos moralinį ir politinį lyderį. Po didžiulio iečių laužymo, diskusijų apie paminklų grožį, nesutarimų dėl vietos, paskatinti šio šimtmečio visgi sugebėjome vieną patriarchą sugražinti į Lietuvos sostinę Vilnių – praeitą savaitę Basanavičiui pagaliau atidengtas paminklas, įkurtas jo skveras. Deja, Mažosios Lietuvos patriarchui šio krašto sostinėje tokio pagarbos ženklo ir toliau nelieka.
Netrūksta ir bandymų iš istorinės perspektyvos sumenkinti Tilžės akto signatarų politinės valios veiksmą. Esą jie galbūt neatstovavę visų lietuvininkų nuomonės, o Tilžės aktas neturėjo ypatingos reikšmės šio krašto gyventojams. Tačiau tokie priekaištai sunkiai suvokiami žvelgiant iš valstybingumo perspektyvos. Priešingai, tai parodo, jog veikdami net pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis šie signatarai pademonstravo istorinių kataklizmų taip ir neįveiktą lietuviškos politinės valios pavyzdį. Tilžės aktas kuris tapo nacionalistinės Mažosios Lietuvos istorijos kulminacija, tapo lemtinga priežastimi, kodėl 1923 m. šio krašto žemės susijungė su Didžiąja Lietuva, 1946 m. sovietai neturėjo kur dėtis ir gražino Klaipėdą tuometinei LTSR arba 1990 m. byrant sovietinei imperijai turėjo patraukti savo agresijos instrumentus nuo bandymų Klaipėdą priskirti Kaliningrado sričiai. Nedidelės, tačiau aktyvios lietuvių patriotų bendruomenės idėja šimtmečio perspektyvoje pasirodė stipresnė net už stambiausius geopolitinius žaidėjus. Šio įvykio dėka mūsų kraštas nėra kažkieno „kampininkas“, bet Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos vartai į pasaulį.
Išsivadavę iš mums primestų neteisingai interpretuojamų lozungų ir sugebėdami dalykus vadinti tikraisiais vardais, suvokiame, kam ir už ką šiandien turime nusilenkti ir padėkoti. Tik tokiu būdu mūsų minėjimas įgauna realią prasmę. Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva.
