Dovilas Petkus. Nelegalai pasiliks Lietuvoje

Nelegalai atėjo ilgam ir jie gyvens šalia mūsų

Nustokime apsimetinėti. Irakui paskelbus dvigubinant migrantų srautus Minsko kryptimi, mes susiduriame ne šiaip su krize, o mus nušluoti galinčia invazija. Tačiau išgirdus krašto apsaugos ministro A. Anušausko pareiškimus, jog Lietuvos kariuomenė saugos nelegalų stovyklas, turime suprasti: nepraleisti pro sieną nė vienovis dar nėra prioritetas, o mūsų jėgos struktūros bus skirtos viso labo suregistruoti pro kiauriausią ES sieną plūstančias ordas, kurias mes patys ir išlaikysime.

Nelegalai pasiliks Lietuvoje

Reikia pripažinti, jog mūsų valstybė per tris nepriklausomybės dešimtmečius neturėjo jokių egzistencinio tipo problemų, kurių padariniai būtų negrįžtami, bet šią vasarą mūsų valstybė pirmą kartą susidūrė su tuo, ką galima pavadinti realiu mūsų deklaruoto suvereniteto išbandymu.

Vienas to bruožų – sienos kontrolė. Akivaizdu, kad visiškai savo sienų saugumo nekontroliuojanti Lietuva dabar tampa trečiojo pasaulio persikraustymo ir Lukašenkos susitarimų taikiniu. Dar daugiau, ši krizė, sprendžiant iš valdžios veiksmų, augs, kol taps ne politikos, o kiekvieno iš mūsų kasdienybės problema, nuo kurios padarinių išsisukti nebegalėsime.

Tikėjimas, jog nelegalai iškeliaus kitur ar grįš į savo kilmės šalį yra naivus, kadangi panašių klaidų nesiruošia kartoti nei Lenkija, nei kitos Europos Sąjungos šalys, kuriose panašių migrantų, gyvenančių vietos žmonių sąskaita, netrūksta.

Šios šalys migrantam iš Lietuvos tolyn į Europą judėti neleis, o kokia šių žmonių grąžinimo perspektyva galime sužinoti pažvelgę į kitų šalių migrantų repatriacijos patirtis.

Absoliuti dauguma jų byloja, kad iškrapštyti atvykėlį prieš jo valią iš šalies teisiškai yra itin sudėtinga, o priimti atgal jų niekas nesiruošia. Migrantų bangas sugėrusi Austrija iki šiol nesėkmingai mėgina tartis su Afganistanu ar Iraku dėl jų piliečių sugražinimo.

iškrapštyti atvykėlį prieš jo valią iš šalies teisiškai yra itin sudėtinga.

Todėl reikia suvokti, jog dauguma migrantų, kiek jų beateis čia Lietuvoje, pasiliks (!). Negalėdami judėti tolyn ir nenorėdami grįžti iš kur atvykę, jau po pusmečio, pagal dabar galiojantį įstatymą, daugelis šių atvykėlių bus paleisti laisvai bastytis po Lietuvos teritoriją.

Tai ne pokštas. Šie žmonės pasklis ar bus atkelti į įvairiausius šalies kampelius, kur tik ras laisvesnės vietos ir taps jūsų naujaisiais kaimynais. Tai, kas Vakarų Europoje vyko laipsniškai dešimtmečius, Lietuvoje gali įvykti per pusmetį.

Lietuvoje dar neįsivaizduojama, kad radikaliai neužkardžius sienos jau dabar, tokios nelegalų kuopelės staigiai užtvindys šalį ir reikalaus ne tik „duonos ir žaidimų“, bet ir šiltesnio būsto mūsų miestuose ir miesteliuose.

Ką reikš gyvenimas šalia įkurdintų getų, galime suvokti žvelgdami į Vakarų Europos „no- go“ zonų patirtį. Koks saugus jausitės arba kaip nuvertės jūsų turtas tokioje kriminalinėje kaimynystėje skaičiuokite patys. Kaip rezervuare Lietuvoje kaupiami ir niekur išbėgti negalintys nelegalai laispniškai agresyvės ir alks, o jų taikiniu taps šalia gyvenantieji, dvejojantys pasidalinti savo paskutiniu euru.

Nelegalai yra verslas

Jums pikta? Tada jums neleis piktintis. Apšauks ksenofobu ir rasistu, gėdins ir nutildys. Migrantų ordosyra puikus verslas ne tik Baltarusijos spec. Tarnyboms, kurios juos čia gabena, bet ir 107-ioms migrantų organizacijoms, veikiančioms visoje Europoje, tinkle pavadinimu ECRE. Šio migrantų integracijos ir priėmimo tinklo tikslas yra užtikrinti šių atbėgelių teises ir gerovę jūsų šalyje. Ir jau ne viena organizacija ir Lietuvoje, besipiktinanti tvoros statybomis arba kviesdami priimti migrantus į Lietuva laukia savo valandos, kuomet galėdami misti iš biudžeto ar įvairiausių fondų galės pasirūpinti šimtais tūkstančių nelegalų mūsų pačių šalyje.

Tiems žmonėms tai – verslas. Verslas kuris neleis, jog žiniasklaidoje pasipiltų neigiami pasisakymai net tada, kai apsigyvenę atvykėliai jus plėš arba prievartaus. Tokios žinutės bus sistemingai nutylimos, o jeigu nutylėti bus neįmanoma (pavyzdžiui, teroro akto jūsų pamėgtame prekybos centre ar koncerte), bus priminta, kad lietuviai Lietuvoje, suprask, vis dar nusikaltimų atlieka daugiau.

Apmokama žiniasklaida jums paaiškins, kad tris žodžius lietuviškai pramokęs Ahmedas niekuo nesiskiria nuo čia gimusio ir augusio. Pavienei integracijos pavyzdžiai bus pristatomi kaip didžiausios šalies pergalės, nutylint visas kitas invazijos pasekmes.

Turint visą tai omenyje galime pripažinti, kad sodybų tuštėjimo metas Lietuvoje baigtas. Prasideda didysis mūsų šalies demografinis, etninis ir kultūrinis perkeitimas, kurio stabdyti nesiruošiama nei ES nei Lietuvos valdžios lygmeniu.

Kažkam svarbu užsidirbti, kažkam padaryti tarptautinę karjerą, treti, per ilgus metus išmokę tik partinės konjunktūros valdymo meno, bet negebėdami mąstyti politiškai, tiesiog yra bejėgiai valdžioje spręsti bet ką. Visa tai signalizuoja apie staiga ir netikėtai galinčią ištikti valstybės griūtį.

Priverskime valdžią mus ginti arba pradėkime gintis patys

Visgi, yra viltis, kad dar galėtume išsigelbėti. Tam reikėtų keletos valingų politinių sprendimų.

Visų pirma, turėtume nelegalus aiškiai įvardinti nusikaltėliais, o ne trečiojo pasaulio eksportu mūsų lėšoms maloniaišvaistyti. Pripažinę tai, galėsime atrišti rankas mūsų sienos gynėjams, suvaržytiems realybės nebeatitinkančių migracijos paktų.

Antra, privalome jau dabar susitelkti sienos gynyboje, sukoncentravę ne tik valstybės sienos apsaugos, bet ir mūsų tiek lėšų pareikalavusios kariuomenės resursus.

Ne nusikaltėlių palapinėms ręsti ir nelegalams gaudyti šalies viduje, o sienos apsaugai turėtų būti skirti šalies gynybos pajėgumai.

Ir ne viso pasaulio migracijos registravimui, bet aiškiam atgrasymui.

Ne vietos gyventojų nepasitenkinimo raminimui, bet nusikaltėliams, bandantiems kirsti mūsų sienas, turi būti skirtos dujos, lazdos, vandens patrankos ir, kraštutiniu atveju, kulkos. Juk nuo teisėsaugos sprunkantis ir nestojantis automobilis yra ne ką daugiau pavojingas, nei savavališkai sieną kertantis asmuo, apie kurį mes nežinome nieko.
Migrantai / BNS nuotr.

Tik atgrasę nusikaltėlius, darančius nusikaltimą – neteisėtą sienos kirtimą, o ne juos suregistravę, galėsime pasiųsti aiškią žinią, jog niekam čia atvykti nepavyks, tad bandyti net neverta.

Dar daugiau, norėdama deeskaluoti masinį nusivylimą dabartine politika, Lietuvos valdžia turėtų kreiptis į gyventojus su pagalbos prašymu. Dabar teigiama, jog nėra ne tik vielos, bet net ir stulpelių, varžtelių jai pastatyti. Nors toks hyper – biurokratizmas hibridinio karo situacijoje skamba komiškai, neabejotina, kad susirūpinę savo saugumu gyventojai mielai atsilieptų į Prezidento arba vyriausybės raginimus Lietuvos talkai prie sienos, siekiant, kad tvora išdygtų kuo greičiau, o Lietuvos kariuomenei ir sienos saugumo struktūroms atgrasyti nelegalus nuo sienos kirtimo taptų lengviau.

Biurokratizmas hibridinio karo situacijoje skamba komiškai.

Be abejo, klausimas ar net šio mirtino pavojaus mūsų valstybei metu mūsų politikai mus išgirs. Ką turėtume daryti mes patys, jeigu, kaip dažnai nutinka, liksime neišklausyti? Visų pirma, Dieveniškių pavyzdžiu priešintis visomis išgalėmis valdžios sprendimams perkelti migrantus gilyn į Lietuvos valstybės vidų.

Antra, ignoruoti propagandą apie migrantų varganą padėtį ir prievolę jiems padėti, nepamirškite, jog kažkam tai bus verslas, etatai ir naujos galimybės.

Trečia, rūpintis saugumu patiems: ginkluotis, statyti aukštesnes namų tvoras, burtis į savigynos grupes, neapleisti pažeidžiamų artimųjų. Gyventi ne baimėje, o elementariai suvokiant, kad valstybė tavo saugumu nesirūpins, nebent tu padarysi tai pats.

Laikotarpis iki naujų rinkimų gali labai prailgti, o nauji išrinktieji turi ne šiaip pakeisti senus. Valdžią Lietuvoje nuo šiol galime patikėti tik tiems, kurie nepraleistų nė vieno.