Dovilas Petkus. Prezidentas Nausėda tarė: „gerovės valstybė“. Kas toliau?

Antrajame prezidento rinkimų ture triuškinamą pergalę iškovojęs būsimasis šalies vadovas Gitanas Nausėda pabrėžė sieksiantis „gerovės valstybės“ kūrimo. Viso atkurtos Lietuvos laikotarpio metu būtent socialinio teisingumo trūkumas tampa pagrindine kiekvienų rinkimų ašimi. Tiksliausiai apie tai prabilęs Nausėda pelnė rinkėjų pasitikėjimą, tačiau kaip tokius pažadus paversti kūnu?

Nėra politinės valios

Reikia pripažinti, jog socialinės bei finansinės atskirties priežasčių sąrašas ilgas ir Europos kontekste Lietuva atrodo nekaip, tą pabrėžia ir Europinės institucijos. Visgi dar didesnį nerimą kelia tai, jog statistiškai turtėjančioje Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį atskirtis tik dar labiau augo, o skurstančiųjų skaičiai nemažėjo. Visa tai leidžia teigti, jog ne tik pati situacija, bet ir perspektyva dabartinėje Lietuvos politinėje ir ekonominėje sistemoje atrodo prastai. Glumina ir tai, kad apie šiuos dalykus kalbama jau ne vienerius metus, tačiau panašu, jog iki šiol valdžioje nebuvo jokios politinės valios, gebančios pradėti realius darbus socialinei atskirčiai sumažinti.

Nuolat buvo kartojama, kad Lietuvos ūkis auga, tačiau to augimo vaisius jautė vienetai, kol likę buvo toliau stumiami į skurdo užribį. Nors Lietuvos ekonomikoje privatus sektorius vystosi pakankamai sėkmingai, tačiau su biudžetinėmis įstaigomis susijusios sritys merdėja. Mūsų mokytojai, ugniagesiai, medikai bei kiti valstybės tarnautojai priversti stebėti privačiame sektoriuje dirbančių kolegų kylančius atlygius, kuomet patiems tenka skaičiuoti centus. Nereikia net abejoti, kad būtent viešojo sektoriaus darbuotojai buvo tie, kurie pirmieji atsišaukė į prezidento raginimą bendrai kurti vadinamąją gerovės valstybę.

Pinigų nėra? Pinigų yra!

Tai, kad dalis gyventojų, visų pirma „biudžetininkai“, skursta, o Lietuva vis turtėja, gali reikšti tik vieną – pinigų Lietuvoje yra, tiesiog valdžia niekaip nesugeba tinkamai jų surinkti į biudžetą. Premjero S. Skvernelio svarstymai apie tai, kad esą negalima kelti viešojo sektoriaus darbuotojų algų, nes teks „atimti iš kitų“, šiuo atveju yra ne kas kita, o tik bandymas bėgti nuo atsakomybės formuojant valstybės biudžetą. Nors apmokestinimai dažnai vadinami kova prieš verslininkus ir laisvąją rinką, reikia pabrėžti, kad Lietuvoje bet kuri valdžia yra įpareigota Konstitucijos 46 straipsnio reguliuoti rinką taip, kad ši tarnautų visos tautos gerovei.

Kaip viena iš priemonių, kuri galėtų padėti sumažinti socialinę atskirtį ir padidinti biudžetą, įvardijami progresiniai mokesčiai. Daugelyje Vakarų Europos šalių vyraujanti normali mokestinė praktika vis dar lieka Seimo įstatymų projektų stalčiuose. Nors dažnai griebiamasi argumentų, jog uždirbantys daugiau ir taip sumokės daugiau mokesčių, reikia pabrėžti, jog socialinės atskirties, kaip pagrindinės dabarties Lietuvos problemos, tai nesprendžia. Būtent tai, kad būtų uždirbantys daugiau mokėtų proporcingai didesnius mokesčius, leistų egzistuoti solidarumo mokesčiui. Tokie mokesčiai galėtų tapti efektyvesne priemone mažinant atskirtį bei surenkant lėšų į biudžetą, kuris turi garantuoti mūsų sveikatos ir švietimo sistemų pajėgumus, šiems ritantis į prarają.

Nemažai diskutuojama (o ir paties prezidento retorikoje girdime) apie automobilių bei prabangos mokesčių galimybės. Jeigu transporto priemonių apmokestinimas kol kas neatrodo sprendžiantis socialinio teisingumo klausimus, prabangos prekės ir turtingo gyvenimo atributai į mokesčių akiratį patekti turėtų. Politikai, net savo rinkėjams skirtuose reklaminiuose klipuose besimėgaujantys vandens motociklais, turėtų būti vieni iš tų, kurie už tokią prabangą ir susimoka.

Be jokios abejonės, didžiulė biudžeto pildymo problema vis dar slypi ir stambiojoje korupcijoje, kurios mastai pradėti identifikuoti tik pastaraisiais metais, Lietuvos vyriausybėje pradėjus dirbti keletui sąžiningesnių asmenybių. Puikus tokios asmenybės pavyzdys – susisiekimo ministras Rokas Masiulis, vos per porą metų atskleidęs šimtus milijonų eurų kainavusius valstybės lėšų švaistymo skandalus. Ne veltui, šiuo metu vykstant koalicinėms deryboms, kurių metu siekiama atsikratyti šio ministro, R. Masiulis išreiškė apgailestavimą dėl to, jog Lietuvos transportas vėl gali atitekti į partinių „bebrų“ nagus, kitaip tariant, ir vėl tapti didžiulėmis „šėryklomis“ politines struktūras aptarnaujančius veikėjus. Išbandymas čia laukia ir naujojo prezidento – ar jam pavyks užtikrinti sąžiningų žmonių tolesnį darbą vyriausybėje bei rasti būdą, kad valstybės, o ne partinius interesus atstovaujanti politika sulauktų pritarimo ir Lietuvos Seime?

Kuo mes kitokie?

Siekiant apginti pažeidžiamiausius asmenis mūsų šalyje, t.y. ligonius bei pensininkus, neišvengiamai būtina vėl kelti ir valstybinių vaistinių šalies gydymo įstaigų vietose klausimą. Nors sveikatos apsaugos srityje trimituojama apie pasiekimus kovose su farmacininkų oligopolija, realios konkurencijos iš valstybės pusės neformavimas lemia tolesnį jų diktatą rinkoje. Nors apie valstybines vaistines valdantieji plačiai šnekėjo per rinkimus 2016 m., atrodo, kad dabar tai nugrimzdo užmarštin. Teigiantiems, esą tai nereikalingas ar net neteisėtas valdžios kišimasis, verta prisiminti ne tik jau minėtą Lietuvos Konstitucijos straipsnį, bet ir pavyzdžius kitose šalyse. Štai Čekijoje valstybinių komercinių vaistinių veikla valstybės gydymo įstaigose vystoma sėkmingai, kuriama alternatyva kitiems rinkos žaidėjams ir taip užtikrinamos normalių kainų pirkėjams sąlygos. Niekas Čekijos už tai nei baudžia ES lygmeniu, nei auklėja jos politikus dėl karo prieš rinką (ką Lietuvoje labai dažnai daro Laisvos rinkos instituto apologetai).

Panašus klausimas, ypač artėjančios krizės kontekste, išlieka ir dėl valstybinio komercinio banko steigimo. Nors ši tema, atrodo, jau tapusi visišku tabu Lietuvoje, sėkmingų pavyzdžių jau galime pasimokyti net iš kaimyninės Latvijos. Štai korupcijoje skendusio banko „Parex“ nacionalizuota struktūra tapo pamatu valstybinio komercinio banko kūrimui, kuris sėkmingai vysto veiklą ir Lietuvoje. Lietuvai toks valstybinis komercinis bankas, kurio didžioji dalis priklausytų valstybei galėtų pasitarnauti kaip alternatyva ir garantas, jog Lietuvos žmonėms neteks išgyventi tokio finansinio košmaro, kaip 2008 m., kuomet užsienio bankų dėka keliskart pakilus palūkanų kainoms buvo prarandami gyvenamieji būstai ir verslai. Turint omenyje tai, kad šiandien Lietuvos gyventojų prasiskolinimas yra dar didesnis nei prieš dešimtmetį, o būstų parduodama daugiau nei prieš 2008 m. krizę, neegzistuojant alternatyvoms, Lietuvos gali laukti itin neigiamas scenarijus. Kodėl Lietuva sugebėjo išvaistyti net dvi iš eilės galimybes, tiek „Snoro“, tiek „Ūkio“ banko bankroto atvejais, perimtų struktūrų nepavertusi valstybinio komercinio banko užuomazgomis, lieka paslaptimi. Tai, kas sėkmingai gyvuoja visose kitose ES šalyse, kažkodėl neįmanoma pas mus.

G. Nausėda rinkimuose tiksliai užčiuopė „gerovės valstybės“ poreikį, tačiau artimiausi metai turės parodyti, ar jis rimtai nusiteikęs išspręsti socialinės atskirties problemas ir užtikrinti didesnį valstybės vaidmenį reguliuojant rinką visos tautos labui ir gerovei. Tokiu būdų būtų pateisinti ne tik rinkėjų lūkesčiai bet ir galutinai bei visiems laikams atsikratyta „bankininko“ etiketės. Nuo prezidento ryžto ir to, kaip į rinkimuose iškeltas problemas atsakys Seimas, priklauso, ar gyvensime tikroje „gerovės valstybėje“, ar turėsime dešimtmetį, kurio metu vėl tiksliai matysime ir bėdas, ir jų priežastis, tačiau stokosime politinės valios kažką keisti.