2025 m. mokytojo profesija Lietuvoje turės būti prestižinė, toks ambicingas tikslas nuskambėjo „Idėjos Lietuvai“ konkurse.
Deja, įspūdinga ateitimi raminami, tačiau šiandien gyventi ir dirbti norintys pedagogai rugsėjį pasitinka dar niūresnėmis nuotaikomis. Lietuvos mokytojų sąjūdžio ir profesinės mokytojų sąjungos „Sandrauga“ pirmininkės Rūtos Andriuškevičienės teigimu, dabartinės etatinio apmokėjimo reformos Lietuvos švietime primena situaciją, kuomet darbuotojas nebežino kiek jis uždirbs, ką dirbs ir ar už tuos darbus, kuriuos jis daro, dar apskritai bus sumokama.
Tokioje nežinioje atsidūrę pedagogai teigia daugiau nebevykdysiantys veiklų, renginių mokyklose, už kuriuos valstybė jiems niekada nesumoka. Ruošiamasi masiniam streikui. Kol Estijoje demonstruojamas išskirtinis dėmesys mokytojo profesijai, žadant, jog pilno etato mokytojo atlygis negalės būti žemesnis nei 1250 eurų, prestižine alga Lietuvos mokytojai pasigirti negali.
Nors prestižas apibrėžiamas ne tik pinigais, finansinė prestižinio darbo pusė niekada neturėtų būti trūkumas. Juo labiau, jei ta profesija deklaratyviai vadinama tvariu Lietuvos pagrindu.
Dažnai giriamasi, kad penkis dešimtmečius okupacijos Lietuva ištvėrė per trumpą nepriklausomybės laiką išvystyto kokybiško švietimo ir išugdytos mokytojų gausos dėka.
Nereikia apsimetinėti, kad to meto Lietuvoje visi mokytojai buvo vedami tik idealų. Vidutinį uždarbį gerokai viršijantis atlygis, socialinės garantijos ir valstybės dėmesys mokytojui formavo tai, ką išties buvo galima pavadinti prestižu.
Klausimas ar šiandieniniai valdžios veiksmai ir tarp mokytojų vyraujantis polinkis tik skųstis tokiu elgesiu, bet nepareikšti valdantiesiems, jog mokymosi procesas bus stabdomas iki pat tol, kol nebus iš esmės pagerintos jų darbo sąlygos, reiškia, kad mokytojo prestižas liks tik miražas.
Ministrė klimpsta į korupcijos liūną?
Tvyrant didžiuliam mokytojų nepasitenkinimui vykstančiomis reformomis, į neaiškių interesų liūną klimpsta ir švietimo ministrė Jurgita Petrauskienė.
Prabėgusią savaitę viešojoje erdvėje buvo paskleista informacija, kurioje nurodyta, jog iškart po J. Petrauskienės paskyrimo, ministrės sutuoktinio vadovaujamos bendrovės laimėjo per dvylika konkursų iš eilės įstaigose, kurios vadovus skiria būtent švietimo ir mokslo ministrė.
Negana to, ministrė teigė užmiršusi vyro verslo ryšius nurodyti viešųjų ir privačių interesų deklaracijoje, pats ministrės sutuoktinis teigia „nežinojęs, jog apie jo dalyvavimą ŠMM įstaigų pirkimuose reikia informuoti žmoną“.
Nors vis dar neaišku, nuo kada nežinojimas Lietuvoje atleidžia nuo įstatymo laikymosi, ministrė įžvelgia tik menkas technines klaidas bei savo kaltę neigia.
Vis dėlto kaltinimai korupcija šįkart yra labai rimti ir lauks savo verdikto. Įtampos tašką dėl mokytojų skurdinimo pasiekusiai Lietuvos ugdymo sistemai mažiausiai reikėtų juos apvaginėjančios švietimo ir mokslo ministrės.
Masinis protestas – kelias į prestižą
Akivaizdu, jog Lietuvoje prestižas mokytojo profesijoje nebus atstatytas dar vienų gelbėtojų dėka.
Turbūt esminis klausimas ką turi atsakyti mokytojai sau prieš artėjantį streiką – ar jie išties dar turi ką prarasti?
Inteligentiškas mokytojų, tūnančių ir besiskundžiančių savo padėtimi būdas iki pat šiol tobulai tiko ministerijoms ir jų vadovams tvarkant savo pačių reikaliukus.
Norėdami ištrūkti iš užburto naikinančio rato mokytojai privalo peržengti iki šiol juos skaldžiusias technines problemas apie kišenes, krepšelius ir etatus, nes tai yra būtent tai, ko trokšta valdantieji.
Paskęsti techninėse diskusijose į šoną nustumiant esmę – mokytojas Lietuvoje šiandien uždirba per mažai, kaimyninėse šalyse situacija geresnė, o švietimo sritis, kuri turėtų būti didžiausias tautos ir valstybės prioritetas, nėra ne tik pakankamai finansuojama, bet dažnai skurdinama kaip antrarūšis objektas, ties kuriuo galima dar sutaupyti.
Gamtinių išteklių ar turizmui palankaus klimato neturinti Lietuva išgyventi ir konkuruoti šiuolaikiniame pasaulyje gali tik proto dėka.
Kritus išsilavinimo kokybei Lietuva netektų savo paskutinio privalumo globalioje rinkoje bei taptų tik pigios darbo jėgos teritorija.
Šiandien būtent švietimas turėtų tapti ta sritimi, ties kuria būtų negalima taupyti, o jeigu ir reikėtų imtis taupymo priemonių – tai būtų daroma ne švietimo sąskaita. Analogiškas susitarimas dėl sistemingo švietimo srities, kaip ir krašto apsaugos, finansavimo didinimo privalo tapti realybe arba realybėje nebeliks to, ką vadiname Lietuvos valstybe.
Būtent todėl nuo mokytojų sprendimo kaip protestuoti, priklausys tolesnė Lietuvos raida.
Iki šiol vyravęs pasidalinimas tarp mokytojų profsąjungų turi išnykti, o žinutė apie tai, kad Lietuvos Respublikoje nebus vedama nei viena pamoka ir užsiėmimas, kol mokytojų padėtis nepasikeis iš esmės – ištransliuota aiškiai.
Mokytojų sąjūdis ar bent toks jo pavadinimas teikia vilties. Išties sąjūdžio jėga glūdėjo būtent tame, jog perlipdami net savo profesinės grupės interesus, žmonės vieningai priešinosi sistemai, kuri juos engė.
Mokytojai, būdami gausus ir išsilavinęs Lietuvos sluoksnis turėtų būti tie, kurie demonstruotų sąjūdžio dvasios pavyzdį kitiems. Tik padėdami patys sau ir surinkę tūkstančius prie Seimo galima tikėtis, jog padėtis ims keistis.
Dar daugiau. Parodydami savo mokiniams, kad mokytojas nėra tik klusnus ministerijos vergas, bet sugebantis savo teises apginti asmuo, pedagogas gali išpildyti savo misiją vaikams iki galo – parodyti pavyzdį, kodėl mokytojas išties yra prestižinė profesija.
Ne tik mokytojo žinios, bet ir jo pozicija gali tapti lemtinga pamoka mokinių gyvenimui. Matydami, jog prieš absurdą valstybėje yra kovojama, o ne su juo susitaikoma, tie jauni žmonės galbūt suvoks, jog ne palikdami Lietuvą likimo valiai, bet kolektyviai kovodami prieš neteisingumą savo šalyje jie gali susikurti orų gyvenimą čia.
