Dr. Aleksandro Alekseičiko, dažnai vadinamo Lietuvos psichoterapijos tėvu, knygą „Gydyti gyvenimu“ išleido Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos institutas. Knygą galima įsigyti knygynuose Vilniuje „Akademinė knyga“, „Eureka“, „Katalikų pasaulis“, jų internetinėse platformose ir internetinėje parduotuvėje Patogupirkti.lt.
Anksčiau skelbtą pirmą knygos dalį galima rasti čia.
Trečia dalis čia.
Penkta dalis čia.
Laisvė. Kaip ir daugelis kitų sąvokų, taip pat ir laisvė Intensyviame Terapiniame Tikėjime mums reiškiasi kitaip: labiau dvasiškai, nei kūniškai. Tai turi gydomąją galią.
Paprastai sveiki žmonės, o juo labiau susirgę suvokia laisvę kaip savo valią. Viskas turi vykti pagal mūsų valią. Ir apskritai — „pasaulis kaip mūsų valia ir vaizdinys“. Savaime suprantama, šiuolaikiniame pasaulyje, tuo labiau sergančio žmogaus gyvenime, dauguma įvykių klostosi ne pagal jo norus, o pagal jo gyvenimo dėsnius. Gydomoji ir vienovę atkurianti laisvės esmė: „Tebūnie Tavo valia!“ (Dievo, o ne mano.)
Gydomoji ir vienovę atkurianti laisvės esmė: „Tebūnie Tavo valia!“ (Dievo, o ne mano.)
Žinoma, daugumai pacientų ši esmė dažniausiai pasiekiama per metaforą, per vaizdinius. Žmogui geriau, kai kiekviena atskira valia dera su kitų valia, su valia Tėvo, kuris negali linkėti savo vaikams blogo. Su Tėvu galime būti ne samdiniai, o viso šito pasaulio bendrasavininkiai. Mūsų valią riboja ne šeimininko, o Tėvo valia. Ir ne daugiau negu kitų namiškių. Tokie apribojimai, egzistuojančios „ribos“, apibrėžtumas mums daugiau duoda, negu atima — ir aplink mus, ir mumyse, mūsų sieloje. Labai daug suteikia tėvystės su Dievu, sūnystės su Dievu patirtis. Taip žvelgiant, mums nebaisus net amžinas „sūnaus palaidūno“, padrikų minčių, troškimų, minčių patyrimas… Turime kur sugrįžti. Pasak apaštalo, „man viskas leista, tačiau ne viskas naudinga“.
Laisvės neužgrobiame, neužkariaujame, negauname kaip dovanos, veltui. Laisvė gimsta kaip mūsų vidinių sielos procesų tarpusavio dermė ir vienovė, mūsų tarpusavio dermė šiame pasaulyje, mūsų dermė su Dievo pavidalu, mūsų sūnyste, tėvyste.
Ne aš esu laisvas nuo pareigų, bet aš „gaunu“ laisvę nuo savo pareigų tam, kad turėčiau galimybę atlikti pareigas… Tačiau ar tėvystė, sūnystė yra pareiga? Žinoma, ne. Tai Malonė, Geradarystė.
Intensyviame Terapiniame Tikėjime kelias į laisvę dažnai prasideda nuo psichoterapeuto pasiūlymų: kol kas imuosi atsakomybės, ir jums leista išgirsti, pamatyti, pajusti, panorėti, atsiminti, išsakyti, padaryti bet kokią bjaurastį, bet kokį gėdingą dalyką… Imkite šią laisvę… Duokite sau šią laisvę… Ar atskiriems savo sielos procesams… Iš tų, dėl kurių skundžiatės… Aišku, galite apriboti tą laisvę, kaip įprasta, tačiau ne tiek, kiek visada. Pažiūrėsime, kaip sutriks atitikmuo su kitais sielos procesais, su siela kaip visuma… Su kitais grupės vyrais.
Meilė. Tai, ką kalbėjau apie šiuolaikinį tikėjimą (ypač mūsų pacientų), visiškai tinka ir šiuolaikinei meilei. Ji suprantama kūniškai ir vartotojiškai. Žmonės nesiekia nei įsitikinti tuo, kas nematoma, nei tikėtis, nei nuolankiai, romiai gauti tai, ko tikimasi. Vietoj meilės jie regi potraukį, geismą, norą (prisiminkime žodį „įgeidis“), aistrą, ekstazę… Jie „užsiima meile“.
Visos šios sąvokos ir reiškiniai labai toli nuo meilės psichologijos. Prisiminkime garbingą psichologinį meilės apibrėžimą — tai būsena, kai dvi būtybės tampa viena, tačiau nė viena nepraranda individualybės, atvirkščiai, ją dar sustiprina. Arba: meilė — tai iš „Aš“ ir „Tu“ kuriamas realus „Mes“.
Natūralu, kad tokia meilė neteikia palaimos, iš jos kyla nusivylimai, pretenzijos, konfliktai.
Kai siela myli kūną — tai ne meilė, o geismas.
Intensyviame Terapiniame Tikėjime, kai dirbame su patologija, sutrikimais, meilės sunkumais ar gydymu meile, stengiuosi ir teoriniu, ir praktiniu atžvilgiu būti kuo arčiau šventųjų tėvų meilės išgyvenimų.
„Kai siela myli kūną — tai ne meilė, o geismas“. Aistra, sukelianti vergiją. Meilė žmogų išlaisvina. Praktika sako: aistra neretai gąsdina ir atstumia tą, kuris taip mylimas. „Kai siela myli sielą, tai arba susižavėjimas, arba gailestis“. „Kai mūsų sieloje Dievas myli kitą žmogų — štai kas yra tikroji meilė“.
„Kai Kristus mokė: mylėk savo artimą kaip pats save, jis negalvojo, kaip daugelis mano, jog reikia mylėti tik gerus ir teisuolius, sveikus, žymius ir kilmingus; mylėti reikia ir piktus, ir neteisius, ir ligotus, ir kuprotus, ir aklus, ir negražius, ir atgrasius…“ Tikroji meilė leidžia kiekviename žmoguje, taip pat ir ligos suluošintame, įžvelgti Dievo pavidalą, tobulą asmenybę, tobulą gyvenimą. Vienam reikalingos žinios, kitam — turtai, trečiam — grožis, ketvirtam — jėga… Ir tik meilė reikalinga visiems. Visi nori būti mylimi…“
„Iš savo didžios meilės Kristus ieško ne to, kas mūsų, bet mūsų pačių. Žmonės, mylėdami nepakankamai, ieško jo teikiamų malonių, bet ne Jo paties. Nori gauti ir duonos, ir lietaus, ir vaisingumo, ir sveikatos, ir visko, kas žemiška. Ir Kristus su liūdesiu visa tai teikia. Užmiršome, kad, įgydami Dievą, su Juo įgyjame viską“ (Šv. Nik. Serbskis).
Taip ir Intensyviame Terapiniame Tikėjime parodome pacientams, kiek leidžia galimybės, jų praktiniu elgesiu, kad jie ieško meilės malonių, o ne pačios meilės. Ieško atskirai, o reikia kartu. Ieško paviršiuje, o reikia ieškoti gelmėje įžvelgiant pavidalą, vyriškumą, moteriškumą, tėvystę, teikiant galimybę kitam įžvelgti savyje tą pavidalą, regėti jo akimis tai, ko dar negalime pamatyti savosiomis. O meilės vargai, sunkumai? Jie reikalingi, kad įsitikintume nematomais dalykais, kad pasikeistų tai, kas mumyse ir aplink mus pikta, neteisinga, bjauru, atgrasu. Kad išgytume.
Liga. Kodėl, kalbėdami apie psichoterapiją, taip vėlai prieiname, atrodytų, patį svarbiausią dalyką — ligą? Nesu tikras, kad ir dabar sugebėsiu perteikti paveikią, ir pacientui, ir gydytojui „dirbančią“ ligos esmę gydančio tikėjimo požiūriu. Praktikai itin svarbi sielos ligos esmė.
Somatologams, kūno gydytojams — lengviau. Jie ligą apibūdina kaip ryškų organizmo funkcijos sutrikimą, dažniausiai lydimą skausmo. Liga, skausmas siejasi su žala, nelaime, kančia. Liga — tarsi platesnė sąvoka: tai, kas už skausmo…
Tikriausiai neišsiversiu be autoritetų paramos. Karlas Jaspersas, profesionalus psichiatras, filosofas egzistencialistas, tikintis žmogus, taip apibrėžia psichinę ligą: liga — tai ribinė būsena, prablaivanti, budinanti iš dvasinio miego, atskleidžianti tikrąją žmogaus esmę. Liga leidžia pažinti mūsų artumą „niekui“ (ne niekingumą), silpnumą, skatina ieškoti išsigelbėjimo Dieve. Kas mirties akivaizdoje lieka svarbu, tai — egzistencialu, tai, kas praranda vertę — „nuoga būtis“.
Toks apibrėžimas gana naudingas psichiatrams. Galima padaryti išvadą, kad nereikia skubėti ligonio gydyti, vėl grąžinti į neblaivumo būseną, į dvasinį miegą… Tačiau nuo tokio apibūdinimo daugelis pacientų didesnio aiškumo ir ramybės nepatiria. Aiškiau tampa, jeigu supažindiname juos su šventųjų tėvų požiūriu į ligą kaip į Viešpaties apsilankymą, padedantį suvokti silpnybes, nuodėmes, apsivalyti nuo jų, o įprastos būsenos žmogus šito nepajėgia.
Dievas siunčia ligą, kad apsaugotų nuo didesnės bėdos, į kurią žmogus patektų, jeigu liktų sveikas. Viešpats naudoja ligą kaip būdą bausti, taisyti, išmėginti, kad rastųsi dieviškieji darbai.
„Sveikas kūnas atveria žmogui duris į daugelį geidulių ir nuodėmių, bet kūno negalia jas užveria…“ „Ak, liga, kartus, bet sveikas vaistas!“ (Šv.Tichonas iš Uždonės). „Per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo Karalystę“ (apaštalas Paulius, Darbai, 14, 22). Toks samprotavimas, aiškinimas, „įvadas į sąmoningo gydymo procesą“ nepalyginti žmogiškesnis, labiau derantis, tausojantis, tikslingesnis, paveikesnis už mūsų medicinos diagnozes: psichikos liga, psichikos sutrikimas (girdžiu — suirimas), psichozinis sutrikimas, astenija, depresija, šizofrenija, psichopatija, manija…
Tokie pat gąsdinantys, esmės neatitinkantys būna ir dvasinių ligų pavadinimai kasdienėje kalboje: beprotybė, išsikraustė iš proto, maniakas… Vartoju švelnesnius žodžius, artinančius pacientą prie esmės: didesnis jautrumas, nepastovumas, jaudrumas, slopinimas, išsekimas, silpnadvasiškumas, pasimetimas, pusiausvyros stoka (kažkas kliudo dvasinei gerovei, pusiausvyrai).
Nevengiu pasinaudoti ir stereotipais, ypač jeigu ligoniai juos jau vartoja patys. Pavyzdžiui, išėjimas iš proto. Pasitikslinu: kokiu greičiu ir kuria kryptimi pacientas eina iš proto. Kodėl ne bėga, o eina, kur ir kada šis ėjimas baigsis, ar jis negalėtų pradėti eiti atgal į protą? Kaip jo ėjimą galėtų veikti pakeleiviai? Poilsis? Vaistai?
Instinktas gydo kūną. Kitaip tariant, kiekvienas gydymas — paties savęs gydymas.
Trumpą, tačiau vientisą ir gydantį ligos supratimą mums galėtų duoti didis rusų filosofas Ivanas Iljinas. „Liga… Ji — kaip koks lankytojas: ko jam iš manęs reikia? Kaip keliautojas: kur čia patekau? Ji — kaip draugas, kuris nori mane įspėti: saugokis, čia gyvenime padarei klaidą, čia su tavim gali atsitikti kažkas rimta. Dėkoju už įspėjimą, brangus drauge, už tai, kad lankai mane ir skatini imtis šitos kelionės. Kas nori keliauti, turi mokėti tylėti. Tad žiūrėk ir klausyk! Abu — instinktas ir dvasia — privalo apie save žinoti. Abu privalo papasakoti man kažką reikšminga; abiejų nuomonė turi būti vieninga. Instinktas turi išgydyti kūną, dvasia — išgydyti sielą… būti ligoniu reiškia, kad vienu metu reikia išgydyti ir sielą, ir kūną. Tik Kristus, mūsų Išvaduotojas, žinojo, kaip, padedant dvasiai, išgydyti ir sielą, ir kūną.
Instinktas gydo kūną. Kitaip tariant, kiekvienas gydymas — paties savęs gydymas. Šio paslaptingo darbo negali pakeisti nei gydytojas, nei vaistai. Jie gali tik padėti, palaikyti, paskatinti… Dvasia gydo sielą, ir čia išgijimas — tai išgijimas paties pastangomis, tik ne iš apačios, o „iš viršaus“…
Liga turi papasakoti man apie mano gyvenimą: kad nesugebėjau jo sutvarkyti, kad nevertinu sveikatos kaip Dievo dovanos, kad pats privalau mokėti už savo kaltę dėl susirgimo, kad sveikata — jau savaime laimė ir džiaugsmas. Apskritai apie gyvenimą — kad jis kupinas grožio, pro kurį iki šiol prabėgdavau aklas ir abejingas, kad jame nesuskaitoma gausa galimybių mylėti ir teikti gėrį… Ir dar apie kančias: kad jas reikia priimti kaip neatskiriamą dalyką, kad žmonija nuolatos kenčia ir kad kančios paskirtis — leisti žmogui suprasti sutvėrimo dėsnius ir Tvėrėjo valią, kad apskritai žmogus per kančias žengia blaivumo, šviesumo, tobulėjimo link, kad gyvenime svarbiausia — per kiekvieną kančią įgyti kruopelę tikrojo tikėjimo ir tikrosios išminties…“
Gydydamas darbą su liga dažniausiai pradedu nuo paprasčiausių dalykų: ką žinote apie savo ligą? Paprastai ligoniai, nors gydomi ir seniai, n i e k o nežino apie savo ligą. Kartais ką nors žino apskritai apie ligą pagal pavadinimą: depresija, astenija, schizofrenija… Tuomet klausiu: ką manote apie savo ligą? Ką sužinojote apie savo ligą iš mano apžiūros? Ką patyrėte, suvokėte kartu su manimi, juk aš tyriau jūsų ligą drauge su jumis? Ką įsisąmoninote?.. Kokį pavadinimą išrinktumėte: beprotybė, silpnaprotystė, ėjimas iš proto, ėjimas iš pojūčių, ėjimas iš jausmų, ėjimas iš valios?.. Iš sielos?..
Silpnadvasiškumas? Esate nervų ligonis, sielos ligonis ar dvasios ligonis?.. Ar jums ėjimas iš Aš, ėjimas iš Tu, ėjimas iš Mes?.. Su kuo jūs einate iš proto, išeinate iš savęs ir su kuo grįžtate į save? Nuo kokio dalyko ar žmogaus jūs išeinate į save ir negrįžtate?.. Į kokią ligą keistumėte savąją? Iš kurio artimo žmogaus sutiktumėte paimti tokią ligą, jeigu tuomet jis galėtų jos atsikratyti? Kas iš artimųjų sutiktų paimti jūsų ligą, jeigu tada liktų laisvas nuo jos? Kas iš artimųjų sutiktų paimti iš jūsų šitą ligą, kad išvaduotų jus? Kas iš artimųjų persirgtų šita liga 5 kartus lengviau už jus?.. Ką sužinojote, atsakydami į šiuos klausimus? Ką suvokėte? Ką įsisąmoninote kartu su manimi? Ką gavote? Kas pasikeitė?
Malda. Plačiai paplitęs toks posakis: kai žmogus kalbasi su Dievu — tai malda, kai Dievas kalbasi su žmogumi — tai šizofrenija. Puikus įvaizdis, tačiau ne tikintiesiems. Tikroje maldoje Dievas — mūsų pašnekovas. Tikrai maldai žmogui būtina ypatinga sielos būsena. Turėtų labiau išryškėti Dievo skirtas dieviškasis paveikslas. Mes rengiamės ne tik išsakyti klausimus, prašymus, bet ir gauti atsakymus, praregėjimus, tai, ko tikimės.
Tai pokalbis apie ypatingus dalykus. Ypatingi, gyvi, kuriantys žodžiai. Žodžiai, dėl kurių vietoj atsitiktinumų mumyse randasi bendri vidiniai išgyvenimai — pojūčių, jausmų, norų, prisiminimų, apmąstymų, sprendimų, veiksmų. Išorėje — bendri reiškinių, žmonių išgyvenimai. „Pasaulį palaiko tik nedaugelis kalbų, kurios buvo pasakytos reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje“.
Juk mūsų žodžiai, skirti sau patiems, ir vidui, ir išorei, ir artimiems, ir tolimiems, būtų kur kas paveikesni, jeigu ne šiaip tartume žodžius, o melstume save ir kitus „reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje“. Gyvais žodžiais. Savais, artimais ir mus artinančiais žodžiais. Jeigu kreiptumės ne tik į žmogaus žmogiškąjį, per daug žmogiškąjį pradą, bet ir į Dievą žmoguje. Ne dėl savęs, o dėl kitų. Dėl Kristaus. Dėl nuolankumo. Dėl išsigelbėjimo. Dėl Dievo paveikslo žmoguje.
Dievas kalba su mumis meilės šnabždesiu, sąžinės balsu, o jei negirdime — skausmo riksmu
Dievas kalba su mumis meilės šnabždesiu, sąžinės balsu, o jei negirdime — skausmo riksmu. Žinoma, galbūt ir depresijos bei šizofrenijos balsu. Jeigu negirdime savo ir Jo balso maldoje.
Intensyviame Terapiniame Tikėjime su malda dažniausiai dirbu kuo paprasčiau. „Pamėginkite pasakyti turinčiam, galinčiam (padėti), kad jums reikia pagalbos“. Jeigu tai vyksta grupėje, prašančiajam primenu, kad tokių, kuriems reikia, labai daug… „Pamėginkite trumpai papasakoti…“ „Pamėginkite parodyti…“ „Pamėginkite nurodyti…“ „Mėginkite paprašyti…“ „Mėginkite paprašyti malonės…, maloningos pagalbos…“ „Prašykite malonės…“ „Prašykite išmaldos…“ „Maldaukite…“ „Melskite…“ „Maldaukite vardan…“ „Jei nežinote, ko prašyti, prašykite pinigų…“
Stebuklas. Teoriškai apibrėžti stebuklą paradoksaliai paprasta: tai reiškinys, laužantis gamtos dėsnius nuo fizinių iki psichinių ir atrodantis neįmanomas. Tačiau ne krikščioniui. „Nes Kristus atėjo ne laužyti įstatymų, o juos vykdyti, pa-pildyti, pri-pildyti prasmės“.
Prisiminkime: Žmogus Įstatymui ar Įstatymas Žmogui? Kristus ir nusidėjėlė. Kristus neatšaukė įstatymo apie užmėtymą akmenimis. Jis pasakė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmasis meta akmenį…“ Ir pirmojo neatsirado… Ir akmenys nepradėjo kristi… Įstatymas prisipildė naujo turinio… Nuo tol visas gyvenimas stebuklingai pasikeitė. Tebegyvavo Mozės įstatymai, Romos imperijos įstatymai, biologiniai, fizikos dėsniai, tačiau daugelis ėmė gyventi ne nuo gimimo iki mirties, o nuo Adomo iki Paskutiniojo teismo.
Pats Kristus, kitaip nei senovės ir naujieji stebukladariai, neatliko stebuklų. Juolab tam, kad jais stiprintų tikėjimą. Visi jo stebuklai buvo atsakas į tikėjimą. „Tavo tikėjimas tave išgydė!“
Aišku, gyvenimas remiasi daugybe įstatymų ir dėsnių — nuo paprasčiausių fizinių iki elektronikos, kompiuterijos, finansų… Tačiau iš esmės jis — stebuklingas. Jis nuolat „žengia už savęs“, už tų įstatymų ribų. Jis — aukščiau jų.
gyvenimas remiasi daugybe įstatymų ir dėsnių — nuo paprasčiausių fizinių iki elektronikos, kompiuterijos, finansų… Tačiau iš esmės jis — stebuklingas.
Žmogus žmogui gali būti gyvulys. Gali būti angelas. Ir būna. Žmogus gali susitikti su Dievu. Tačiau tam žmogus turi būti pasirengęs. Tai nėra kokia ypatinga parengtis: įtaigumas, patiklumas, lengvatikystė, egzaltacija… Greičiau tai — gyvenimo pilnatvė, laukimo ir tikėjimosi pilnatvė… Vienas jos požymių — sugebėjimas stebėtis gyvenimu. Laukti ir matyti stebuklą.
Praktikuodamas padedu pacientams atverti akis stebuklams tokiais klausimais: kiek kartų per mėnesį nusistebite? Kiek kartų galėtumėt? Kiek akivaizdžių stebuklų jums suteikia per metus jūsų tikėjimas? Jūsų vaikystė buvo paprasta ar stebuklinga? Kiek ir kokių stebuklų dar tikitės gyvenime? Į ką galėtumėte keisti dar laukiamus stebuklus: į pinigus, karjerą, grožį, protą, svarbiausio darbo sėkmę?
Gana vientisas, vienijantis ir gydantis tikėjimas savo konkretumu, paveikumu kaskart reiškiasi, žinoma, savitai. Dažnai dėl to savitumo, vidinės darnos jis ir tampa giliai, skvarbiai intensyvus ir efektyvus. Tačiau esti ir pakankamai, net per daug bendrų, visada paveikių vaizdinių ir pavidalų. Aišku, tai darbų pavidalai. Tikėjimas be darbo neturi gyvybės. Tai pavyzdiniai, ne itin ryškūs vaizdiniai. Esmė. Beveik be fono ir aplinkybių. Ir šis nekonkretumas, besąlygiškumas leidžia tikėjimui pasireikšti sąjungoje su tiesa, tėvyste, kūryba, meile, stebuklu…
Pradėdamas individualią, šeimos ar grupinę terapiją, diagnostinėje dalyje dažnai miniu savo mėgstamą aforizmą: „Jeigu Dievas mus baudžia, ačiū Dievui, jis mūsų dar nepamiršo“. Ir prašau paciento prisiminti kelis atvejus iš savo asmeninio, šeimos, giminės gyvenimo, grupės gyvenimo, kai teko patirti tokią bausmę, kurią ir tada ar dabar, ar numatomoje ateityje galės priimti kaip tik šitaip… Ačiū Dievui! Jis nepamiršo! Ir man primena… Įspėja… Apie ką? Tai skausmas? Sąžinės balsas? Meilės šnabždesys kaip bausmė? Ar taip Jis baudžia tik Jus? Ar su jumis drauge kentės ir artimieji? Bausmė dėl jūsų ar dėl artimųjų? Už artimuosius? O galbūt kas nors artimas kenčia už jus? Drauge su jumis? Kokia jums iš to nauda?
Dar vienas tipiškas „psichoterapinės bylos“ fragmentas, kur klausimai prilygsta klausimams per tardymą… Su pačiomis rimčiausiomis pasekmėmis, kai norisi patarti pacientui: „Kiekvienas jūsų žodis gali būti panaudotas prieš jus… Turite teisę atsakinėti į šiuos klausimus tik dalyvaujant jūsų dvasiniam globėjui…“
— Kiek jums liko gyventi?
— Žinau, kad nežinote! Tačiau galite spėti? Nujausti? Baimintis, kad nedaug… Viltis?.. Tikėti… Prašyti Dievo… O Jis duos jums pagal jūsų tikėjimą… Kiek!!!
— O jeigu už jus paprašys žmona?
— O jei vaikai?
— O jei kunigas?
— O vyskupas?
— O jeigu už dovanotus papildomus metus teks mokėti, tai kuo, kiek ir kam sutiktumėt?
— O jeigu už gautus senatvės metus teks „mokėti“ dabar brandžiais metais? Kiek tada? Tada kuo?
— O jeigu sunkios fizinės ligos metais? O jeigu fiziniu neįgalumu? O jeigu sunkia dvasine liga?
— O ar turite teisę mokėti dabar, sulaukę brandaus amžiaus, kai vyrui reikalinga sveika žmona, o vaikams — sveika mama?
— Ir galite šiandien tuo, ką čia išsakėte ir išpažinote, pasidalyti su savo artimaisiais? Ar jie pajėgs tai pakelti? Esate tikra?
— Ir bus jums duota pagal jūsų tikėjimą?.. Ir kas jau duota?..
— Džiaugiuosi už jus… Ir už jūsų artimuosius…
Žinoma, pacientas šiek tiek pasikeičia, tai priklauso nuo dvasinių pastangų — jeigu šitie klausimai jam sunkūs, jeigu sunkūs atsakymai, jeigu šitie klausimai ir atsakymai sunkūs ir man, psichoterapeutui, jeigu mums abiem (nebūtinai vienodai) sunku, jeigu čia būna pakankamai ir tiesos, ir kūrybos, tėvystės, meilės — tikėjimo esmės, apie kurią jau samprotavome anksčiau…
Ir dar vienas paveikslas iš gydomojo tikėjimo, gydomosios praktikos, kuris tikriausiai pareikalaus iš skaitytojų, kolegų asmeniško geranoriško, gana intensyvaus tikėjimo, iš pradžių gal net neįmanomo, kol visas įvykio paveikslas neįgaus visumos, kol pradžia ir pabaiga susijungs į viena…
Pradėdamas dar vieną intensyvų gydomąjį susitikimą, nors dažniau grupinės terapijos pradžioje, aš labai savotiškai pasveikinu pacientus: „Sveikinu jus, iš proto išėjusieji ponai ir ponios!.. Neabejoju, kad šiuos žodžius lengviausia priimti kaip įžeidimą… Ir visiškai neprieštarausiu, jeigu taip ir priimsite… Ir priimsite juos taip savo ir savo kaimyno atžvilgiu… Kaip dažniausiai ir atsitinka… Galite nuoskaudą nuryti… Galite „išspjauti“. Pavyzdžiui, ko čia norėti iš seno, iš proto išėjusio psichiatro!.. O dabar prašau jus priimti šiuos mano žodžius su Geruoju Tikėjimu. Įžvelgiant tai, kas nematoma, kas slypi už tų mano žodžių… Tai, ką sakiau jūsų labui… Ir pagal jūsų tikėjimą bus jums duota…
Palyginkite jūsų pirmą, neteisingą, neįtikinantį, nepatikrintą išgyvenimą nuo tada, kai išgirdote, suvokėte, protu priėmėte plokščią, besielę, išskaidytą žinią, iki pat besielio atsako… Ir antrą, patikrintą išgyvenimą ir atsaką…“
Kartais „tikėjimo triūsas“ tęsiasi ištisas dienas.
Kartais „tikėjimo triūsas“ tęsiasi ištisas dienas. Kartais, ypač grupėje, jau per 15–20 minučių išryškėja svarbiausios, keičiančiosios esmės… Išryškėja esmingais žodžiais ir poelgiais…
„Sutinku (-ame), manyje (mumyse) yra dalis minčių, posakių, teiginių „be pakankamo proto“ arba „su protu, bet be išminties“… Mes — ne „be-pročiai“, tačiau be tikrojo proto… Mes einame-iš-proto, einame-nuo-proto-prie-sielos, o reikėtų nuo sielos prie proto…“
„Gydytojas apie mūsų ėjimą-iš-proto pasakė, kad grįžome iš savo klajonių-klejonių prie ėjimo-iš-proto…“
„Kad statytume savo gyvenimą ant tikėjimo akmens, o ne ant mūsų nepastovių minčių smėlio…“
„Apie įžeidimą negali būti nė kalbos, nes tikiu gerais gydytojo ketinimais…“
Neretai čia išreiškiu savo nepasi-tikėjimą: „Tikėti gerais gydytojo ketinimais nereiškia statyti namą ant uolos…“ „Kaip tikėti pačiu gydytoju? Kaip tikėti pačiu savimi? Pačiu savimi tikinčiuoju? Savo gimine, kurioje per amžius išminties, sveiko proto buvo kur kas daugiau, negu nesveiko? Kaip tikėti savo vaiku, paveldėjusiu mano protą, kuris būdamas vos 2-3 metų, turėjo tiek sveiko proto, sveiko pasitikėjimo ir nepasitikėjimo. Ir sveiko Tikėjimo…“
