ALEKSANDRAS ALEKSEIČIKAS, psichoterapijos daktaras
Dr. Aleksandro Alekseičiko, dažnai vadinamo Lietuvos psichoterapijos tėvu, knygą „Gydyti gyvenimu“ išleido Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos institutas. Knygą galima įsigyti knygynuose Vilniuje „Akademinė knyga“, „Eureka“, „Katalikų pasaulis“, jų internetinėse platformose ir internetinėje parduotuvėje Patogupirkti.lt.
Anksčiau skelbtą pirmą knygos dalį galima rasti čia.
Aštunta dalis.
Pacientui išgyti kartais biblioterapijoje pakanka „dviejų žodžių“, „dviejų eilučių“, dviejų tekstų, dviejų knygų. Tačiau tai turi jam tapti daugiau negu žinojimu, daugiau negu informacija. Pacientas turi „pabūti, pagyventi tame kare“, su tomis esmėmis, kad jos jame imtų gyventi, vienydamos jį su savimi, su juo pačiu.
Rasti tas „dvi eilutes“, padėti gyventi su jomis, tapti tarpininku — psichoterapeuto rūpestis. Atsižvelgiant į bendrą patirtį, savo dvasingumą, psichoterapeutui taip pat dažnai reikia nedaug. Iš praktikos žinau, kad neretai pakanka dviejų pirmųjų knygų iš kiekvieno mano bibliovaistinės žanro. Žinoma, „dviejų eilučių“ negana: pacientai per daug skirtingi, jų sunkumai per daug įvairūs. Psichoterapeutas turi pasiūlyti jiems išsirinkti ir žodžius, ir eilutes, ir tekstus.
Kaip ir kiekviename skyrelyje, pasidalysiu su kolegomis vieno biblioterapinio darbo paveikslu. Aišku, pagal mūsų pagrindinę temą jis bus susijęs su tikėjimu.
R., 35 metų, pagal išsilavinimą ekonomistas, firmos valdytojas, turi šeimą. Dar neseniai visose gyvenimo srityse viskas sekėsi, net labai. Kreipėsi pirmiausia dėl šeimos sunkumų. Bendraujant su žmona, dukra (8 m.), nėra tikro džiaugsmo… Išryškėja bendras netikėjimas pačiu savimi, savo ateitimi… Visa tai patvirtina jo gyvenimo būdas. Kas dveji treji metai palieka sėkmingą, pelningą verslą… Pradeda naują, taip pat sėkmingą, pelningą… Bijo turėti dar vaikų, nors labai norėtų… Žmona, duktė reiškia jam maždaug tokias pretenzijas: tu esi visiems, bet ne mums… „O aš dėl jų viską darau!..“
Speciali apžiūra: tikėjimas Dievą abstraktus. „Žinau, kad jis yra, tačiau man tai neturi įtakos…“ Iš dešimties knygų, paveikusių jo gyvenimą, nėra nė vienos nors šiek tiek religinės. Atrama gyvenime — puikūs asmeniniai sugebėjimai „nuo pat pirmos klasės“: atmintis, protas, neblėstanti energija, nebloga išvaizda…
Diagnozė: cikloidinė akcentuota asmenybė. Hiperkompensacija. Dezadaptacija.
Pirmosios individualios, pratybų pobūdžio užduotys: pasiskųsti, kad nesiseka, kad nusivylęs, pabūti pačiu savimi… Jas atlieka puikiai, daugelį stebina, tačiau daro tai ne „iš savęs“. Dirbti grupėje atsisako.
Iš knygos „Sielos gydymas“ jam duodamas tekstas „Tikėjimas“. „Mes — stiprios prigimties. Jeigu būtų kitaip, šiandien mūsų nebūtų… Mums teko laimė turėti tokius protą ir dvasią, kokių niekas neturi.
Ir sunkiose situacijose, regis, visiškai be išeities, mus gelbsti tikėjimas, beveik dieviškas tikėjimas.
Fizioterapijos ir reabilitacijos instituto priimamajame prie sienos pritvirtinta bronzos plokštė. Kelis mėnesius du ar tris kartus per savaitę vykdavau į institutą gydytis ir pro ją praeidavau. Man niekada nešovė į galvą atsigręžti ir perskaityti joje iškaltus žodžius, kuriuos pasakė nežinomas konfederacijos kareivis. Tačiau vieną sykį sustojau. Perskaičiau kartą, paskui dar kartą. Baigęs skaityti antrą kartą, vos nesprogau — ne, ne iš nevilties! Taip susijaudinau, kad teko tvirčiau įsikibti mano invalido vežimėlio porankių. Noriu pasidalyti tuo, ką perskaičiau.
Tikėjimo simbolis tiems, kas kentėjo
Prašiau Viešpaties jėgų, kad galėčiau tobulėti.
Jis padarė mane silpną, kad išmokčiau nuolankiai paklusti.
Prašiau sveikatos, kad galėčiau atlikti didžius darbus.
Jis davė man fizinę negalią, kad džiaugčiausi darydamas pačius paprasčiausius dalykus.
Prašiau turtų, kad būčiau laimingas.
Jis davė man skurdą, kad tapčiau išmintingas.
Prašiau valdžios, kad galėčiau girdėti žmonių pagyras.
Jis davė man silpnumą, kad pajusčiau Dievo poreikį.
Prašiau visko, kas leistų man mėgautis gyvenimu.
Jis davė man gyvenimą, kad galėčiau mėgautis viskuo.
Negavau nieko iš to, ko prašiau, bet gavau viską, ko tikėjausi.
Beveik priešingai pačiam sau mano neišsakytos maldos buvo išgirstos.
Tarp žmonių esu apdovanotas daugiau, negu bet kas kitas.
Rojus Kampanela
Šį tekstą kaip paprastai pacientas skaitė namuose. Ir šį kartą, kaip dažniausiai ir būna, prieš tai jis negavo jokių užduočių. Tik išreiškiau viltį, kad iš šio gydomojo skaitymo jis neprivalo nieko sužinoti, tačiau gali gauti. Gauti tiek, kad turės „tvirčiau įsikibti“ savo intelektualinio „invalido vežimėlio“ porankių ir norės pasidalyti tuo, ką gavo…
Dėl visa ko pasitikau pacientą žodžiais, apibrėžiančiais mūsų su juo šios dienos bendros būties erdvę: „Ką gavote? Kokia nauda, pabuvojus Fizioterapijos ir reabilitacijos institute?.. Kaip jūsų tikėjimas?..“
Štai kai kurie jo žodžiai, sakiniai, „sukėlę, sukeliantys ir ateityje sukelsiantys pasekmes“: „Kaip anksčiau man sakėte: Tikėjimas — tai įsitikinimas, kad egzistuoja nematomi dalykai, ir gavimas to, ko tikiesi… Vengiau vargų… Ir beveik neturiu įsitikinimų… Pažinau tik tai, kas matoma… Laukiau ir iki šiol laukiu ne to… Niekada neprašiau. Nei Dievo, nei likimo, nei žmonių… Siekiau… Man nereikia „daryti jiems visko“… Man reikia silpnumo… Man verčiau turėti mažą, labai konkretų (apibrėžtą) tikėjimą, negu labai didelę, neapibrėžtą energiją… Man nereikalinga sėkmė… Ji gali būti… Tačiau man jos nereikia… Nereikia man tokio reikėjimo…“
Žinoma, tokie rezultatai po biblioterapijos pasitaiko retai. Labai jau gabus, talentingas ir iškentėjęs tai, kas sava, pacientas.
Tačiau štai ir mano silpnumas — pasidalyti sėkme.
INTENSYVI TERAPINĖ SUPERVIZIJA
Supervizija kaip įžvalga ir dvasingumas
Tradiciškai ir istoriškai mano supervizija (SV) pasireiškė kaip svarbi ir labai aktyvi terapijos dalis. Ištisus dešimtmečius sovietinėje psichoterapijoje mokymą, savitarpio pagalbą, bendradarbiavimą net sunku buvo įsivaizduoti kitaip negu atviro, direktyvaus, autoritetu paremto bendravimo sistemą, kurią geriausiai atitiko ligoninių konferencijos ir bendros vizitacijos.
Ten paskutinis žodis priklausė ne tam, kuris geriau girdi, geriau mato, geriau jaučia, užjaučia, ne subjektyviam dinamiškam kolegai, o geriau išmanančiam, žiūrinčiam pro patirties prizmę, objektyviam, pagyvenusiam autoritetui. Pacientai gydymo procese subjektyviai, aktyviai beveik nedalyvaudavo. Jie buvo ne subjektai, o objektai. Psichoterapeutai, juo labiau psichiatrai, nelaikė savęs subjektyviais psichoterapijos proceso dalyviais.
Ir tuomet, ir dabar mūsų profesijos žmonės patiria ypatingų sunkumų, kai reikia išreikšti savo sielą ir dvasingumą. Todėl supervizijoje dažniau tenka dirbti ne tiek su žiniomis, įgūdžiais, kiek su mūsų žmogiškąja esme, t. y. subjektyvumu, dvasingumu, siela. Visa tai vyksta, aišku, ne per abstraktų mąstymą, įprasminimą, aptarimą, nors pabaigoje šie procesai galimi.
Supervizija remiasi aktyviu, nors ir nenuolatiniu supervizoriaus dalyvavimu terapijoje, pačiais kritiškiausiais jos momentais. Tai toks dalyvavimas, greičiau bendradarbiavimas, bendras veikimas, kai dalis labiau vientisa, negu beformė visuma, kai supervizorius kaip dalyvis pasirodo esąs vientisiausias, tarsi kuriantis, o ne griaunantis paveikslas, net pavyzdys, natūraliai tęsiantis gijimo procesą. Arba antgamtiškai jį gaivinantis, sudvasinantis. Kuriantis psichoterapijoje „Mes“, bet neignoruojantis savo gana vientiso „Aš“.
Aktyvios supervizoriaus veiklos metu nei terapeutas, nei pacientas netampa pasyvūs. Atvirkščiai — iš menkiau aktyvių veikėjų jie virsta aktyviais bendradarbiais arba tokiais aktyviais liudininkais, apie kuriuos sakoma: vienas geras liudininkas vertesnis už dešimt gerų advokatų.
Tikiuosi, žemiau pateikdamas supervizijos paveikslą, galėsiu ne tik apie tai papasakoti, kaip įprasta tradicinėse supervizijose, bet labiau parodyti. Savaime suprantama, 6 valandų trukmės darbo aprašymas čia sutrumpintas ir apibendrintas.
Grupinio darbo supervizija
Atvira grupė, dirbanti septynis mėnesius, pacientai vidutiniškai dalyvauja 10–15 sesijų. Susitikimai vyksta kartą per dvi savaites. Dalyvių amžius — 25–50 metų. Išsilavinimas aukštasis. Didelis bendras aktyvumas. Aktyvus psichoterapeutas. Devyni dalyviai. Penki įvairios patirties psichoterapeutai stebėtojai už rato. Grupė sutinka su tokiu stebėtojų skaičium.
Bendras aktualių problemų apibūdinimas: nepasitenkinimas savimi, savo pasiekimais, prisitaikymu prie artimų ir nepažįstamų žmonių, meilės ir tikėjimo sumaištis…
Vieta — didelis miestas.
Metai — didelių galimybių.
Maždaug trečios darbo valandos viduryje problemos konkretėja, tampa savesnės, „įgauna veidus“… Grupėje — du vyrai, M. ir S. Vienam — apie trisdešimt. Nevedęs. Apdovanotas gebėjimu mylėti, tačiau neturi praktikos. Nelabai sekasi gyvenime (uždirba vidutiniškai), todėl neturi pasisekimo ir su moterimis. Antrasis — beveik penkiasdešimties. Sėkmės gyvenime ir tarp moterų įsikūnijimas… Tačiau stovi ant trečiųjų skyrybų slenksčio. Tokie pat santykiai su moterimis ir grupėje. Tokie pat moterų santykiai su vyrais apskritai ir su šiais dviem atskirai.
Dvi moterys ypač „susikoncentravusios“. Abiem — apie 25 metus. Viena prieš penkerius metus jau darė abortą. Ir negali šito atleisti sau, „tam vyrui“, „visiems vyrams“, taip pat ir „šitiems“ grupėje… Kita — trečią mėnesį nėščia. Nuo mylimo, bet jos nemylinčio vyro. Ketina gimdyti ir viena auginti būsimą kūdikį.
Maždaug valandą vyksta gyvas, emocionalus santykių aptarimas… Visos moterys stengiasi susitapatinti: ką jaustų „jos vietoje“…
Vyrai kaltai tyli.
Emocijų ir žodžių aktyvumas čia, grupėje, kaip ir kasdieniame gyvenime, „išplukdo į paviršių“ neigiamas emocijas, skatina jas kauptis, pritraukia visa, kas aplinkui blogai, „augina“ nuoskaudas, pyktį S. ir M. atžvilgiu, stiprina „galvos skausmą“, slopinimą, uždarumą, „sumaištį galvoje“…
TP. (terapeutas): Kas galėtų padėti keisti santykį su savimi ir su vyrais?.. Bent jau padaryti pradžią?..
SV. (supervizorius): Primenu, kad mūsų vyrai — nuo 30 iki 50 ir, palyginti su kitais, yra terapiškesni, labiau gydantys… Pradžiai daug nereikia. Jau daug visko buvo, tačiau vis dalimis: prisiminimai, nuoskaudos, kaltė, troškimai, mintys, žinios, vertinimai, smerkimai… Daug visko buvo nuo skirtingų „Aš“… Ir tai mus skiria… Net mažytis veiksmas reikalauja vidinio ir išorinio jungimosi, vienovės. Vidinio ir išorinio „Mes“… Troškimas, susijungęs su jausmu veiksme — jau „Mes“…
Moteris su vyru — „Mes“. Todėl 5 proc. reikiamo veiksmo gali daugiau, negu 500 proc. jausmo. Siūlyčiau, kad taptumėt, pabūtumėt moterimis ir vyrais… Čia šitai nėra sunku… S., imkite T. ketvirtąja žmona. Vaikui formaliai reikalingas tėvas… Galite būti krikštatėvis, „krikštavyris“… Pabūti moterimi čia, dabar, taip pat paprasta. Reikia maldauti jį pabūti pirmuoju vyru ketvirtai žmonai…
(Gana ilgai nieko nevyksta.)
SV.: Matote, koks skirtumas: būti protingam, iškalbingam ir tiesiog būti nesvarbu kokiam, kad tik tikram ir veikiančiam vyrui ar moteriai. Primenu, kad net tuomet, kai nieko nedarome, iš tiesų veikiame — sprunkame nuo darbo, nuo atsakomybės… Toks mūsų „darbas“. Fiodoras Dostojevskis sakė, kad visi atsakome už viską, visi kalti prieš visus.
Visi mes kalti, kad prieš 5 metus nebuvome šalia L., kai ji darėsi abortą… Kad dabar greta mūsų ji lygiai taip pat skausmingai jį išgyvena. Kalti ir prieš M. Kiek laiko jis jau tarp mūsų!.. Paimkime vien šią dieną… Ir nedavė moterys jam galimybės pabūti nors ir nemylimam, mylinčiam… Iš tikrųjų… Penkiais procentais…
Pasidalykite kaltę… Ypač L. kaltę. Vis dėlto ji kalta labiau už visus: pati darė abortą. O vyrai jos akyse — tie, kurie ją privertė tai daryti… Net ir M., kuris niekada nebūtų su ja taip pasielgęs. Nepasidalyta, neiš-gyventa kaltė gyvena to žmogaus sąskaita. Pats žmogus sau atleisti negali. Jis gali dalytis kalte, gali gauti ir priimti atleidimą. L., prašyčiau pasidalyti kaltę su M. Atiduoti jam dalį savo kaltės „amžinai saugoti“… Ir, nepaisant to, paprašyti ir gauti, ir priimti atleidimą.
M. (verkia): 90 proc. kaltės mano…
L.: O mano 50 proc.… Ir ne visa ji mano…
SV.: Kas gi vyksta?.. Primenu, tikras darbas, veikla — kai yra kuo dalytis, pilnatvė — kai tiesiog būtina pasidalyti savu perteklium su kitu, su draugu, net su priešu…
M.: Aš praregėjau… Pamačiau, kad L. manim tiki… Kad imu, ne, dar daugiau — esu pajėgus priimti jos kaltę…
SV.: Na, vienas liudininkas — ne liudininkas. Vienas liudijimas — ne liudijimas.
M.: Bet aš pamačiau, kad L. — gera ir graži… Ašaros geros ir gražios… Ir anksčiau mačiau, kiek joje grožio… Tačiau dabar pamačiau, kad ji pati gražiausia, beveik visa…
SV.: Tai jau papildomi liudijimai. O štai šitas „beveik visa“ vertas labai daug… Prisijunkite, liudininkai, prisijunkite…
L.: Aš pamačiau, kad tu, M., tikras…
T.: O man jau nebereikia prašyti meilės, tėviškumo iš S… Pamačiau vyrą M… Ir pajutau savo moterišką jėgą… Ir tokios meilės S., pasirodo, manyje nebuvo… Tikros… Su S. Su kitu vyru kada nors būtinai bus…
SV.: Na, visa tai — jau liudijimai… Ir liudininkai… Ir veikėjai…
S.: O man atrodo, kad čia iš manęs tyčiojamasi…
SV.: Štai dar vienas liudininkas… Tačiau ne gynybos… Ir bijau, kad ne meilės… Nors, sulaukęs savų penkiasdešimties, po trijų santuokų, toks mylimas moterų… galėtų jau būti liudininku ir naivios meilės, ir patyrusios, ir nelaimingos, ir — tegu bent laikinai — laimingos… Bet kokios meilės šalininku… Nes svarbu meilė — kaip daiktavardis, o ne būdvardis prie jo…
Galbūt esame pasirengę, kad kai kam iš mūsų konkrečiai ir visiems kartu surengtume meilės — mūsų bendros meilės — išmėginimą? Deja, ir meilę, ir tikėjimą, ir žmogų reikia išbandyti.
(Grupėje — dvejonės… Rodos, jau pamatyta įvairiais požiūriais… Skirtingų žmonių gana panašūs vaizdiniai… O jeigu staiga vietoj kūrimo prasidės griuvimas?..)
SV.: Tai, kas tikra, esminga, kas yra tiesa — nuo išbandymų negriūva… Norėčiau, kad tie iš jūsų, kurie galbūt neišgirdo, ką jau praregi supervizorius, kartu su juo įžiūrėtų tai, kas esmingiausia… Patys taptų šiek tiek supervizoriais…
(Galų gale pasiekiamas bendras sutarimas.)
SV.: Įspėju, kad mano įžvalga, jei tokia bus, toli gražu nėra tiesa, ne pati tiesa, ne realizuota tiesa, o tik galima tiesa, galbūt, kelio gairės… Kitaip negu psichiatras, psichoterapeutas kolegų prižiūrimas turi ir beprotybės teisę. Pavyzdžiui, neleisti protui kištis į įžvalgą.
Ir dabar atsisakau savo proto, atsisakau remtis faktais, patikimais dalykais… Leidžiuosi prie pirminės regos, prie to, kas dar iki proto, iki išsivysčiusio, protingo regėjimo…
Pabrėžiu, kad to, ką dabar sakysiu, nežinojau ir šiuo metu, savo laikinoje beprotybėje, nežinau… Žinojimą paprastai sudaro daugelis dalių… Regėjimas vientisesnis, ne toks prieštaringas. Ne toks kritiškas… Todėl paveikesnis, perspektyvesnis… Kviečiu prisijungti…
…Taigi. Įtariu — regiu, kad būsimojo vaiko tėvas — čia, tarp mūsų… Matau, jūs praregite… Tai — S…
(Grupėje — 8–10 minučių tyla… Kaip pritarimas…)
S.: Koks čia eksperimentas? Su manim?
SV.: Tai — būtis kartu, buvimas drauge ir regėjimas… Esant pakankamam T. pasitikėjimui (ji neprotestuoja). Supervizorius, nors ir atsižadėjęs proto, bet „ne pirmų metų tarnybos“… Tai — ir nepasitikėjimas jumis: pats sakėt, kad jums viskas „susipainiojo“… Niekam nieko neduodate… Nesutinkate net formaliai duoti savo tėvystės… Ar tapti krikšto tėvu… Ar kas nors užtars S.?..
S.: Noriu šitai nutraukti!
SV.: Galima. Tačiau kieno sąskaita?.. T. sąskaita?.. Mūsų, visų sąskaita?.. Liksime su neišmėginta, „nepatirta“ meile?
M.: Aš galiu įsūnyti tavo kūdikį… Bet po to, kai galėsiu vesti L.
T.: Tu nori mano kūdikio?.. O myli L. ir nori ją vesti?..
M.: Aš ne noriu… Aš tavo kūdikį myliu…
TP.: Gali priimti skirtumą?
M.: L. — mano… Tu — svetima… Bet mūsų kūdikį aš myliu…
L.: O aš galiu priimti M., mano vyrą, kuris įsūnys ne mano vaiką… Jis tūkstantį kartų geresnis už tą mano prieš daug metų mylėtą vyrą, kuris pastūmėjo mane daryti abortą… Ir geresnis už S., kuris mato tik eksperimentą, o ne meilės išmėginimą…
SV.: Žinote, juk M., švelniai tariant, ne koks ypatingas gražuolis. Ypač palyginti su S. Greičiau jau nedailus. Bet senovėje, sakydami „gerasis jaunikaitis“, turėdavo galvoje „gražusis jaunikaitis“…
L.: Aš jau įsimyliu M…
SV.: Baigdamas galiu pasakyti, kas man buvo matyti nuo supervizijos aukštumų. Kaip ir priklauso supervizoriui, buvau viršuje… „Ir įgyvendinau savą svajonę“. Nes buvau su jumis. O jūs su manimi. Tačiau drauge — ir pakankamai — žvelgėte sielos akimis. Ne tik žiūrėjote, bet ir regėjote (aiškiaregys — pranašas, prasismelkiantis į Dievo paslaptis), žvelgėte (smelkėtės gilyn, įvaldėte regėjimus, o ne jie jus)… Žinoma, esu nuodėmingas — buvau pasikėlęs puikybėn… „Pranašavau“. Peržengdavau supervizijos ribas.
