Vakar, kalbėdamas portalui bernardinai.lt, Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis pareiškė, kad bet kokia fizinė bausmė, net ir nedidelis pliaukštelėjimas, yra laikytina smulkaus pobūdžio smurtu prieš vaikus ir dėl to netoleruotina. Ministro žodžiais tariant:
Jeigu susitarėme, kad smurtas ir fizinės bausmės yra draudžiamos, tai laikykimės susitarimo ir neteisinkime menkesnio smurto priešindami jį sunkaus pobūdžio kūno sužalojimams. Kiek kartų reikia suduoti vaikui, kad to nebeteisintume? Nuo kada auklėti rykštele yra geras pasirinkimas?
Tokia plati smurto prieš vaikus interpretacija, neįtikina VDU Katalikų teologijos fakulteto dekano dr. Beno Ulevičiaus. Komentuodamas L. Kukuraičio komentarą teologas ir mažametės dukros tėtis pritarė daugeliui ministro interviu išsakytų minčių, išskyrus aukščiau minėtą fizinių bausmių keliamo pavojaus suvienodinimą:
Šiaip geras ministro pasisakymas.
Išskyrus būtent tą konkrečią išryškintą frazę. Apsimesti, kad iš esmės jokio skirtumo nėra tarp pliaukštelėjimų ekstremalioje situacijoje ir mėtymų į šulinius bei sulaužytų kaukolių – visiška nesąmonė. Kaip teisingai pastebėjo Vygantas Malinauskas, tokiais atvejais galima daugiausia kalbėti apie įspėjimą ar kokią nors administracinę baudą.
Įdomu ar tokio požiūrio nuoseklumo laikysimės ir abortų atveju. Pasidarei / padarei abortą – tyčinė žmogžudystė ir kalėjimas iki gyvos galvos. Bet kažkaip tais atvejais jau staiga suprantamas ir motyvų skirtumas, ir situacijos sunkumo nevienodumas…
Taip, visada yra šiokia tokia galimybė, kad pliaukštelėjęs žmogus netrukus ims pagalį ir vaiką sunkiai sužalos ar net užmuš. Bet tokia galimybė yra ir nepliaukštelėjusio piliečio atveju. Yra galimybė, kad šiek tiek greitį viršijęs vairuotojas neilgai trukus taip įsilėks, kad avarijos neišvengsi. Bet automobilis dėl šiokio tokio viršijimo nekonfiskuojamas. Nekaltumo prezumpcija lieka svarbus principas, be kurio su visais mumis galima padaryti ką tik nori, laikantis kaltumo prezumpcijos.
Tikiu, kad vaiko apsaugos tarnybose dirba daug nuostabių žmonių, kurie nori gero. Privalu gerbti tokius darbuotojus. Dar labiau – gerbti policijos darbuotojus, kurie privalo užtikrinti įsakymų vykdymą kartais labai prastomis aplinkybėmis. Tačiau akivaizdu, jog štai tokios problemos kyla, kai įstatymai priimami be rimto konsultavimosi su tėvų asocijacijomis. Kas čia taip „vieningai susitarė“ dėl tų pliaukštelėjimų? Kas įsiklausė į piliečių balsą? Ar įsiklausė į tėvų asocijacijų pastabas, į išsakytą nerimą, kad nutiks būtent tai, kas dabar nutiko? Ne. Kaip ir ne vienoje kitoje srityje – piliečiai, reiškiantys abejones dėl skambių, bet nesubalansuotų įstatymų laikomi kažkokiais vaikais, atsilikėliais ir nepageidautinais tvarkos drumstėjais.
Na ir pabaigai. Gal neturėtų būti taikomi visiškai tie patys kriterijai įskaitose esančioms asocialioms šeimoms ir toms, kurios dar niekada į pareigūnų akiratį nėra pakliuvusios? Juk kitose srityse į tai atsižvelgiama, vietoje baudimų daromi įspėjimai ir pan.? Gal ne antroje vietoje ir kaimynų pastebėjimai, kuriuos galima surinkti gana greitai?
Labiausiai gaila dėl padidėjusios baimės atmosferos. Ir dėl to, kad pasirodė, jog pranašauti vaikų atėmimo dėl menkiausių priežasčių košmarai labai realūs. Tėvai pamatė, kad sunkiai galvoje telpantis scenarijus gali grėsti visiems. Jei kartą pasielgiama beatodairiškai tokioje jautrioje situacijoje, niekas neapsaugotas ir įmanoma, kad sekantis po padidinimo stiklu pateksi tu. Priežasčių gali būti įvairių – kažkokia mėlynė ant vaiko kūno, guzas po gaudynių ir ristynių kieme, vaikas neturi atskiro kambario ar kažkas tokio ir staiga negali patikėti, kad byla jau užvesta ir esi įtariamasis.
