Šių metų rugsėjo 15 d. Vilniaus rotušėje forume „Lietuviai XX amžiaus I pusės Vilniuje: kas atmintina?“ pranešimą perskaitė autorius dr. Bronius Makauskas, istorikas, diplomatas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius emeritas, Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys.
Lietuvos santykis su Lenkijos įvykdyta mūsų sostinės ir Pietryčių Lietuvos aneksija ir Vilniaus atsiėmimas tragiškomis Lietuvai aplinkybėmis jau neblogai ištyrinėtas bei tapęs švietimo dalimi mokyklose. Tačiau laikotarpis po aneksijos, kuris atspindi lietuvių pasipriešinimą okupacijai, patirtas represijas bet ir nepaprastai sumanias formas lietuvybės palaikymo, jų kultūrinio augimo jau mokyklose neaptariami, nors čia rastume puikius pavyzdžius tautinio solidarumo, patriotizmo gijas reikalingas ir nūdienos Lietuvai. Tiesa, pastaruoju laikotarpiu ryškėja tendencija tiek Lietuvos istoriją ignoruojančių politikų, tiek siaurame rate „dvaro istorikų“, o ir dalies žurnalistų tarpe, minimą problematiką atpasakoti pagal lenkų istoriografijos teiginius. Nes jeigu nenutylėsi karčią mūsų santykių patirtį, tai neva tai gali stigmatizuoti gerus Lietuvos ir Lenkijos santykius. Tokios kalbos ir veiksmai stebina ir neramina. Menkina ir mūsų partnerės Lenkijos gebėjimus suvokti ir atskirti Lietuvos valstybinius ir tautinius interesus nuo nelojalios savai valstybei propagandos. Be to, šis naivus postringavimas nukelia mus į SSRS okupacijos laikmetyje privalomą laikysena „didesniojo brolio“ atžvilgiu, ištrinant iš viešo net mokslinio diskurso ne vien šį mūsų praeities pažinimo procesą, įšaldant ir paliekant, kaip sprogmenį ateities kartoms, sprogmenį kurio nebūsim išmokę nukenksminti, nežinodami jo sudėties.
Pabrėžiu, neįmanoma ginčyti gerų santykių, jų reikšmės Lietuvai su svarbiausia kaimyne ir NATO partnere Lenkija. Betgi geri santykiai gali remtis tik abipuse pagarba, istorijos kokia jį buvo pripažinimu ir susitaikymu su ja. Toks mano palinkėjimas būtų mokslo, kultūros, žurnalistikos ir politikos vairuotojams.
Todėl aneksuotos dalies Lietuvos 19 m. lietuvių padėties ir veiklos išstūmimas iš istorijos pagrindinio ugdymo bendrosios programos, istorinės ir kultūrinės atminties peizažo, jo netyrinėjimas yra kenksmingas ir dabartiniam integraciniam piliečių procesui. Nes duoda peno saviveikai ir legendų kūrimui, tipo mes save okupavom… Pasakykime aiškiai. Nesusitvarkome su sava istorija. Tada ir iškyla šie mūsų istorijos paveikslo „dekonstravimai“ parankūs buvusiems iš abiejų pusių šeimininkams. Tai pasekmė istorijos dekadanso, istorinės ir kultūrinės atminties politikos formavimo stokos ar bent jos nenuoseklumo, o ši matomai susijusi su lietuviškojo pilietinio patriotinio auklėjimo stoka. Tiesa, programinė pilietinio ugdymo koncepcija paruošta buvo prieš beveik 30 metų prof. Meilės Lukšienės, Švietimo ir mokslo ministrui Dariui Kuoliui talkinant. Tebūnie prisimintinas ir aukštai vertintinas šis intelektualaus ir valstybinio mąsto darbo proveržis, užblokuotas ir likęs gerų ketinimų sąraše. Nueita kitu, beveik tiesioginiu kopijavimu vadinamų vakarietiškų modelių, nebūtinai atitinkančių mūsų realijas. Iš čia ir kyla daugybė mūsų piliečius ir valstybę alinančių problemų.
Šiandien trumpai ir fragmentiškai apžvelgsime Rytų į Pietryčių Lietuvos lietuvių lietuvybės palaikymą pasireiškianti atsidavimu, ištikimybe savo kalbai ir kultūrai bei gebėjimu veikti ekstremaliomis sąlygomis. Vienu iš jų potencialių savimonės ir ištvermės šaltinių buvo tautinio atgimimo intelektualus palikimas ir vadinama lietuviškoji dvasia sukaupta daugiausiai mūsų valstybingumo židinyje Vilniuje dar ir žymiai ankstesnių šimtmečių istorijos laikotarpiais. Ir tas dvasingas požiūris į savąją praeitį buvo atrama ir mūsų Vilniaus ainiams čia aptariamuoju laikotarpiu. Jis formuojamas buvo per kalbos, kultūros (su sava literatūra ir teatru), švietimo (su mokyklom, mokytojų seminarija, aukštom studijom Lenkijoje ir Lietuvoje, kiek jos buvo įmanomos), per skautų su sportinio jaunimo gyvensenos organizavimu, ekonominio gyvenimo kėlimą, visa tam, kad išlikti lietuviais ir ištrūkti iš degraduojančios jų gyvenimus aplinkos. Motyvacijos savo veiklai, ypač mažamoksliai kaimiečiai sėmėsi, kas iš jau susiformavusios tautinės sąmonės, kas iš skriaudų, persekiojimų, beteisių piliečių pozicijos supratimo , užstatų vietoje laikomų lietuvių, kuo Varšuva tik patvirtino savo okupacinę politiką. Tačiau pati stipriausia paskata išlaikyti lietuvybę sklido įvairiomis idėjomis ir formomis iš atgimusios, apgynusios savo nepriklausomybę tautinės Lietuvos. Lietuvos, kuri nepajėgi buvo apginti savo sostinę ir nemažą dalį etninės teritorijos bet aneksijai nuosekliai visuose forumuose sakė ne. Okupuotoji teritorija buvo laikoma laikinąja. Todėl ir vilniečiai apjungiantį jų visas organizacijas organą pavadino Laikinuoju Vilniaus lietuvių komitetu (į veiklos pabaigą Tautiniu). LVLK iš Lenkijos administracinių organų per visą dvidešimtmetį susidūrė su trukdymais ir draudimais. Šioje vietoje norėčiau ypatingai akcentuoti pirmojo LVLK pirmininko (1919–1922 m. ) Vasario 16 Akto Signataro, politiko, žurnalisto, pirmojo Nepriklausomos Lietuvos VU rektoriaus prof. Mykolo Biržiškos vaidmenį Pietryčių Lietuvos tautiečių savimonės kėlimui ir jų teisių gynimui. Dar svarbesnis vaidmuo visam aneksuoto krašto likimui priklauso pedagogui, Vilniaus banko darbuotojui, Vasario 16-osios Akto Signatarui, Lietuvos Respublikos prezidentui Antanui Smetonai, daugiausiai prisidėjusiam prie Vilniaus aneksijos nepripažinimo ir likusių už administracinės linijos lietuvių palaikymo. Jų atminimas Vilniuje, jeigu laikome save civilizuota, europine tauta, privalėtu atsispindėti viešoje erdvėje.
Mes be Vilniaus nenurimsim buvo vienijanti lietuvių tautą gija, skatinanti ištrūkti iš Lenkijos taikomos Lietuvai izoliacijos ir lygiuotis švietimo, mokslo bei ūkio srityse prie labiau pažengusių valstybių. Okupuoto krašto lietuviams tai imponavo. Iš Nepriklausomos Lietuvos tekėjo nuolatinis materialinis ir dvasinis palaikymas. Jie jautė kylančios Lietuvos nuolatinę paramą, supratimą ir palaikymą. Būtent tokia, auganti Lietuva jiems imponavo. Taigi sutelktomis pastangomis buvo gan efektyviai pasipriešinta polonizacijos srautui, parodytas lietuviškasis gyvybingumas, kuris gaivino viltį susigrąžinti Vilnių. Tai įvyko tragiškomis visai Lietuvai ir jos gyventojams aplinkybėmis, kuris buvo nusakomas trumpa skaudžia sentencija „Vilnius mūsų, o mes rusų“. Betgi, vilniečiai lietuviai, o pradinėje fazėje, kol neįsikišo (kad ir okupuotos III Reicho bei SSRS) Lenkijos politinės jėgos, ir šio krašto lenkai Vilniaus sugrąžinimu Lietuvai džiaugėsi. Pastarieji pirmiausiai dėl to, kad atsirado pakankamai maisto, buvo sustabdyti (SSRS) užpuolikų grobimai ir žmonių areštai. Lietuvos vyriausybė išreikalavo iš Maskvos, paleisti iš kalėjimų NKVD ten susodintų nemaža skaičių savo piliečių, tokiais laikomų tuomet ir lenkų. Įdomus, vertas gilesnių studijų reiškinys buvo platesnis šio krašto gyventojų lietuvių tautybės atsiskleidimas Lietuvai susigrąžinus Vilnių.
Lietuvos vyriausybė, pasitikėdama ir padėkos vardan už tautinę ištikimybę vietinius lietuvius panaudojo sambūviui su vietiniais lenkais megzti. Tai buvo teisingas sprendimas. Nepaisant, kad vietiniai lietuviai per 19 atskirties nuo Lietuvos metų išgyveno ginkluoto pasipriešinimo, represijų bei taikios kultūrinės rezistencijos etapus jie susirasdavo ir gyvenimo būtinybės padiktuotas sugyvenimo su lenkais formas. Ir štai, neseniai paleistas iš Lukiškių kalėjimo, patekęs ten per grubiai sukurptą politinį kaltinimą, antivalstybinių perversmu (už tai grėsė sušaudymas), kaip Varšuvos spaudimo Lietuvai auka, Tautinio VLK pirmininkas (nuo 1928 iki 1938 m. LVLK pirm.) Konstantinas Stašys Lietuvos vyriausybės paskiriamas Vilniaus burmistru (nuo 1939 m. gruodžio 6 d. iki 1940 m. birželio). Vienu iš viceburmistrų paskirtas Vilniaus žymus lietuvių veikėjas Leonardas Palevičius (kilęs iš mišrios lietuvės ir lenko šeimos).
Kodėl K. Stašys? Pirmiausia, turėjo Lietuvos vadovų pasitikėjimą bei savo ankstesne veikla Vilniuje įrodė gebėjimą vadovauti savo tautiečių veiklai, sugebėjo sutelkti nemažai bičiulių žydų, lenkų, baltarusių tarpe, buvo tautinių mažumų žurnalo „Natio“ leidžiamo Varšuvoje žurnalo vienas iš redaktorių, atstovavo lietuviams Tautinių mažumų kongresuose Hagoje. Taigi buvo pakankamai žinomas ir Lenkijos ir Lietuvos visuomenėse.
Beveik neištirta jo quasi diplomatinė veikla, teikiant pažymas Lenkijos piliečiams, dažnai žinomiems politiniams veikėjams, turintiems nekilnojamo turto, mokslinių, kultūrinių ar giminystės ryšių ir interesų Lietuvoje. Šį veikla prilygintina konsulinei veiklai nes jo pažymos turėjo neformaliai vizos svorį, buvo abiejų valstybių politiniu lygiu suderinta ir nutraukiama tik Varšuvos represijoms paūmėjus. K. Stašys pagelbėjo žydams pasitraukusiems iš Varšuvos prieš vokiečių represijas. Šį jo veikla dėl Vokietijos spaudimo Lietuvai buvo laikoma slapta (dėl jo tremties, taip ir likusi beveik nežinoma). Priminsiu, kad LVLK dalį finansų K. Stašys laikė Vilniaus žydų komerciniame banke, saugumo sumetimais ir lenkų bankuose. Komercinį banką K. Stašio ir bendrininkų pastangomis turėjo ir vietos lietuviai (Lietuvių kreditinio banko valdyba /1932 m. sudarė Stasys Špokas, kun. Antanas Viskantas, Konstantinas Stašys, Antanas Krutulys, Vladas Narbutas, A. Matulionis, Romualdas Bagdonas, Jonas Jankauskas, Adomas Cicėnas). K. Stašys buvo ir žymus numizmatas, Lenkijos Numizmatų Draugijos (Polskie Towarzystwo Numizmatyczne) vicepirmininkas.
K. Stašio asmenybę apibūdina jo paties, jau kaip Vilniaus burmistro, atsakymas Lietuvos žurnalistui, apie savo ankstesnę veiklą ir naujas pareigas:
„Visada buvau ir esu tik lietuvis. Savo veikloje stengiausi jungti visus lietuvius. Kas man praktikoje netrukdė pripažinti, kad reikalingos yra įvairios politinės grupės ir reikia su jomis bendradarbiauti. Politinių srovių ir idėjų veikimas yra reikalingas, nes tai liudija tautos gyvumą“. Jis buvo linkęs santykius su lenkais naujomis politinėmis sąlygomis spręsti apdairiai, nekarštakošiškai („be naujų Bocianskiu“), tačiau nuosekliai.
Iš tikrųjų LVLK vadovybėje buvo ir nesutarimų, tačiau ne tokių, kad sutrukdytų veiklos kryptį reikalingą atsparumui prieš asimiliaciją palaikyti. Danieliui Alseikai pvz. kliūdavo dvasiškių dominavimas vadovaujančiose organizacijų pozicijose. Septyniose didžiausiose organizacijose penki vadovai buvo kunigai. Tačiau be šviesuolių, aukštąjį išsilavinimą įgijusių, nuolatinį kontaktą su žmonėmis turinčių kunigų, šviečiamoji, kultūrinė veikla būtų buvusi ribota, tokia apimtimi neįmanoma.
Vilnius ir tais sunkiais laikais tapo lietuviškos veiklos židiniu. Čia veikė vadovaujantys lietuvių visuomeninių ir kultūrinių organizacijų centrai: Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas su pirmininkais: Mykolu Biržiška (1919–1922m.), Danieliumi Alseika (1922–1928 m.), Konstantinu Stašiu (1928–1939 m.). Nuo 1938 m. pirmosios pusės Tautinis VLK. Lietuvių mokslo, švietimo ir kultūros draugija, Lietuvių Šv. Kazimiero draugija jaunimui auklėti ir globoti, Vilniaus lietuvių ūkio draugija, Vilniaus švietimo „Ryto“ draugija, Vilniaus lietuvių labdarybės draugija, Lietuvių „Kultūros“ švietimo draugija, Vilniaus krašto Lietuvių mokytojų sąjunga, Lietuvių sanitarinės pagalbos draugija, Vilniaus lietuvių studentų sąjunga, Šv. Zitos draugija, Lietuvių klubas ir kitų draugijų bei organizacijų valdybos. Tarp jų paminėtini skautai suorganizuoti ir vadovaujami Prano Žižmaro, tapusio lietuviško riteriškumo simboliu, sportinės jaunimo gyvensenos propaguotoju. Skautai buvo panaudoti susigrąžintame Vilniuje tvarkai ir saugumui užtikrinti. Lietuvą okupavus Pranas Žižmaras NKVD areštuotas, ištremtas į Komijos lagerius, kur žuvęs atgulė nesvetingoje žemėje, toli nuo tėvynės, tačiau jo idėjos, darbai prisimintini ir šiandien, galėtu tapti stimulu patriotiniam jaunimo auklėjimui Lietuvoje.
Lietuvių tautinė mažuma patyrė tiek teisine prasme, tiek veikimo galimybių prasme bent keturis laikotarpius iš kurių labiausiai jų atmintyje ir prisiminimuose, taip pat analitiniuose darbuose, akcentuojami 1935–1938 m. Lenkijos represyvūs, plk. Liudviko Bocianskio veiksmai likviduojantys lietuvių status possidendi. Laikotarpis nuo Varšuvos 1938 kovo ultimatumo Lietuvai iki 1939 m spalio mėn. Vilniaus susigrąžinimo, lietuvių padėties keitimo požiūriu tebuvo, sakyčiau deklaratyvaus pobūdžio.
Tad, pažvelkime kokiu potencialu disponavo vilniečiai. Čia veikė lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazija, pradžios mokykla, šeši moksleivių bendrabučiai, du knygynai, dvi bibliotekos, bankas, ligoninė ir kelios vaistinės. Lietuviai leido penkių pavadinimų laikraščius ir žurnalus. Visos lietuvių veiklos sritys buvo lenkų administracijos nuodugniai kontroliuojamos, taikomi griežti reikalavimai tik lietuviams, pvz. mokyklos pastato kokybė, mokytojo cenzas (Lenkijoje aukštąjį mokslą įgijo per 150 lietuvių, neskaitant virš 20-ties išsimokslinusiu Lietuvoje). Tarp kitko, lietuvių mokytojų cenzas, Pietryčių Lietuvos (Vilniaus, Naugarduko, Balstogės vaivadijų kaimų mokyklose buvo tolygus lenkų mokytojų cenzui). Vargino sanitarinių sąlygų reikalavimas, sunkiai įgyvendinamas kaimų pirkiose ekonomiškai degradavusiame krašte. Reikalavimai ir kontrolės sustiprėdavo kylant represijų bangai, ar administracijos valdininkams savivaliaujant. Administracijos organų savivaliavimas, tame ir tautinių mažumų atžvilgiu, atsispindėdavo vaivadų metinėse ataskaitose Vidaus reikalų ministerijai.
LVLK per pavaldžias organizacijas, sutelkė polonizacijai pasipriešinti, apogeumo metu, (apie 1927 m.) virš 150 lietuviškų privačių pradinių mokyklų organizuojamų pagrindinai „Ryto“ draugijos vadovaujamos energingų ir intelektualių pirmininkų; kun. dr. Mečislovo Reinio (1918–1922 m.) deportuoto iš Vilniaus, kun. Petro Kraujalio (1922–1933), kun. Kristupo Čibiro (1933–1939). Savarankiškam vienetui Švenčionių „Rytui“ vadovavo; dr. A. Rymas su bendradarbiais kun. N. Vaišučiu, kun. K. Čibiru, kun. J. Skruodžiu, A. Petraičiu. Pabrėžtina, kad ramesnės veiklos laikotarpiu, lietuviškas mokyklas tegalėjo lankyti tik trečdalis mokyklinio amžiaus mokinių.
Krikščioniškos ir tautinės veiklos krypčiai talkino liberalaus sparno negausi Lietuvių švietimo „Kultūros“ draugija (įsteigta 1925 m.), vadovaujama Danieliaus Alseikos bei bendradarbių; Broniaus Untulio, Stasio Matjošaičio, Veronikos Alseikienės, Vytauto Kairiūkščio, Povilo Karazijos, Antano Krutulio ir kt. Šį draugija buvo artimesnė LVLK pirmininko Danieliaus Alseikos (1922–1928 m.), mediko , lietuvių klinikos- ligoninės steigėjo, valstiečių liaudininkų palaikomai krypčiai . Jos vadovybės garbei reikia pripažinti , kad šį draugija nepasuko ardomosios lietuvių veiklos kryptimi, ko tikėjosi ją registruojantys (1927 m.) Vilniaus vaivadijos pareigūnai.
Lietuvių asimiliacija buvo vykdoma per supolitinta lenkiškąją pastoracinę veiklą, plečiant lenkiškų valstybinių mokyklų tinklą su lietuvių kalba kaip dalyku, kurio dažniausiai ją mokyti paskirti mokytojai tinkamai nemokėjo. Taipogi blokuojant lietuviams mokytojams leidimus dirbti, ar įvairiais pretekstais pašalinant iš pareigų.
1918–1927 m. Vilniuje veikė privati Lietuvių mokytojų seminarija vadovaujama žymaus pedagogo, rašytojo, dramaturgo Juozo Kairiūkščio (1926 m. Seminarijos direktoriumi trumpam paskirtas kun. Kristupas Čibiras). Nuo 1920 m. Mokytojų išleidusi tik vieną mokytojų laidą, 1927 m. likviduota . Panašius trukdymus išgyveno Švenčionių lietuvių gimnazija įkurta 1919 m. o 1920 m. lenkų administracijos iš užimamų patalpų iškraustyta, prisiglaudė parapijos namuose, 1937 m. buvo uždaryta. Gimnazijai vadovavo šio krašto šviesuolis dr. Aleksandras Rymas.
Pietryčių Lietuvai pagrindine lietuviško mokslinimo ir patriotinio ugdymo kalve buvo Vytauto Didžiojo lietuvių gimnazija įsteigta (kitu pavadinimu) Antano Smetonos, Jono Basanavičiaus, Mykolo Biržiškos ir Povilo Gaidelionio ir kt. iniciatyva. Jos pedagogai buvo vadovėlių autoriai, žymūs dėstomų dalykų specialistai. Mokslas buvo mokamas, nepasiturintiems daroma lengvatos, o neturintiems kur gyventi suteikiamas bendrabutis. 1921 m. spalio 1d. į tuometines gimnazijos patalpas (A. Mickevičiaus g. 38) įsiveržė policija ir panaudojus smurtą, išvarė pedagogus bei mokinius į gatvę. Po dviejų savaičių gimnaziją priglaudė žydų visuomenės veikėjai laikinai išnuomavę patalpas jų realinėje gimnazijoje (Arklių g. 1). Tačiau, jau1921m. gruodžio 1 d. M. Biržiška nusamdė gimnazijai erdvesnes patalpas Pilypo g. 12 (dabartinėje Šermukšnių gatvėje 3). Gimnazijai 1924 m. buvo suteiktos valstybinės teisės, atvėrusios abiturientams galimybę stotį į aukštąsias studijas, praslydusiems pro „valstybinio lojalumo patikrą“ kandidatams.
Svarbų vaidmenį vilniečių gyvenime suvaidino 1918 m įkurta ligoninė, vėliau ir moderniausia Vilniaus poliklinika globojama Veronikos ir Danieliaus Alseikų, Jono Basanavičiaus, V. Narbuto ir Jurgio Šlapelio Sanitarinės draugijos valdybos su 20 asmenų personalu. Minėtini jos gydytojai: garsus chirurgas A. Hagentornas, terapeutas V. Kairiūkštis, terapeutas V. Legeika, ginekologas S. Paškevičius, rentgenologas A. Golbergas, laringologas D. Alseika. Vilniaus administracija stengėsi panaikinti šią lietuvių įstaigą. 1925 m. buvo bandoma D. Alseiką deportuoti iš Vilniaus, tačiau įsikišus Tautų Sąjungos Tarybai to atsisakyta. Sanitarinės draugijos ligoninė kad ir nedidelė buvo labai populiari, joje gydė įvairių tautybių gydytojai, priimami dirbti tik pagal sugebėjimus, ne pagal politines pažiūras ar tautybę. Draugija ir gydymo įstaiga ypač didelį vaidmenį atliko lietuvių kaimuose. Vargingiausi kaimo gyventojai buvo gydomi pigiau, išimtiniais atvejais visiškai be užmokesčio. Tam reikalui naudotos dotacijos teikiamos klinikai ir JAV lietuvių emigrantų. 1933 m. Sanitarinė draugija įsigijo naują patalpą, dabar Gedimino pr.33/1 į kurią buvo perkelta poliklinika ir 50 lovų ligoninė. Iki 1932 m. viena Veronika Alseikienė atliko 300 akių kataraktos operacijų. Draugijos ligoninėje-klinikoje per 20 darbo metų gydėsi apie 300 tūkstančių ligonių. Reikia pastebėti , kad šį įstaiga atliko ir reikšmingą tautinį poveikį. Dauguma klinikos darbuotojų su ligoniais kalbėjo lietuviškai.
1926 m lapkričio mėn. Vilniuje sukviečiamas lietuvių valstiečių suvažiavimas dalyvaujant 140 delegatų iš provincijos. Buvo įsteigta Lietuvių ūkio draugija. Kreiptasi į lietuvių inteligentiją imtis organizuoti kooperatyvus, kredito organizacijas, žemės ūkio mokyklas. LŪD plėtojo savo veiklą pamažu, bet nuolat, kiek leido sąlygos. Valstiečiai net iš labiausiai atsilikusių užkampių įsitikino jog naudinga keisti ūkininkavimo metodus. LŪD priklausę kooperatyvai, pieninės, parduotuvės parodė, jog galima gauti pelno net iš mažų ūkių. LVLK ir Vilniaus kredito bankas nemaža apimtimi rėmė įvairius ūkininkavimo naujoves įtraukdamas kaimiečius į šviečiamąjį procesą. LŪD veikla labiausiai buvo išplėtota Švenčionių (agr. Motiejus Kraužlys) ir Suvalkų apskrityse (agr. Jonas Pajaujis). Nuo 1928 m. gegužės ėjo M. Stankevičiaus redaguojamas mėnraštis „Dirva“. Profesinius patarimus spausdino ir socialines lietuvių kaimo problemas kėlė laikraščio „Vilniaus žodis“ specialus savaitinis priedas „Ūkininko žodis“ (1929- 1939 m.). Priedą „Mūsų artojus“ nuo 1930m. iki 1938 m . su pertraukomis leido „Vilniaus rytojus“. Straipsnius pagrindinai rašė jauni žemės ūkio specialistai. Vilniuje veikė „Birutės“ , „Laimės“, „Darbininko“, „Bangos“, „Ryto“ kooperatyvai. Nors LŪD buvo aukštai vertinama specialistų, laimėdavo konkursus jos veikla švietimo srityje buvo pripažinta antivalstybine ir uždrausta 1937 m. pasienio zonoje, o 1938 m. sausio mėn. uždrausta visiškai.
Ypatingas funkcijas atliko 1914 m. įkurtas Vilniaus lietuvių klubas „Rūta“. Jo tikslai pramoginiai (koncertai, vaidinimai, šokių vakarai) ir politiniai (paskaitos, diskusijos). „Rūtos“ veikla atspindėjo lietuvių kultūrinio ir politinio gyvenimo pagyvėjimą. Klubas buvo patogi vieta susitikimams, kurių metu konspiraciniu būdu keičiamasi buvo nuomonėmis politiniais klausimais, derinami skirtingi požiūriai, numatomos veiklos gairės. Klubas tapo reikšmingu lietuvių inteligentijos centru. Tačiau, po 1928 m. dėl vidinių nesutarimų sumenko ir 1933 m. bankrutavo.
Ypatingos svarbos kaimuose turėjo Lietuvių šv. Kazimiero jaunimui auklėti ir globoti draugija, visuomeninė švietimo ir kultūros draugija, 1925/26–36 veikusi Pietryčių Lietuvoje.
Siekė katalikiškai šviesti, auklėti, šelpti Lenkijos valdomos Rytų Lietuvos lietuvių jaunimą, palaikyti tautiškumą. Šios draugijos, kaip ir kitų įkūrimo priežastis, buvo lenkiškosios vietinės valdžios antilietuviška politika tiesiogiai sąlygojanti lietuvių aktyviųjų veikėjų (šiuo atveju ypač kunigijos) būrimąsi į panašaus pobūdžio organizacijas, kad būtų efektyviau ginamos pilietinės ir tautinės lietuvių teisės praktiškai visose gyvenimo srityse. Pirmasis ilgalaikis pirmininkas – kun. dr. Aantanas Viskantas. Valdyba K. Aleksa – sekretorius, I. Budzeika – iždininkas, kiti nariai – kun. N. Raštutis ir D. Palevičienė, garbingi ir pasiruošę veiklai nariai. Ypatingi nuopelnai draugijai priskiriami kun. A. Viskantui ir Nikodemui Raštučiui, kurie daugiausia rūpinosi iš pradžių įstatų paruošimu, jų suderinimu bei pritaikymu veikimo būdų augančios represijų bangos sąlygomis. Šv. Kazimiero draugija Vilniaus krašto lietuviškam jaunimui steigė skyrius, skaityklas, knygynus, darželius, mokyklas, kursus suaugusiesiems. Rengė paskaitas, diskusijas, kultūros renginius: minėjimus, vaidinimus, koncertus, parodas, ekskursijas, varžybas. Labai plačiai įprasmino Vytauto Didžiojo 1930 metais sukankanti jubiliejų kaimuose statant paminklinius kryžius. 1936 m. gruodžio mėn. draugijos veiklą Lenkijos valdžia uždraudė.
Lietuvių veiklai dinamikos ir įvairovės priduodavo studentai, susibūrę į Lietuvių studentų sąjungą įkurtaVilniuje1925m. Lietuvių studentų sąjungos aktyvūs pirmininkai buvo: Antanas Juknevičius (1926–29m.),Vincas Martinkėnas (1929–1935 m.), Petras Viščinis (1935–1937 m.) ir kiti. Jų programinis šūkis: „Tau, Tėvyne, aukojame savo jaunąsias jėgas!“ .Organizacija sukūrė 5 sekcijas: dramos (įsteigta 1930 m.; vadovas A. Krutulys), Katalikų veikimo, studenčių (abi įsteigtos 1931 m.), sporto (įsteigta 1932m.) ir visuomenininkų (įsteigta 1934 m.). Dramos sekcija (nuo 1936 Vilniaus lietuvių teatras) rengė spektaklius, koncertus, kitas kultūrines pramogas, 1939 m. jos aktoriai sudarė Vaidilos teatro branduolį. Studenčių sekcija rūpinosi moterų švietimu, propagavo tautinį meną. Sąjunga turėjo studentų savišalpos fondą, biblioteką, chorą (jį 1930m. subūrė Julius Sinius, vadovas A. Krutulys), rengė paskaitas, platino ir skatino skleisti lietuvišką spaudą, knygas, turėjo biblioteką. 1933–1939 m. leido žurnalą „Lietuviškas baras“, 1938 m. Lenkijos vyriausybei parengė memorandumą dėl Vilniaus krašto lietuvių kultūros slopinimo 1935–1939 m. Atsakant į vaivados L. Bocianskio represijas, studentų sąjungos nariai su Vilniaus lietuvių choru „Varpas“ vykdė žygius po Vilniaus kraštą, kur buvo įvairių tautybių šiltai priimami spektaklių, koncertų metu. Žygių metu buvo renkama etnografinė medžiaga. Kaimiečiams studentų kultūrininkų apsilankymai buvo tikra atgaiva nuo pilko gyvenimo realijų. Iš šios grupės jaunimo išaugo aukšto lygio aktoriai ir teatralai (paminėsiu Juozą Kanopką, Aldoną Liobytę) literatai (Rapolas Mackonis, Ona Miciūtė , Aldona Liobytė, Antanas Karužas, Mykolė Krinickaitė, Albinas Žukauskas ir kiti) Kūrybos viršūnes pasiekė Vladas Drėma… Tiek valstybės administracinė , tiek Vilniaus Stepono Batoro universiteto vadovybė LSS trukdė veikti, narius persekiojo.
Paliekame neaptartas, iš tikrųjų labai lietuvių bendruomenei svarbias, kapitaliai jų gyvenimą įtakojančias sritis: lietuvių kunigų veikimą švietimo ir pastoracinėje veikloje bei spaudos organizatorių ir leidėjų darbus ir pasiekimus. Tikėkime šis forumas susilauks atgarsio, savivaldybės dėmesio, nebus tik trumpalaikis ramentas o pilnavertė dedamoji mūsų valstybės ir tautos istorijos atkarpa.
„Non licet facere malum ut eveniret bonum“
„Neleistina daryti bloga, kad išeitų gera“
Šia gilia, universale humaniška mintimi linkiu Lietuvos politikams, kultūros ir mokslo korifėjams vadovautis kuriant Lietuvos, mūsų Tėvynės gyvenimo kasdienybę ir perspektyvas.
