Artėja valstybės šimtmetis. Neabejotina – per šimtmetį gyvenimas pasikeitė. Nemažai pokyčių įvyko ir atgavus Nepriklausomybę. Lietuvą galima laikyti išskirtinės sėkmės šalimi, įgyvendinusią jos žmonių siekius. Sovietų Sąjungos okupuotas ir aneksuotas, neįgalios planinės ekonomikos kraštas atkūrė rinkos ekonomiką, tapo nepriklausoma, demokratine respublika, ES ir NATO nare. Lietuva galima laikyti nusivylusių žmonių šalimi – kone penktadalis žmonių į mano, kad praėję metai jiems buvę nesėkmingi ir nieko gero ateityje nesitiki, iš Lietuvoje masiškai emigruojama. Kurį vertinimą pasirinkti?
Atsakymas į šį klausimą tai ir pirmas žingsnis link laimingesnio, aukštesnės kokybės gyvenimo.
Laimės ekonomikos pamatu tapo tarsi paprasta mintis – matuoti laimę. Galimybė matuoti visuomenės laimės lygį, išskirti laimingas ar mažiau laimingas visuomenės grupes sukūrė prielaidą lyginti jų būklę su finansine padėtimi, išsilavinimu, vieta darbo rinkoje, vertinti valdžios sprendimus pagal tai ar jie didina ar mažina visuomenės laimės lygį.
Matuojant visuomenės laimės lygį greit paaiškėjo, kad teorijos ir jas atitinkanti praktika, kuriose pilietis tapatintas su visuomeninės mašinos sraigteliu, kuriose racionalus vartotojas siekia daugiau gaminti, kad uždirbtų daugiau pinigų ir galėtų vartoti daugiau prekių bei paslaugų pasirodė ne ko vertos, nes neįmanoma atmesti fakto – ir šis su skaičiuojančiu kompiuteriu tapatinamas gamintojas/vartotojas veikia ne dėl efektyvesnės gamybos, didesnės pridėtinės vertės, gausesnio vartojimo, o norėdamas patirti džiaugsmą, malonumą, pranašumą t. y. norėdamas tapti laimingesniu. Socialinės teorijos „nepastebinčios“ laimės siekio tėra neįgalus bandymas aptarti visuomenę „pamiršus“ ją sudarančius žmones.
Deja, Lietuvos valdžios planai ir siūlomi padėties vertinimai kuriami remiantis atgyvenusiom pažiūrom. Todėl ir regime vis didesnį valdančių, kurie džiaugiasi augančia ekonomika ir valdomųjų, kurie nejaučia šio augimo, nesusikalbėjimą.
Visuomenės laimės lygio matavimai leido reikšmingai papildyti daugelio tradicinių pažiūrų ekonomistų ir valdininkų mėgstamų rodiklių samprata. Antai, parodė, kad BVP (bendro vidaus produkto) augimas, po to kai jis pasiekia išsivysčiusių šalių vidurkį, nebedaro įtakos visuomenės laimės lygiui, laimingų žmonių skaičiui. Paaiškino kodėl moderniose vakarų šalyse augant BVP drauge neretai augo ar bent jau nesumažėjo depresijų, alkoholizmo, narkomanijos, šeimų irimo atvejų.
Šie tyrimai, jais paremtos įžvalgos bei bandymų jas įgyvendinti patirtis patvirtino – modernios šalys jau sukūrė prielaidas keisti visuomenės tikslus, siekti didesnės subjektyvios gerovės, aukštesnės gyvenimo kokybės, o toks tikslo pakeitimas tampa ir visai visuomenei naudingo turtėjimo prielaida.
Pagrindinės laimės ekonomikos nuostatos:
– visuomenės laimės lygis gali būti išmatuotas;
– laimingas žmogus yra ekonominė vertybė, nes sugeba daugiau sukurti ir daugiau uždirbti, o todėl laimingų žmonių visuomenė ekonomiškai sėkmingesnė (laimės ekonomikos šalininkai vadovaujasi požiūriu, kad laimingesni tampa turtingesniais, o ne tradiciniu požiūriu – turtingesni tampa laimingesniais.);
– visuomenės laimės lygis nėra vien jos narių asmeninio dvasinio tobulėjimo reikalas, o todėl turi tapti politikos tikslu;
– piliečių pasitenkinimas gyvenimu neatsiejama nuo laisvės ir atsakomybės, nuo socialinio teisingumo, todėl tiesioginis piliečių dalyvavimas valdyme, platesnė savivalda yra aukštesnio visuomenės laimė lygio prielaida.
Šios nuostatos jau daug kur išmėgintos praktikoje, jas pagrindžia moksliniai tyrimai. Jos taip pat patvirtina, kad laimės ekonomikos įgyvendinimas nėra vienas veiksmas, bet apima pokyčius daugelyje sričių. Tai nėra atsitiktiniai pokyčiai, juos vienija aukštesnio visuomenės laimės lygio siekimas. Laimės ekonomika – tai tikslas ir būdas įvertinti artėjimą link jo. Tai ir būdas išspręsti daugelį šiuolaikinės Lietuvos problemų: laimingi žmonės iš laimingos šalies masiškai nemigruoja, laimingi žmonės neieško laikino užsimiršimo svaigindamiesi, laimingi žmonės nesižudo, laimingi žmonės atsakingi už save bei valstybę ir atsparūs priešiškai propagandai.
Regis laimės ekonomika patrauklus siūlymas. Tačiau paaiškėjus, kad kalbama ne tik apie asmeninę laimę, bet apie atitinkamai tvarkomą ekonomiką, pritarimo sumažėja. Paaiškinus, kad laimės ekonomikos tikslas aukštesnis Lietuvos visuomenės laimės lygis, įtakingos grupės pradeda priešintis tokiam tikslui. Kodėl tai įvyksta? Priežasčių bent kelios.
Visuomenės laimės lygį labiausiai lemia vidurinės klasės savijauta. Tai įvyksta dėl paprastų priežasčių: skurstantieji nebus laimingi, o turtingųjų per mažai, kad jų savijauta keistų viso visuomenės būklę. Šiandieną Lietuvos vidurinioji klasė neskaitlinga ir neįtakinga. Be to šiandieną mokytojas, bibliotekininkė, smulkus ūkininkas savo mokesčiais išlaiko valstybę ir remia vargstančius. Nors Lietuva bendru vidaus produktu (vienam gyventojui) lenkia Lenkija ar Latvija, tačiau atlyginimai Lietuvoje mažesni. Visuomenė, kurios dauguma vargsta, kuriai trūksta socialinio teisingumo negali būti laiminga. Bet valdančiam agrokoncerną Seimo nariui, kuris gauna kelis šimtus milijonų pajamų ir sumoka 1,5 proc. mokesčių, solidarumas ir socialinis teisingumas svetimi dalykai. Jis ir jam artimi politikai priešinsis laimės ekonomikai.
Visuomenės laimės lygį lemia žmones siejantys ryšiai. Valstybė stipri kai jos piliečius jungia bendro likimo samprata, kai jie atsakingi už save, drauge sprendžia valstybei ir bendruomenei svarbius klausimus. Dalyvaujantis, sprendžiantis pilietis yra ir laimingesnis. Jis nesijaučia bejėgis, o žino esąs svarbiu ir galįs rinktis. Lietuvos pilietis nori tiesiogiai, o ne pagal partinius sąrašus rinkti Seimą ir savivaldybių tarybų narius. Jam patiktų visuomenės atstovų dalyvavimas teismų darbe. Jis norėtų lengvesnių referendumo rengimo sąlygų. Jis nori būti savo valstybės šeimininkas. Politinis elitas, nenori savarankiškų piliečių Lietuvos ir todėl priešinsis laimės politikai.
Visuomenės laimės lygį lemia vyraujančios vertybės. Lietuvos valdžia vis dar vadovaujasi atgyvenusiomis nuostatomis ir labai rūpinasi naujomis statybomis. O žmonės jai rūpi labai mažai. Netgi suskaičiuoti, kiek piliečių paliko Tėvynę, kiek vaikų nelanko mokyklos, ji nesugeba. (Nors galvijų apskaita pakankamai tiksli).
Siekti aukštesnio visuomenės laimės lygio neįmanomi be žmogaus vertės pripažinimo. Korumpuotas valdininkas gyvena niekindamas piliečius, kurdamas jiems vis naujus ir naujus biurokratinius sunkumus, kad galėtų pasiūlyti kaip apeiti išgalvotas kliūtis ir gautų už tai neteisėtą atlygį. Jis priešinsis laimė ekonomikai.
Grupių, kurioms laimės ekonomika tarsi ašaka gerklėje tikrai netrūksta. Ką šiandieną jos gali padaryti? Ne taip jau daug, bet ir nemažai. Gali pasirūpinti, kad laimės ekonomikos principai kuo ilgiau liktų nežinomi žmonėms. Nacionalinė iniciatyva „Idėja Lietuvai“ apardė tokio veikimo galimybę. Tada galima pasirūpinti, kad internete būtų komentarų skelbiančių pristatantį laimės ekonomiką „blogiečiu“. Būdas įprastas, bet mažai veiksmingas – komentarus mažai kas skaito, o daug komentarų, tegu ir neigiamų, skatina atkreipti dėmesį į tekstą. Tenka sugalvoti kažką naujo. Tai ir buvo padaryta. Tarp „Idėjų Lietuvai“ atsirado net du tekstai paimti iš mano straipsnių, pasirašyti mano vardu ir pavarde. Nežinomas „geradaris“ pasistengė, kad besidomintys skaitytų bet ką, pritartų bet kam ir nepastebėtų laimės ekonomikos siūlymo.
Laimės ekonomikos idėja jau tapo diskusijos apie esminius Lietuvos tikslus postūmiu. „Pozicijos“ skaitytojas paspaudęs https://www.idejalietuvai.lt/idejos/ideja/193 gali pritarti esminiam pokyčiui, naujam tikslui, keičiančiam visų mūsų gyvenimą.
Autorius yra Mykolo Romerio universiteto profesorius
SRTF remiama programa
