Komunistinė Kinijos valdžia svarsto įvesti 2,5 dienos savaitgalius. Svarsto mintį – jei trumpiau dirbsi bus geriau ekonomikai. Svarsto laimės ekonomikos idėją.
Demokratinės Lietuvos politikai jų nesvarsto. Jiems mielesnės atgyvenęs XIX a. požiūris į ekonomiką.
Penkiasdešimtaisiais praeito amžiau metai, buvo prognozuojama, kad techninis progresas, automatizacija ir darbo našumo kilimas, sutrumpins darbo laiką. Buvo manoma, kad laisvo laiko daugės, o gyvenimo kokybė gerės.
Prognozuota, kad XX a. pabaigoje įsivyraus dvidešimties – trisdešimties valandų darbo savaitė. Kone prieš šimtą metų ekonomistas J. M. Keynes‘as prognozuodamas ateitį teigė, kad gyvenimo lygis bus aštuonis kartus aukštesnis, o darbo savaitė sutrumpės iki 15 valandų. Jo turto gausėjimo prognozė buvo stebėtinai tiksli, tačiau dėl darbo laiko pokyčio jis visiškai klydo.
Moderni visuomenė turi galimybes praeitame amžiuje skelbtas prognozes įgyvendinti. Tereikia susieti laisvą laiką su platesnių ekonominių problemų sprendimu, humanizuoti darbo turinį, kurti tvarią ekonomiką, o drauge išvengti bedarbystės ir artėti prie visuotinio užimtumo. Tačiau realybė rodo, kad išvystytos ekonomikos šalyse žmonės vis daugiau laiko praleidžia darbe, vis dažniau dirba viršvalandžius. Tai faktas, kuris išryškina perėjimo prie laimės ekonomikos būtinybę.
Daugelyje šalių, skirtingose istorinėse epochose drauge su turto gausėjimu stiprėjo ir apsisprendimas trumpiau dirbti, skirti laiką turiningesniam asmeniniam gyvenimui. Šiandieną šią tendenciją bandoma neigti. Korporacijų interesus aptarnaujanti žiniasklaida šlovina darboholikus.
Daugelyje modernių šalių sėkmingai įdiegtos nuostatos, kad dirbti reikia vis daugiau ir daugiau. Tačiau tyrimai patvirtina trumpesnės darbo savaitės ir laimės sąryšį. Antai, vidutiniškai ES šalyse ne visą darbo dieną dirba 8,7% vyrų ir 32% moterų. Tarp ES ir viso pasaulio šalių pagal laimės lygį nuolat pirmauja Nyderlandai. Juose 26,8% vyrų ir 76,6% moterų dirba mažiau kaip 36 valandas per savaitę.
Anglijoje veikiančio Naujosios ekonomikos fondo (NEF) specialistai teigia, kad reikia radikaliai pakeisti „normalių dalykų”, o ypač darbo laiko sampratą. Vergai dirbo visa parą išskyrus pertraukas pavalgyti ir miegoti.
Viduramžiais valstiečiai dirbo nuo aušros iki saulės laidos – vasarą apie 16-18 valandų. Panaši darbo trukmė buvo ir pirmuose fabrikuose. Tik šešiasdešimtaisiais praeito amžiaus metais pereita prie penkių dienų darbo savaitės.
Taigi esamas darbo laiko standartas yra pramoninio kapitalizmo palikimas, kuris nebeatitinka visuomenės poreikių ir naujų galimybių suteiktų modernių, informacinių technologijų. NEF siūlo numatyti ir siekti naujo tikslo – perėjimo nuo 40 ar daugiau valandų darbo savaitės prie 21 valandos darbo savaitės.
NEF atstovų nuomone toks sprendimas tai ir naujas kelias iš daugelio ekonominių problemų bei krizių, su kuriomis susiduria Vakarų šalių visuomenės. Nauja „normali” darbo savaitė padėtų spręsti tokias problemas, kaip nedarbas, neracionalus vartojimas, darbuotojų pervargimas ir stresas, o galiausiai suteiktų laiko, kuris leistų žmonėms tobulėti, daugiau rūpintis vieni kitais ar tiesiog džiaugtis gyvenimu.
Argumentai už darbo laiko pertvarką teikiami iš trijų visuomenės turtingumą apibudinančių sričių: gamtinių, žmogiškųjų ir finansinių išteklių tausojimo bei gausinimo. Trumpesnė darbo savaitė skatintų racionalesnę gamybą ir vartojimą, o todėl atsirastų prielaidos tvaresnei plėtrai. Trumpesnė darbo savaitė sudarytų geresnes prielaidas nuolatiniam asmeniniam ir profesiniam tobulėjimui, laimingesniam gyvenimui, kitaip sakant socialinio kapitalo augimui.
Labiausiai diskutuotinas klausimas ar trumpesnė darbo savaitė prisidės prie visuomenės turto gausėjimo. Jos šalininkai teigia, kad Vakarų šalyse prilyginus neapmokamus vaikų priežiūros, namų ruošos ir pamačius darbus mokamam darbui ir įvertinus juos pagal minimalų darbo užmokestį pastebėtume, jog apie penktadalį BVP sukuria neapmokamas darbas.
Trumpesnė darbo savaitė veikiausiai padidintų šią dalį. Ji taip pat skatintų naujų, efektyvesnių technologijų, gamybos būdų plėtrą. Trumpesnė darbo savaitę tikrai padėtų platinti mokamą darbą tolygiau, drauge ji galėtų padėti ekonomikai prisitaikyti prie visuomenės ir aplinkos saugojimo poreikių.
Rimčiausias finansinis argumentas už trumpesnę darbo savaitę – jau dabar dirbantys nepilną darbo dieną, dirbantys namuose savo pajamomis lenkia dirbančius tradicinėse darbo vietose, nes toks darbas labiau atitinka perspektyviausias žinių ekonomikos kryptis ir sukuria vertingiausią produktą. J. Enriquez pateikia duomenis, kad vidutinė namuose dirbančių JAV darbuotojų alga yra kone dvigubai didesnė negu vidutinis dirbančių įprastoje darbo vietoje atlyginimas.
Perspektyviu atrodo ir laimės ekonomikos šalininkų siūlymas netgi esmingai nekeičiant esamos darbo savaitės trukmės ją pastoviai koreguoti siejant su bedarbystės lygiu. Pavyzdžiui, bedarbių skaičiui pasiekus dešimt procentų sutrumpinti darbo savaitės laiką tokiu pat dydžiu. Panašaus principo realizavimo praktika jau sukaupta.
Kai kuriose Vakarų Europos šalyse 2008 m. kilus krizei ir sumažėjus gamybai, valstybės finansavo dalį darbo savaitės laiko. Pavyzdžiui, Šveicarijoje keturias darbo dienas apmokėdavo darbdavys, o viena valstybė. Turint omeny, kad atleidus dalį darbuotojų jiems tektų mokėti pašalpas pastarasis sprendimas akivaizdžiai patrauklesnis, nes išsaugomi darbuotojų profesiniai gebėjimai ir verslo pasirengimas sparčiai reaguoti į naujas galimybes.
Darbo savaitės trumpinimo keliu bandė eiti Prancūzija. Joje darbo savaitė sutrumpinta nuo 40 iki 35 valandų. Prancūzijos patirtis parodė, kad aptariamas sprendimas sąlygotas ne tik ekonominio ir socialinio tikslingumo, bet ir kultūrinių tradicijų, nes prancūzai vertina laisvalaikį kaip vieną svarbesnių savo gerovės sudėtinių dalių.
Trupinant darbo savaitę, o drauge sprendžiant darbo ir bedarbystės problemas siūloma apriboti ar ir visai uždrausti dirbti viršvalandžius, skatinti darbo vietų, kuriose dirbama ne visą darbo dieną kūrimą, ilginti tėvystės (motinystės) ar mokymosi atostogas, diegti lankstesnį darbo grafiką, teisiškai neleistų darbdaviams diskriminuoti dirbančių nepilną darbo dieną, riboti jų tarnybinę karjerą, teisę į mokymus, užimtumo garantijas.
Kiekviena krizė tai ir galimybė. Koronaviruso (COVID-19) sukelta krizė galimybė keisti įprastus požiūrius, galimybė esminiams darbo laiko, kurie padidintų BNL (bendros nacionalinės laimės) indeksą Lietuvoje, kurtų darbo ir gyvenimo darną.
Autorius yra Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius
Japonai irgi jau pradėjo trumpinti darbo laiką. Besaikį darbą reklamuoja korporacijų žiniasklaida, kuriai reikia apdurninto baudžiauninko
Japonai dabar pirmauja, nes dirba po 12 valandų, kad darbdavys jų neišmestų, bet jau ir jie viešai dėl to skundžiasi. Kinai į tai atkreipė dėmesį. Jų patirtis, kaip ir virusas, vis vien ateis. Dėkoju profesoriui Navaičiui, kad laiku atkreipė į tai mūsų dėmesį. Tuo turėtų susirūpinti visos į Seimą besitaikančios partijos, juk tokia ateitis neišvengiama.
Gražu, bet pabandykit tai pasiūlyti pirma Lietuvos vertelgoms, o tik po to Vyriausybei. Demokratinės Lietuvos politikai jų nesvarsto, nes Lietuvos vetelgoms mielesnės atgyvenęs XIX a., o gal net I-I a., požiūris į darbuotojus. Be abejo Lietuvoje rastųsi ir pažangių verslininkų, bet jie nepajėgtų konkuruoti su tais iš XIX a. išsilupusiais! Be to ekonomiką daro ne politikai, o verslininkai ir kaip jie pasako, taip ir būna, nes nei proletariatas, nei politikas taip nerizikuoja savo pinigais ir tiek nesumoka mokesčių kaip patricijai, kurie iš tų mokesčių ir išlaiko savo valstybes!
Šiuo metu Japonija pirmauja, Jie paprastai kasdien dirba apie 12 val. bet dirba, kad savininkas neišmestų ir vis dažniau skundžiasi pervargimu. Kinija jai atkreipė dėmesį į šį reiškinį, todėl, kaip tas kinų virusas, ankščiau ar vėliau atkeliaus pas mus. Labai džiaugiuosi, kad profesorius G. Navaitis siūlo jau dabar pasirengti naujovėms, o nelaukti kažko kaip buvo su viruso laukimu, „o gal čia neateis…”
Kalba apie darbo valandų mažinimą, bet ignoruoja, kad žemieji atlyginimai 4 kartus žemesni nei vakarų ES. Prasčiau gyvename ir niekas nedaroma. Žmonės išvažiuoja ten kur daugiau moka. Esame toje pačioje ekonomikoje su ES, o valdžia turi galia keldama MMA greit algas sulyginti. Sulyginkime. Tai lengvesnis uždavinys nei valandas mažinti. Po to valdžia gal įgaus drasos ir valandas trumpinti?
Algis Kazlauskas siūlo lyg koks konservatorius, kad paskui galėtų iš dabartinės valdžios pasityčioti sakydamas, kad „kam pridarėt kvailysčių, nereikėjo manęs klausyti! Tas sovietų sistemos įkaltas nevisavertiškumas taip įsiėsdė homosovietikus galvosna, kad nieko daugiau nesugeba tik kaulyti ir kaulyti! Galų gale ir proletariatai gali patys reikalauti iš savo vergvaldžių kelti atlyginimus, žinoma, tik jei jie tų atlyginimų verti ir nusipelnė, taip pat pradėjo dirbti kaip vokiečiai, švedai ar kitų šalių darbininkai!
Visos socialinės inovacijos iš pradžių išjuokiamos, o vėliau tampa kasdienybe. Šiandieną laimės ekonomika atrodo keistai, po 10 metų visi stebėsis kodėl anksčiau jos nebuvo