Autorius yra KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentas, edukologas, lyderystės ekspertas
Mūsų gyvenime nutinka įvairių įvykių, kuriems galime daryti tiesioginę įtaką. Tačiau yra įvykių, kurie vyksta nepriklausomai nuo mūsų norų. Tai ypač pasakytina apie stambaus masto krizes.
Galime daryti ką tik norime, bet jos vyksta, nekreipdamos dėmesio į mūsų norus ir net veiksmus. Geriausiu atveju tokioms krizėms galime daryti įtaką prisidėdami tik prie jų pasekmių likvidavimo (kas, mano manymu, yra nepaprastai svarbu).
Suprasdami savo bejėgiškumą prieš tokius procesus, kuriems, nors ir labai norėtumėme, negalime padaryti tiesioginės įtakos, vietoje to, kad rastumėme veiklas, kuriose prasmingai galime prisidėti prie įvykių pasekmių likvidavimo. Dalis žmonių būtent tą ir daro, ir tai daro dažniausiai tyliai – pagarba jiems.
į paviršių visuomet išlenda ir kitos trys grupės žmonių: niekšiukai, bailiukai ir kvailiukai.
Kai kurie žmonės ima naudotis krizėmis, manipuliuodami visuomenės nuotaikomis, taip siekdami susidoroti su jiems kažkada neįtikusiais žmonėmis, gaunant sau tiesioginės ar netiesioginės naudos.
Krizių laikotarpiu dalis žmonių tyliai prisideda prie krizės sukeltų pasekmių likvidavimo, tačiau į paviršių visuomet išlenda ir kitos trys grupės žmonių: niekšiukai, bailiukai ir kvailiukai.
Niekšiukai džiaugiasi krizėmis, nes tai yra tas laikas, kai siekiant savo asmeninių tikslų, kitų rankomis galima susidoroti su jiems (dėl labai įvairių priežasčių) nepatinkančiais žmonėmis, kuriems, esant nekrizinėms sąlygoms, „įkasti“ nėra labai daug galimybių. Jie tiesiog naudojasi proga tą padaryti.
Pirmiausia niekšiukai paskelbia, kad tai daro „Vardan tos Lietuvos“, o tuomet jau pradeda savo niekingas veiklas. Jų medžioklės lauke – stambesni laimikiai, ir pro jų aštrias akis bei ausis neprasprūsta tokie savo srities „banginiai“ kaip E. Dragūnas (SEL’as), O. Koršunovas, R. Tuminas, V. Matijošaitis, G. Paškevičius ir kt. neatsargiai pasakę, ne taip pasakę, nepasakę, užsidėję ne tą, neužsidėję, dalyvavę ne ten ar nedalyvavę visai. „Medžiotojų“ laimei socialiniai tinklai, televizija, internetiniai portalai tam yra labai gera terpė: parašei, paskelbei „priešą“ ar visą jų sąrašą – ir tavo sekėjai jau atlieka darbą už tave.
Prie niekšiukų pradėto darbo greitai prisijungia bailiukai.
Prie niekšiukų pradėto darbo greitai prisijungia bailiukai. Jiems bailumas sako, kad „jei aš neprisijungsiu prie medžioklės, tai gali juk ir mane pulti kažkas“. Dauguma tų, kurie galėtų užstoti užpultuosius ir niekšiukus „pastatyti į vietą“, bailiai tyli -„manęs juk neliečia…“
Niekšiukai tuomet auga kaip ant mielių ir dar uoliau ieško priešų. Todėl ir viešojoje erdvėje matome, kai žmogus, turintis autoritetą tam tikroje srityje, vietoje to, kad užsistotų niekšiukų nekaltai „taršomą“ žmogų ir tiesiai pasisakytų, išsigandęs nerišliai veblena kažkokius niekus apie „kaip ir nepritarimą kažkokiai prievartai…“ Kiti iš baimės būti niekšiukų įrašytais į „priešų“ sąrašą paskutinę dieną atšaukia savo koncertus, nes „jie taip išreiškia savo pilietinę poziciją Vardan tos Lietuvos“, dar kiti visomis įmanomomis priemonėmis niekšiukams rodo, kad aš „savas“ – neskriauskite manęs.
Disidentas, mąstytojas V. Havelas, savo knygoje „Kas žmogaus galioje“ (1978) pateikia palyginimą su daržovių pardavėju, kuris komunistų valdomoje šalyje, savo parduotuvės vitrinoje, iš baimės pasikabina plakatą: „Visų šalių proletarai, vienykitės“. Žmogus nepritaria šiai citatai iš „Komunistų partijos manifesto“, tačiau ženklą pakabina tam, kad niekšiukai nuo jo atsikabintų ir jis galėtų netrukdomai dirbti. Bailumas…
Dar kiti tai daro tiesiog iš kvailumo. Niekšiukams paviešinus „priešų“ pasakytą (ištrauktą iš konteksto) ar parašytą raidę, frazę, nupieštą ženklą, rūbuose, ženkluose aptiktą spalvų derinį, kvailiukai ima vienas už kitą garsiau šaukti, smerkti, savaip „linčiuoti“ jiems pakištą „kaltininką“ dėl įvykio, kuriam, tiesą pasakius, tie „kaltininkai“ neturi jokios tiesioginės įtakos (kaip, beje, ir bailiukai, niekšiukai, kvailiukai). Jie uja niekšiukų paskelbtus „priešus“ su visomis to pasekmėmis (koncertų ar spektaklių atsisakymu, atleidimu iš darbo, nebendravimo ir t. t.).
Tokiame procese kvailiukai randa sau pasiteisinimą, kad jie, kaip kariai fronte Vardan tos Lietuvos, irgi tiesiogiai dalyvauja įvykyje bei prisideda prie to įvykio sprendimo, nors toli gražu taip nėra.
Vietoje to, kad paklaustų, žiūrėdami į akis to, kuris kažką pasakė ar parašė „ne taip“, ką jis turėjo galvoje, ar jis tikrai taip galvoja, vedini kvailumo ar bailumo jie ima atsiriboti nuo tų, kuriems visai nesenai plojo, fotografavosi, prašė autografų ar kitaip reiškė susižavėjimą jų veikla. Buvę fanai ir „draugai“ atsiriboja nuo pasmerktųjų.
Gaila, bet dalis niekšiukų, bailiukų, kvailiukų išgąsdintųjų ir pasmerktųjų puola viešai aiškintis, kiti – atsiprašinėja ir atgailauja už tai, ko, tiesą pasakius, nepadarė. Bet nei išreikštos pozicijos, nei atgailų niekas jau nebeklauso. Niekam nereikia tiesos. Priešas rastas, jam jau uždėta etiketė. Bailiukai, kvailiukai, o ypač niekšiukai triumfuoja.
Priešas rastas, jam jau uždėta etiketė. Bailiukai, kvailiukai, o ypač niekšiukai triumfuoja.
Žmogus yra emocionali būtybė. Būdami viename ar kitame kontekste, vienokioje ar kitokioje būsenoje, vienų ar kitų emocijų vedami, kartais pasakome tokių dalykų, kurie nėra mums savastimi, pasakiusiojo vertybės neleidžia taip elgtis ir niekad taip jis nesielgs… Suprantu, kad emocijų protrūkyje mes ir pasmerkiame kartais tuos, kuriems nejaučiame jokio pykčio, savo viduje žinodami, kad esame neteisūs… Ir dalis tą pripažįsta.
Tačiau daliai žmonių bailumas neleidžia to pripažinti – „o jeigu ir mane po to apkaltins“. Bailumas…
Kaip norėtųsi, kad prieš kažką smerkiant, kaltinant, to smerkiamojo, galimo „priešo“ bailiukai ir kvailiukai paklaustų (niekšiukai neklaus, nes jie puikiai žino, kad tas žmogus nėra kaltas) – „Žmogau, ką tu iš tiesų galvoji?“ Ir pasiruošę išgirsti leistų jam pasakyti. Bailiukai ir kvailiukai pamatytų, kad joks jis ne priešas, o gal dar net didesnis patriotas ir prisidėjęs nepalyginamai daugiau prie įvykio pasekmių likvidavimo už niekšiukus, bailiukus, kvailiukus medžiotojus. Tačiau tam, kad leistų pasisakyti ir išklausyti pasisakiusiajam, pažiūrėtų jam į akis, reikia drąsos. O bailiukams ir kvailiukams iš kur gi jos paimti? Per atstumą pasmerkti, nuteisti, apšaukti yra saugu.
Visi įvykiai anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip, baigsis. Gyvenimas po truputį ims grįžti į savo vėžes. Silpnesni, niekšiukų, bailiukų ir kvailiukų identifikuoti „priešai“ palūš ir jau niekad negrįš į buvusią iki jo paskelbimo „priešu“ būseną, stipresni – išgyvens, grįš į savo veiklas ir, būdami neeilinėmis savo srities asmenybėmis, vėl išsikovos sau vietą po saule.
Niekšiukai, bailiukai ir kvailiukai gėdą paslepia labai giliai.
Niekšiukai „medžiotojai“, pabrukę uodegas ieškos naujų įvykių ir „priešų“ tuose įvykiuose.
Bailiukai ir kvailiukai ims vėl plaktis prie nepalūžusių buvusių „priešų“, vėl tapusių „žvaigždėmis“, eis į koncertus, šoks, dainuos, prašys autografų, fotografijų ir t. t.
Ar jiems bus gėda? Nemanau. Niekšiukai, bailiukai ir kvailiukai gėdą paslepia labai giliai.
P. S. Liudo Dovydėno romane „Buvo žmogus be kojų“ yra tokia frazė: „Sakau drąsos, tiktai drąsos“, kuri tiesiog prašosi kiekvieno mūsų atsakyti sau – o kiek aš jos turiu?
Stebint, kaip rutuliojasi įvykiai pasaulyje, gali būti, kad tos tikros drąsos mums reikės. Ar turėsime jos ne tik niekingai, bailiai, kvailai „medžioti“ savus per atstumą?
Vienas literatūros klasikas garsiame savo kūrinyje herojaus lūpomis pasakė: „Bailumas – pati didžiausia žmogaus yda“.
