Kodėl galima džiaugtis šiuo mūsų politikų požiūriu? Juk iš pirmo žvilgsnio civilinės sąjungos neįteisinimas yra kaip tik nepalankus žingsnis jų atžvilgiu. Kiekvienas trokštame turėti artimą žmogų. Tiesa, krikščioniškų pažiūrų parlamentarų siūlytas „Artimo ryšio“ institutas suteikia žmonėms teisę paveldėti kartu gyvenančių turtą, leidimą teirautis apie sveikatą ir pan. – tačiau nekuria šeiminių santykių. Partnerystė, kaip ne kartą yra pripažinta, yra žingsnis į santuokos, šeimos ir įvaikinimo įteisinimą. Tad kuo tokiems norams priešingas sprendimas yra geras patiems šeimos santykių trokštantiems homoseksualiems asmenims?
Noras sukurti šeimą gali būti suprantamas, tačiau jos poveikis tos pačios gimties asmenims greičiausiai nėra pakankamai apmąstytas. Šeiminiai santykiai reiškia ir gimtinius (lytinius) santykius. Judeo-krikščioniškoje tradicijoje – kaip beje budizme ar jogoje – homoseksualūs santykiai yra laikomi netinkamais kaip prieštaraujantys gimties (lyties) galios tikslui. Tad teologija tokiais atvejais remiasi fiziologija. Tai nėra keista, turint omenyje kas yra tos fiziologijos Autorius. Pasak amerikiečių autoriaus Thomo Storck‘o homoseksualūs santykiai nėra geri ne dėl to, kad taip teigia Biblija, tačiau pastaroji taip daro todėl, kad jie nėra palankūs kūno sveikatai. Nors homoseksualų potraukį jaučiantiems žmonėms jis atrodo natūralus, toks jis yra tik emocine, o ne kūniška prasme.
Prie fiziologijos ir medicinos sugrįšime truputį vėliau. Pažvelkime į emocinę klausimo pusę.
Kiek laimės atneša intymūs santykiai su tos pačios gimties žmogumi? Vienas iš kelių tai suprasti yra homoseksualių partnerių bendro gyvenimo trukmė. Yra įvairių tyrimų, pateikiančių gana skirtingus rezultatus. Žinomas 2003 m. AIDS žurnale skelbtas skaičiusi yra 1.5 metų – tiek truko vyrų partnerystė Amsterdame, įskaitant ir vidutiniškai 8 santykių ne su partneriu epizodus per tą laiką. 2001–2004 m. duomenys iš JAV rodė, jog jei dvidešimt metų kartu išlieka apie 50 proc. vyrų ir moterų santuokų, tai homoseksuali partnerystė tokį amžių pasiekia 5 proc. atvejų.
Yra ir tyrimų, teigiančių, jog homoseksuali partnerystė yra tokio pat stabilumo kaip ir vyro-moters partnerystė ar santuoka, taip pat pažyminčių, kad labiausiai nestabili yra dviejų moterų partnerystė. Nors tyrėjų išvados būna įvairios (kaip visada, reiktų atidžiai tirti kiekvieno jų metodologiją, apimtį, kontrolinės grupės buvimą ir pan.), visgi „atviri“ santykiai yra dažna homoseksualių porų praktika. Ją yra aprašę McWhirter ir Mattison žymioje knygoje The Gay Couple; How Relationships Develop: jų duomenimis iš 184 jų tirtų vyrų porų tik 7 išlaikė ištikimybę vienas kitam 5 metus; išlaikyti ją ilgiau nei šį laikotarpį nepavyko nei vienai porai. Šį klausimą nagrinėja ir kiti homoseksualios pakraipos psichologai. Štai vienas specialistas teigia, kad „atviri“ santykiai gali būti pilnai patenkinantys, o kitas, pateikdamas savo klientų istorijas, parodo, kad taip gyvenančių porų yra daug ir kad neištikimybė psichologiškai traumuoja. Atrodo, kad nepaisant visų kalbų apie „poliamorijos“ ir buvimo „ištikimoku“ („monogamish“) privalumus, artimo žmogaus neištikimybė stipriai sužeidžia. Iš čia galima daryti išvadą, kad jei homoseksualių partnerysčių daugėtų (o juk įstatymas visada paskatina juo leidžiamas praktikas), didėtų ir psichologiškai traumuojančių santykių skaičius. Geriau būtų to išvengti.
Mažumos streso ir emocinės traumos klausimai
Aukščiau minėti psichologai teigia, jog trumpesnė homoseksuali partnerystės yra sąlygota mažumos streso. Juo aiškinama ir blogesnė homoseksualų potraukį jaučiančių žmonių psichologinė sveikata. Mažumos streso faktoriaus – t. y. kad žmogus blogai jaučiasi dėl visuomenės atstūmimo – paneigti negalima. Tačiau verta kelti klausimą ar jis yra vienintelė emocinės įtampos priežastis. Nepaisant vis platesnio homoseksualių sąjungų priėmimo bėgant laikui, emocinė potraukį tai pačiai gimčiai jaučiančių asmenų būklė negerėja. Štai Ruth Instituto JAV įkūrėja Jenifer Roback Morse cituoja tyrimus, parodančius, kad Olandijoje, Australijoje ir Jungtinėse Valstijose per du XXI a. dešimtmečius homoseksualų potraukį jaučiančių asmenų psichologinė sveikata negerėjo nepaisant to, kad tose šalyse įteisintos ir partnerystės, ir tos pačios gimties porų santuokos, ir įvaikinimas. Kad socialinių sąlygų gerėjimas nepagerina homoseksualių asmenų savijautos atrado ir tris JAV gyventojų kartas tyrinėję mokslininkai. Tiesa, jie tai aiškina teigdami, kad nepaisant visų oficialių pokyčių, homoseksualų potraukį jaučiantieji tebepatiria patyčias bei atmetimą. Visgi daug labiau yra girdima apie lgbt idelogijai nepritariančių piliečių baudimą Vakarų šalyse. Kyla klausimas, ar tolerancijos didinimas ad infinitum padės jaučiantiesiems homoseksualų potraukį pasijausti pakankamai gerai.
Juk netgi progėjiškoji Amerikos Psichologijos Asociacija pripažįsta, kad homoseksualų potraukį, šalia kitų priežasčių, įtakoja ir „raidos“ faktorius. Tai yra „neigiami vaikystės įvykiai“ („ACE“, Adverse Childhood Events) – tokie kaip fizinis smurtas, psichologinis smurtas, nesantaika šeimoje ir skyrybos bei seksualinis išnaudojimas. Tai parodo du milijonus Danijos piliečių apėmęs tyrimas, taip pat Naujojosios Zelandijos, Taiwanio bei Suomijos mokslininkų darbai. Taip pat ir daug žymių klinicistų – pradedant S. Freudu, A. Adleriu ir C. G. Jungu – kalbėjo apie neharmoningų berniuko ar mergaitės santykių su tėvu ir/ar motina reikšmę homoseksualaus potraukio vystymuisi. Tad čia kyla klausimas, ar nėra gerai šį potraukį jaučiančiam žmogui siekti šių vaikystės sužeidimų išgydymo? Ar, pavyzdžiui, asmuo, kurio homoseksualus potraukis buvo įtakotas seksualinio išnaudojimo, neturi teisės sulaukti psichologinės pagalbos?
Emocinių sužeidimų gydymas
Čia iškyla kontraversiškasis „konversinės terapijos“ klausimas. Pats terminas yra paniekinantis: atseit homoseksualų potraukį jaučiantys asmenys yra „atvertinėjami“ į heteroseksualumą ir tikrą tikėjimą. Tokių istorijų galima pasiskaityti internete ir dabar: tarkime apie elektrošoku kankintą Brielle Goldani, jai rodant homoseksualaus santykiavimo vaizdus. Po tokio liudijimo apie kankinimą New Jersio valstijos teismas 2013 m. uždraudė „konversijos terapiją“.
Tik paieškojus informacijos interneto puslapiuose kiek žemiau paaiškėja, kad Brielle Goldani, prieš tapdama moterimi buvo vyru, ir kad stovykla „True Directions“, kurioje ją „atversti“ mėgino protestantų pastoriai, iš tikrųjų neegzistavo. Tikriau sakant, ne visai: tokia stovykla tikrai buvo 1999 m. filmo „But I am a Cheerleader“ režisieriaus fantazijoje, kuri Briellei patiko.
Iš tikrųjų emocinių sužeidimų, kurių pasėkoje vystosi homoseksualus potraukis, gydyme naudojami klasikiniai psichoterapijos metodai. Ilgai buvo ir dabar kai kada tebėra sekama psichoanalitine ar psichodinamine tradicija, pastaraisiais dešimtmečiais naudojami ir į susilietimą su giliosiomis emocijomis vedantys pagalbos būdai ar potrauminio streso gydymo metodai. Juos sėkmingai vysto gausus JAV psichologų ir psichoterapeutų būrys, tarp kurių randame ir vieno žymiausių homoseksualaus potraukio tyrėjų Josepho Nicolosio sūnaus J. Nicolosi Jr. ir jo grupės vardą, Vokietijoje, apimdamas ne tik emocinę, tačiau ir neurobiologinę raidos dinamiką, klausimą tiria dr. Markus Hofmanas, kasmetinės gausiai lankomos konferencijos homoseksualumo ir gender teorijos klausimais vyksta ir Europoje.
Apie tai, kaip konsultavimas vyksta ir jo rezultatus galima greitai susipažinti pažiūrėjus dokumentinį filmą Understanding Same Sex attraction. Beje, dėl politinio nekorektiškumo šis filmas pradingo iš youtube kanalo, tačiau vis dar galima jį kai kur pamatyti.
Vertybinių diskusijų fone žymioji Amerikos Psichogijos asociacija 2021 m. paskelbė nerekomenduojanti seksualinio potraukio krypties keitimo terapijos pagalba, („SOCE“, Sexual Orientation Change Efforts) bei pritarianti maždaug pusėje JAV valstijų galiojantį tokios terapijos draudimui nepilnamečiams (Kolumbijos apygardoje ji draudžiama ir suaugusiems). Svarbus asociacijos pozicijai buvo 2020 m. Blosnicho et al. tyrimas, kurio išvadose buvo teigiama, kad jaunuoliai ir suaugę asmenys, praėję tokią terapiją dažniau pasižymi suicidiniu elgesiu bei kenčia nuo depresijos. Šis svarbus tyrimas įtakojo ir Jungtinės Karalystės Lygių galimybių įstaigos paskelbtą „SOCE“ draudimą. Ką gi, jei tikrai terapinės pastangos įtakoti gimtinio potraukio kryptį turėtų tokį blogą poveikį, draudimai būtų suprantami.
Kyla klausimas, ar tolerancijos didinimas ad infinitum padės jaučiantiesiems homoseksualų potraukį pasijausti pakankamai gerai.
Visgi geriau pasižiūrėjus į duomenis, aiškėja priešinga Blosnicho teiginiams išvada. Sociologas D. Paulas Sullinsas parodė, jog Blosnichas, norėdamas pademonstruoti „SOCE“ žalą, sąmoningai nepaisė mokslinių tyrimo standartų. išanalizavęs Blosnicho duomenis, Sullinsas atskleidė, kad net du trečdaliai tų asmenų, kurie kreipėsi pagalbos dėl iš emocinių sužeidimų kylančio potraukio, dažniau galvojo apie savižudybę arba bandė žudytis prieš kreipdamiesi pas specialistus, o terapijos metu jų suicidiškumas mažėjo. Kitaip kalbant, yra atvirkščiai: homoseksualų potraukį įtakojančių emocinių sužeidimų gydymas ne didina, bet mažina suicidiškumą bei depresiškumą. Kitas amerikiečių mokslininkas Christopheris Rosickas, ištyręs nuo 2009 m. darytų virš 20 tyrimų, įrodinėjančių „SOCE“ žalą, taip pat atrado, jog nė viename jų nebuvo vertinamas pacientų suicidiškumas prieš pradedant terapiją. Kyla klausimas, kodėl taip atkakliai stengiamasi neleisti žmonėms tirti savo gimtinio potraukio niuansų, net manipuliuojant tyrimų duomenimis?
Homoseksualų potraukį įtakojančių emocinių sužeidimų gydymas yra naudingas bet kokiu atveju: ar jo eigoje potraukio kryptis pasikeičia pilnai, ar iš dalies ar tesikeičia mažai. Net tos pačios gimties žmonių draugystėje geresnė kiekvieno asmens emocinė sveikata yra reikšmingas dalykas. O tam, kad nevaizduotume homoseksualų potraukį jaučiančių asmenų kaip ypatingai sužeistų ir silpnesnių už tokio potraukio nejaučiančius, priminsime du dalykus. Pirma, emocinė sistema, (kurios mes, beje, nepasirenkame, o tiesiog „gauname“ dėl genetikos ir pirmųjų šešių vaikystės metų, kada ji labiausiai formuojasi, įtakos), mažai pasako apie asmens pasiekimus, talentus ir intelektą. Tomas Manas, Piotras Čaikovskis, Oskaras Wilde‘as ir nemažai kitų genialių žmonių jautė homoseksualų potraukį – kaip ir daugybė kitų talentų, kurie tokio potraukio nejautė. Antra, emocinių sužeidimų turi kiekvienas žmogus. Jie yra didžiosios dalies psichologinės sveikatos problemų priežastis ir akivaizdu, kad kai kurių kentėjimų atvejais, šie sužeidimai yra gilesni nei tie, iš kurių kyla homoseksualus potraukis. Tad jei iš pirmo žvilgsnio toks žmogaus polinkis gali pasirodyti netikėtas ir keistas, šis asmuo nėra labai „kitoks“ nei visi kiti, o juo labiau kuo nors mažiau vertingas.
Kūno sveikata
Tiek JAV Ligų kontrolės centro, tiek Vokietijos Roberto Kocho epidemiologijos instituto duomenimis, daugiausiai naujų užsikrėtimų Žmogaus imunodeficito virusu tenka vyrams, santykiaujantiems su vyrais (JAV 87 proc. visų užsikrėtusių vyrų, Vokietijoje – 74.3 proc.). Tokia aukšta homoseksualiai santykiaujančių vyrų procentinė dalis naujų infekcijų atveju išlieka panaši kaip ir ankstesniais metais, nepaisant prevencinių priemonių prieinamumo. Būtent – prezervatyvų bei Priešekspozicinės profilaktikos (ang. PrEP – Pre-Exposure Prophylaxis) medikamentų. Pastaruosius pavartojus prieš seksualinius santykius, galimybė užsikrėsti ŽIV yra labai maža.
Kyla klausimas, kodėl homoseksualūs vyrų santykiai tebekelia tokią didelę ŽIV infekcijos grėsmę nepaisant modernių prevencijos metodų. Viena to priežastis gali būti tokia, kad padidėjus saugumo jausmui, užsikrėtimo žmogaus imunodeficito virusu yra mažiau saugomasi. Saugumo jausmą taip pat kelia ir tai, kad tie asmenys, kurie jau užsikrėtė ŽIV, nesuserga AIDS jei jie yra gydomi antiretrovirusiniais medikamentais (priminsime skaitytojams, jog užsikrėtus ŽIV po kiek laiko išsivysto „įgytas imuniteto nepakankamumo sindromas“, angliškai AIDS – Aquired Imunodeficiency Syndrom – kurio pasėkoje žmogus miršta nuo įvairių imuniteto nusilpimo sukeltų ligų). Visgi akivaizdu, kad tapti ŽIV pozityviu yra pavojinga. Antiretrovirusinius medikametus tokiu atveju reikalinga labai reguliariai vartoti visą gyvenimą, susirgti AIDS rizika vis tiek išlieka, medikamentai gali sukelti įvairius šalutinius poveikius. Taip pat ir finansine prasme tiek užsikrėtimo prevencija, tiek gydymas kelia iššūkių: „PrEp“, jei neapmoka sveikatos draudimas, kainuoja iki 2000 JAV dolerių per mėnesį, antiretrovirusinis gydymas – dar daugiau.
Aukščiau paminėti skaičiai apie didelį užsikrėtimo pavojų homoseksualių santykių metu kalba, kad vyro organizmas tokiems santykiams nėra pritaikytas. Kalbant konkrečiai, sveikatai yra pavojingi analiniai santykiai: užsikrečiama dėl to, kad šio organo gleivinė yra lengvai pažeidžiama ir virusas patenka į kraują. Reikia pasakyti, kad šio organo naudojimas seksualiniams santykiams yra rizikingas ir moterims.
Kokia kryptimi eiti?
Jei šeimos santykius kurianti partnerystė tokia nestabili, nestabilumas žmones žeidžia, homoseksualūs santykiai kelia grėsmę sveikatai – ką gi daryti tokį potraukį jaučiančiam žmogui?
Atsakymas į šį klausimą gerokai pralenkia psichologijos ar medicinos ribas. Tikėjimas kviečia gyventi meilėje ir skaisčiai – kaip ir kiekvieną asmenį: vedusį ar ištekėjusią, nevedusius ir neištekėjusias, sveiką ar ligų varginamą. Ar tai įmanoma?
Iš pirmo žvilgsnio pažiūrėjus – ne. Gyvename „sekso“ ar, religijotyros požiūriu, falo kulto laiku. Tačiau net žymūs psichologijos autoritetai (pavyzdžiui, Erikas Eriksonas) teigia, jog psichologiškai brandus žmogus gali susivaldyti nepakenkdamas savo sveikatai. Ir atvirkščiai: žymi Niujorko psichoanalitikė N. McWilliams rašo, jog žmogus gali „seksualizuoti“ savo nerimą. Tokiu atveju gimtiniai santykiai tarnauja tam tikrai „savigydai“, bet ne meilei.
Būtent meilė, suprantant ją kaip gerą ryšį su draugais, šeima, bendruomenės nariais, užpildo žmogaus širdį taip, kad jis nejaučia poreikio slopinti nerimo paviršutiniškuose seksualiniuose patyrimuose. Juk ši aistra taip pat siekia ryšio – tad kai jį žmogus jaučia patirdamas bendrystę su kitais, ji tampa ramesnė ir suvaldoma. Tad jei partnerystė dėl įvairių aukščiau aprašytų sunkumų galų gale žeidžia, artimas ryšys su žmonėmis gydo.
Psichologija ir gydo, ir ugdo gebėjimą mylėti – tačiau vien tik jos neužtenka. Meilė ateina iš gilesnio šaltinio. Dvasinis augimas nėra lengvas, tačiau kaip rašoma minėtame Bažnyčios dokumente, „kryžius tikinčiajam yra vaisinga auka, nes iš šios mirties kyla gyvybė ir išganymas.“
Tačiau būtų klaidinga manyti, kad nelengvas aistringosios sielos dalies suvaldymas yra tik homoseksualų potraukį jaučiančiųjų uždavinys, kai visa visuomenė gali mėgautis seksualiniais malonumais be jokių ribų. Juk, kaip pažymi ne vienas ekspertas ir dar 1930 metais kalbėjo Mahatma Gandhis, homoseksualių santykių išplitimas Vakarų visuomenėje yra susijęs su gyvybę nešančios seksualumo dimensijos atmetimu – ar, paprasčiau kalbant, kontraceptiniu mentalitetu ir masiniu tokių priemonių naudojimu. Tai hedonizme skendinčioje visuomenėje tampa sunku susilaikyti visiems tiems, kurie negyvena santuokoje.
Tačiau ar santuokoje jau tampa „viskas“ galima? Kaip rašo žymieji Natūralaus šeimos planavimo ekspertai Johnas ir Sheila Kipley, vienas iš esmingiausių gerų darbų, kurį galima padaryti siekiant
padėti tiek homoseksualų potraukį jaučiantiems, tiek jaunimui, kuris nepajėgia skaistume išlaukti iki santuokos, yra nenaudoti kontracepcijos patiems sutuoktiniams. Suvokti, kad ši aistra kyla iš gimties galios. Dvasiniame lygmenyje visi esame vieni su kitais susiję. Tėvai gyvenimas veikia vaikus, draugų – draugus, vedusių – nevedusius, „heteroseksualų“ – „homoseksualus“… Palankiai veikti kitus galime labiau veiksmais, nei žodžiais.
Klausimėlis: Ar santykiaujama tik dėl vaikų gimdymo?