Dr. Johnas Stottas – Homoseksualų partnerystės Biblijos kontekste

Antikiniame graikų ir romėnų pasaulyje homoseksualūs ryšiai buvo praktikuojami kaip savaime suprantamas dalykas. Kiekvienas (laisvas) vyras greta santuokinio ryšio pagal savo skonį rinkosi meilę moterims, vyrams, berniukams arba sykiu keliems. O gėdinga tiek heteroseksualiuose, tiek homoseksualiuose santykiuose buvo pasyvus, vergiškas, dėl to laikomas moterišku seksualinis elgesys.

Svarbu buvo tik būti aktyviąja puse – lytis neturėjo reikšmės. Todėl homofiliškai pasyvus vyras patirdavo didžiulę panieką. Tačiau pasižyminčios meile ilgalaikės homoseksualias partnerystės ar santuokos buvo draudžiamos. Didikai vyrai turėjo savo sutuoktines, kurių padėtis buvo daug aukštesnė palyginti su kitais seksualiniais partneriais.

Judaizmas ir krikščionybė homoseksualius santykius griežtai atmetė. Tačiau šiandieniniame pasaulyje tos pačios lyties meilė vėl ateina „į madą“. Mažėja šalių, kuriose homoseksualumas būtų įstatymiškai baudžiamas kaip tvarkos ar dorovės pažeidimas.

Kitaip nei antikos laikais, dabar ir į homoseksualias partnerystes žiūrima kaip į galimą vyro ir moters santuokos alternatyvą. Kai kuriose valstybėse jau pripažįstamos tos pačios lyties porų „santuokos“ bei laiminamos kai kuriose krikščionių bažnyčiose.

Po S. Bailey’io knygos „Homoseksualuamas ir Vakarų krikščioniškoji tradicija“ (Homosexuality and the Western Christian Tradition) pasirodymo susvyravo ir tradicinė krikščioniškoji teologų pozicija. Vis dažniau ginama nuomonė, kad biblinės ištarmės iki šiol buvo klaidingai aiškinamos arba kultūriškai sąlygotos.

Vis dažniau ginama nuomonė, kad biblinės ištarmės iki šiol buvo klaidingai aiškinamos arba kultūriškai sąlygotos.

Garsus britų teologas Johnas Stottas (Džonas Stotas) savo veikale nagrinėja šių modernių teologų argumentus ir parodo, kad, remiantis visu Biblijos liudijimu, homoseksualias partnerystes ir šiandien galima pagrįstai atmesti.

Kadangi homoseksualumo tema šiandien yra labai karštas reikalas, autorius iškelia ir akcentuoja keletą tiesų, kuriomis remiasi kaip pagrindu.

Pirma, mes visi esame žmonės. Tai yra asmenys, žmogiškos būtybės, o ne „homoseksualai“ ar kitokie. Visi sukurti Dievo pagal jo paties atvaizdą. Tuo pat metu visi esame puolę (gyvename po nuopuolio).

Didybė bei tragiškumas sykiu ir atveda prie paradoksalios žmogiškosios būties. Visi turime seksualinį potencialą ir seksualinių problemų. Todėl kad ir kiek smerktume bei atmestume homoseksualią praktiką, negalime ir neturime teisės nužmoginti tų, kurie tos praktikos laikosi.

Antra, visi esame seksualios būtybės. Biblijos mokymas ir gyvenimo patirtis rodo, kad seksualumas yra mūsų žmogiškosios būties dalis. Angelai gal yra belyčiai, bet tik ne mes, žmonės.

Dievas sukūrė žmones kaip vyrą ir moterį. Taigi kai kalbame apie lytiškumą, kalbame apie vieną iš mūsų asmenybės esmių. Lytiškumas apibrėžia mūsų identitetą, kuriam gyvenimas duoda patvirtinimą arba meta iššūkį. Todėl šiai temai aptarti reikia didelio jautrumo.

Trečia, mes visi esame nusidėjėliai. Tai reiškia, kad ir seksualiniai nusidėjėliai. Mokymas apie visišką žmogaus sugedimą patvirtina, kad visos mūsų asmens dalys paliestos nuodėmės, užterštos, įskaitant ir seksualumą.

Harvardo Medical School psichiatrijos skyriaus vadovas M. Vincentas 1972 m. rašė: „Bijau, kad Dievo akyse visi atrodome turintys seksualinių nukrypimų. Abejoju, ar rastume nors vieną, kuris niekada nebūtų turėjęs jokio nuo Dievo tobulojo seksualumo idealo nukrypusio geidulio“. Nebuvo ir nėra nė vieno (išskyrus Jėzų Kristų) seksualiai nenusidėjusio. Todėl nė vienas neturi teisės seksualumo klausimais laikyti savęs moraliai geresnio, šventesnio už kitą.

Visi esame nusidėję ir nusipelnome Dievo bausmės, todėl priklausomi nuo jo malonės. Be to, seksualinės nuodėmės nėra vienintelės ir nebūtinai pačios baisiausios; puikybė ir veidmainystė tikrai baisesnės.

Ketvirta, reikšdamas šias mintis tikiuosi, kad jas skaitys tikintieji. Kitaip tariant, tie, kurie savo Viešpačiu laiko Jėzų Kristų; kurie tiki tuo, ką Dievas apreiškė per savo žodį ir nori tą žodį geriau suprasti. Jeigu šitaip nėra, negalėsime remtis vienu pagrindu toliau nagrinėdami Biblijos tekstus.

Klausimas, kurį spręsime, bus štai koks: ar homoseksualios partnerystės dera krikščionims, tikintiems žmonėms? Siekiu išryškinti tris perskyras. Pirmoji byloja apie tai, kad daugumoje šalių bent jau pastaraisiais metais atskiriama nuodėmė ir nusikaltimas.

Pavyzdžiui, santuokinė neištikimybė pagal Dievo įstatymą visais laikais laikyta nuodėme, tačiau kriminaline veika, už kurią grėstų teisinė atsakomybė, daugumoje valstybių nepripažįstama.

Išprievartavimas, priešingai, laikomas ir nuodėme, ir nusikaltimu. Panašiai pastaraisiais dešimtmečiais dekriminalizuoti tapo ir homoseksualūs ryšiai tarp suaugusių asmenų. Kokios įtakos visa tai turi moraliniam homoseksualumo vertinimui, čia negalime atsakyti. Tačiau būtinai reiktų išlaikyti perskyrą tarp moralinio ir teisinio baudžiamojo vertinimo.

Antroji perskyra ragina atskirti homoseksualius polinkius, už kuriuos asmuo gali būti atsakingas tik iš dalies, nuo homoseksualių kūniškų veiksmų, už kuriuos jis yra visiškai atsakingas. Tad kaip matome, į šį aspektą įeina ir kaltės klausimas.
Asociatyvi Unsplash nuotr.

Kalti žmonės gali jaustis tik dėl savo veiksmų, ne dėl būties. Kiekvienoje diskusijoje turėtume pasistengti daryti perskyrą tarp „toks esu“ ir „taip darau“, tarp asmens identiteto ir jo veiksmų, tarp seksualinių polinkių ir praktikos.

Trečioji perskyra kalba apie labai svarbų atskyrimą retų, dažnai anonimiškų homoseksualių praktikų, tarnaujančių vien lytiniam geismui tenkinti ir „tikrų“, vadinamųjų meilės, santykių. Netvarkingi lytiniai santykiai, dažna partnerių kaita arba net prievarta bei nepilnamečių išnaudojimas yra tik pasekmė.

Dauguma gėjų ir lesbiečių judėjimo atstovų, taip pat ir kai kurie dvasininkai argumentuoja tvirtindami, kad homoseksualai lygiai kaip ir heteroseksualai pajėgūs megzti meile, ištikimybe grįstus ilgalaikius santykius (panašius į santuoką). Štai šią santykių rūšį ir norime įvertinti teologiškai. Ar šitokie santykiai, tikros homoseksualinės partnerystės, dera tikinčiam žmogui

Bibliniai draudimai

Yra keturios pagrindinės Biblijos ištraukos, neigiamai atsiliepiančios (arba atrodančios, kad taip atsiliepia) apie homoseksualumo klausimą: Sodomos istorija (Pr 19, 1–13), su kuria natūraliai siejasi labai panaši Gibėjos istorija (Ts 19); Kunigų knygos tekstai (Kun 18, 22 ir 20, 13), kurie aiškiai draudžia „gultis su vyru kaip su moterimi“; apaštalo Pauliaus pateikiamas jo dienų dekadentiškos visuomenės paveikslas (Rom 1, 18–32) ir du nusidėjėlių sąrašai, kurie nurodo kokią nors homoseksualią praktiką (1 Kor 6, 9–10 ir 1 Tim 1, 8–11).

Sodomos ir Gibėjos istorijos

Pradžios knygos pasakojimas aiškina, kad „Sodomos gyventojai buvo nedori ir labai nusidėję Viešpačiui“ (13, 13) ir kad „šauksmo prieš Sodomą ir Gomorą taip padaugėjo, ir jų nuodėmė tokia sunki“ (18, 20), kad Dievas nusprendė šį reikalą ištirti (18, 21).

Ištyręs „… sunaikino tuos miestus ir visą Lygumą drauge su visais miestų gyventojais ir žemės augmenija.“ (19, 25) teismu, visiškai suderinamu su to, „kuris yra visos žemės Teisėjas“, teisingumu (18, 25). Dėl šios biblinės istorijos konteksto nėra jokių nesutarimų. Klausimas yra: kokia buvo Sodomos (ir Gomoros) gyventojų nuodėmė, užtraukusi sunaikinimo bausmę?

Tradicinis krikščioniškas požiūris teigė, kad šių miestų gyventojai buvo kalti dėl homoseksualių praktikų, kurias (nesėkmingai) siekė įgyvendinti su Loto namuose apsistojusiais jo svečiais. Iš čia žodis „sodomija“.

Bet teologas Sherwinas Bailey’is (Šervinas Beilis) abejoja šia interpretacija dėl dviejų priežasčių. Pirma, anot jo, nesą pagrindo teigti, kad Sodomos vyrų reikalavimas „Atvesk juos mums, kad galėtume juos pažinti“ (5 eil.) reiškia „kad mes galėtume su jais santykiauti lytiškai“. Nes hebrajų žodis „pažinti“ (yada) Senajame Testamente pasitaiko 943 kartus, iš kurių tik dešimt atvejų kalba apie fizinį santykiavimą, ir tik apie heteroseksualų. Todėl frazę esą geriau būtų versti „kad mes su jais susipažintume“.

Tada vyrų smurtą galime suprasti kaip pyktį, jog Lotas viršijo savo teises kaip svetimšalis, nes priėmė į savo namus du pašaliečius, „kurių ketinimai galėjo būti priešiški ir kurių įgaliojimo raštai nepatikrinti“. Šiuo atveju Sodomos nuodėmė buvo įsiveržimas į Loto namų privatumą ir pasityčiojimas iš vaišingumo taisyklių. Lotas meldė juos liautis sakydamas, kad tiedu vyrai „įžengė mano stogo pavėsin“ (8 eil.).

Antrasis Bailey’io argumentas tas, kad esą niekur kitur Senajame Testamente neužsiminta, kad Sodomos nusižengimo pobūdis būtų homoseksualus. Vietoj to Izaijas duodąs suprasti, jog tai veidmainystė ir socialinis neteisingumas, Jeremijas – jog svetimavimas, apgaulė ir apskritai nedorumas, o Ezekielis – kad puikybė, godumas ir abejingumas vargšams (Iz 1,10; Jer 23,14; Ez 16, 49).

Pagaliau pats Jėzus užsiminęs apie Sodomos ir Gomoros gyventojus, pareikšdamas, kad teismo dieną jiems bus lengviau nei tiems, kurie atmeta jo Evangeliją (Mt 10, 15; 11, 24; Lk 10, 12).

Tačiau visose šiose nuorodose nesą net užuominos apie neteisėtus homoseksualius veiksmus! Ir tik Palestinos antrojo amžiaus prieš Kristų pseudoepigrafiniuose raštuose Sodomos nuodėmė įvardijama kaip nenatūralus lytinis elgesys (Bailey’is remiasi „Jubiliejų knyga“ ir „Dvylikos patriarchų testamentais“).

Tai aiškiai atsispindi ir Judo laiške, kur sakoma, kad „Sodoma ir Gomora bei aplinkiniai miestai panašiai ištvirkavo ir nusekė paskui ne tokį kūną“ (7 eil.), ir žydų rašytojų Filono Aleksandriečio bei Juozapo Flavijaus, kuriuos šokiravo graikų visuomenės homoseksualios praktikos, darbuose.

Panašiai S. Bailey’is įvertino ir Gibėjos istoriją (Ts 19), kuri yra labai panaši į Sodomos. Kitas svetimšalis gyventojas (šį sykį anonimas „senas vyras“) pakviečia į namus tris nepažįstamuosius (ne angelus, bet levitą, jo palydovą ir sugulovę). Blogi vyrai apsupa namą ir iškelia tą patį reikalavimą kaip ir sodomiečiai – išvesti svečią, „kad galėtume jį pažinti“.

Namo savininkas iš pradžių prašo jų nedaryti svečiui „šlykštaus smurto“, o paskui pasiūlo jiems savo dukterį ir (svečio) sugulovę. Ir vėl, Bailey’io nuomone, Gibėjos vyrų nuodėmė buvusi ne homoseksualių santykių siūlymas, bet svetingumo įstatymų pažeidimas.

Nors S. Bailey’io interpretacija siaura ir perdėm subjektyvi, jis nesikuklina tvirtinti, kad „nėra nė menkiausios priežasties tikėti, nei kaip istoriniu faktu, nei kaip apreikšta tiesa, kad Sodomos miestas ir jo kaimynai buvo sunaikinti dėl homoseksualių įpročių“. Esą krikščioniškoji tradicija apie „sodomiją“ kilusi iš vėlyvųjų apokrifinių žydų šaltinių.

Tačiau šie S. Bailey’io argumentai neįtikinami dėl kelių priežasčių:

1) žodžiai „gėda“,„pikta“, „nusikaltimas“ (Pr 19, 7; Ts 19, 23) neatrodo esą tinkami aprašyti svetingumo nesilaikymui;

2) moterų siūlymas vietoj svečių „atrodo taip, tarsi epizodas turėtų kokią nors numanomą lytinę reikšmę“ (M. Macourt, Towards a Theology of Gay Liberation);

3) nors veiksmažodis yada tik dešimt kartų vartojamas pažymėti lytiniam santykiavimui, Bailey’is nepamini, kad šeši iš šių atvejų yra Pradžios knygoje ir vienas pačioje Sodomos istorijoje (apie Loto dukteris, kurios dar „nepažino“ vyro, 8 eil.);

4) tiems iš mūsų, kurie rimtai žiūri į Naujojo Testamento dokumentus, Judo nedviprasmiškas nurodymas apie Sodomos ir Gomoros miestus, kurie „nusekė paskui ne tokį kūną“ (7 eil.), negali būti atmestas kaip paprasčiausia klaida, žydų pseudoepigrafų kopija.

Žinoma, homoseksualus elgesys nebuvo vienintelė Sodomos nuodėmė, bet pagal Šventąjį Raštą tai, be abejo, buvo viena iš jos nuodėmių.

Kunigų knygos tekstai

Abu tekstai iš Kunigų knygos priklauso „Šventumo kodeksui“, kuris yra knygos širdis, reikalaujantis iš Dievo tautos vykdyti jo įsakymus ir nemėgdžioti nei Egipto (kur ji gyveno), nei Kanaano (į kurį Dievas ją vedė) įpročių.

Šie įpročiai apėmė lytinius santykius su artimais giminaičiais, įvairius lytinius iškrypimus, vaikų aukojimą, stabmeldystę ir socialinį neteisingumą. Tokiame kontekste ir turime skaityti šiuos du tekstus.

„Nesugulsi su vyriškiu tarsi su moterimi; tai pasibjaurėtina“ (18, 22).

„Jei vyras sugultų su vyriškiu tarsi su moterimi, jiedu abu nusikalto bjauriu iškrypimu ir užsitraukė kraujo kaltę“ (20, 13).

„Vargu ar verta abejoti, – rašo S. Bailey’is, — kad abu įstatymai Kunigų knygoje yra susiję su įprastais homoseksualiais veiksmais tarp vyrų, o ne su ritualu ar kitais dėl religijos atliekamais veiksmais“.

Tačiau kiti teologai teigia priešingai primindami, kad abiejų tekstų kontekstas didžiausią dėmesį skiria ritualiniam švarumui. Teologas P. Colemanas priduria, kad žodis „bjaurumas“, „bjauriai“ abiejose eilutėse susijęs su stabmeldyste.

„Anglų kalboje tas žodis reiškia pasibjaurėjimą ar nepritarimą, bet Biblijoje jo vyraujanti reikšmė yra susijusi su religine tiesa, o ne morale ar estetika“ (P. Coleman, Christian Attitudes to Homosexuality).

Tad ar šie draudimai – tik religiniai tabu? O gal jie susiję su kitu draudimu: „Jokia Izraelio duktė nebus šventyklos kekšė; joks Izraelio sūnus nebus šventyklos kekšininkas“ (Įst 23, 18)?

Kanaano vaisingumo kulto dalimi buvo ir ritualinė prostitucija, todėl šventykla buvo aprūpinama vyriškos ir moteriškos lyties „šventosiomis prostitutėmis“ (nors čia nėra aiškaus įrodymo, jog vieni ar kiti užsiimtų homoseksualiais santykiais).

Blogieji Izraelio ir Judo karaliai nuolat pažindino izraelitus su šia stabų garbinimo praktika, o teisieji karaliai nuolat ją pasmerkdavo (žr. 1 Kar 14, 22s; 15, 12; 22, 46; 2 Kar 23, 7). Todėl homoseksualizmo šalininkai įrodinėja, kad Kunigų knygos tekstai draudžia religines praktikas, kurių seniai nebėra, ir neturi nieko bendro su dabarties homoseksualiomis partnerystėmis.

Pauliaus teiginiai Laiško romiečiams 1 skyriuje

„Štai kodėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir už iškrypimą jiems patiems būdavo vertai atlyginama“ (26–27).

Visi sutinka, kad apaštalas aprašo stabmeldžius pagonis savo dienų graikų-romėnų pasaulyje. Jie pažino Dievą per sukurtąjį pasaulį (19–20) ir moralės pajautimą (32), tačiau užgniaužė tiesą, kurią žinojo, kad užsiimtų nedorybėmis. Užuot prideramai garbinę Dievą, jie pasuko prie stabų, supainiodami Kūrėją su jo kūriniais.

Teisdamas „Dievas atidavė juos“ jų netikusiam išmanymui ir pagedusiems įpročiams (24, 26, 28), įskaitant „neprigimtinius“ lytinius santykius. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog tai aiškus homoseksualinio elgesio pasmerkimas.

Bet prieštaraujanti pusė iškelia du argumentus. Pirmas, nors Paulius nieko nežinojo apie šiuolaikinį skirstymą į „invertus“ (turinčius homoseksualinių polinkių) ir „pervertus“ (kurie, nors yra heteroseksualinių polinkių, įsitraukia į homoseksualines praktikas), tačiau smerkė pastaruosius, bet ne pirmuosius. Pastarieji aprašomi kaip „pametę“ prigimtinius santykius su moterimis, tuo tarpu joks išimtinai homoseksualus vyras niekad nebūtų jų turėjęs.

Antra, Paulius akivaizdžiai parodo neapgalvotą, begėdišką, netvarkingą elgesį žmonių, kuriuos Dievas teisingu nuosprendžiu „paliko“; ką tai turi bendra su homoseksualinėmis partnerystėmis, kurioms būdinga atsidavimas ir meilė? Tačiau šiuodu argumentus, kaip tikiuosi parodyti vėliau, galima atremti, ypač apaštalo nurodymu į „prigimtį“, tai yra sukurtąją tvarką.
Asociatyvi Unsplash nuotr.

Kiti Pauliaus tekstai

„Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai [gr. malakoi], nei sanguliautojai su vyrais [arsenokoitai],[…] nepaveldės Dievo karalystės“ (1 Kor 6, 9–10).

„Mes žinome, …kad įstatymas skirtas ne teisiajam, bet nusikaltėliams ir maištininkams, bedieviams ir nusidėjėliams, nedorėliams ir netikėliams, tėvažudžiams ir motinžudžiams, ir žmogžudžiams, paleistuviams, sanguliautojams su vyrais [arsenokoitai], vergų pirkliams, melagiams, kreivai prisiekiantiems ir visiems, kurie priešinasi sveikam mokslui. Taip moko palaimintojo Dievo garbės Evangelija…“ (1 Tim 1, 8–11).

Čia pateikiami du nemalonūs sąrašai nuodėmių, apie kurias Paulius tvirtina, jog jos nesuderinamos pirmiausia su Dievo karalyste, o antra, nei su Įstatymu, nei su Evangelija. Atkreipkime dėmesį, kad viena pažeidėjų grupė vadinama malakoi, o kita (abiejuose sąrašuose) arsenokoitai.

Ką šie žodžiai reiškia? Pirmiausiai reikia pastebėti, kad ypač nesėkmingai pradiniame angliškos oficialiosios Biblijos (Revised Standard Version) 1 Kor 6, 9 vertime jie buvo sujungti ir išversti kaip „homoseksualistai“.

S. Bailey’is buvo teisus nesutikdamas, nes šitoks vertimas „neišvengiamai duoda suprasti, kad tikras invertas, net jei būtų nepriekaištingos dorovės žmogus, automatiškai apkaltinamas kaip neteisusis ir atskiriamas nuo Dievo karalystės“. Laimė, redaktoriai atsižvelgė į pastabas, ir antrasis leidimas (1973), nors ir tebesujungdamas šiuos žodžius, išvertė juos kaip „pervertai“.

Esmė ta, kad visos dešimt 1 Kor 6, 9–10 išvardytų kategorijų (galbūt išskiriant tik „gobšus“) apibūdina žmones, kurie nusižengė savo veiksmais – pavyzdžiui, stabmeldžiai, svetimautojai ir vagys.

Tačiau malakoi ir arsenokoitai nedera jungti jau vien dėl to, kad jie turi savas reikšmes. „Pirmasis pažodžiui yra ‘švelnus paliesti’ ir metaforiškai graikams reiškė vyrus (nebūtinai berniukus), kurie būdavo pasyvūs homoseksualinėje sueityje.

Antrasis reiškia ‘vyras lovoje’ ir graikai vartojo šį žodį apibūdinti tam, kuris tokioje sueityje veikė aktyviai“ (Coleman). Jeruzalės Biblija seka vertėju J. Moffattu (1870–1944), vartodama anglų kalbos žodžius „catamites“ ir „sodomites“, tuo tarpu savo išvadose P. Colemanas iškelia prielaidą, kad „galbūt Paulius turėjo omeny komercinę *iškrypėlis*tiją tarp vyresnių vyrų ir lytiškai subrendusių berniukų, įprasčiausią homoseksualinio elgesio būdą klasikiniame pasaulyje“.

Jei taip, tada vėl gali būti (ir buvo) tvirtinama, kad Pauliaus smerkimai netinka homoseksualiems suaugusiems, kurie abu sutinka santykiauti ir yra atsidavę vienas kitam. Tačiau pats Colemanas sako: „Šiaip ar taip, šv. Paulius savo raštuose atmeta homoseksualinį elgesį, — kaip pagonių ydą Laiške romiečiams, kaip kliūtį įeiti į Dievo karalystę 1-ajame laiške korintiečiams ir kaip atmestiną moralinio įstatymo pažeidimą 1-ajame laiške Timotiejui“.

Apžvelgiant šiuos biblinius homoseksualinio elgesio paminėjimus, kuriuos sugrupavau, matosi, kad jų yra tik keturi. Tačiau šis nedidelis skaičius neturėtų versti manyti, kad homoseksualizmo tema pagrindinio Biblijos turinio atžvilgiu esanti antraeilė ar sudaro per menką pagrindą užimti ryžtingai pozicijai prieš homoseksualinę gyvenseną.

Ar teisūs tie šalininkai, kurie tvirtina, kad bibliniai draudimai yra itin specifiški — prieš svetingumo pažeidimą (Sodoma ir Gibėja), prieš kultinius tabu (Kunigų knyga), prieš begėdiškas orgijas (Laiškas romiečiams) ir prieš vyrišką prostituciją arba jaunuolių tvirkinimą (1 Kor ir 1 Tim) ir kad nė viena šių ištraukų ne tik nesmerkia, bet net neužsimena apie atsidavimu grįstą partnerystę tarp tikrų homoseksualių invertų?

Bet būtent šitokią išvadą daro, pavyzdžiui, L. Scanzoni ir V. Mollenkott knygoje „Ar homoseksualas yra mano artimas?“ (Is The Homosexual My Neighbour?). Jos rašo:

„Biblija aiškiai smerkia tam tikrus homoseksualinės praktikos būdus (…grupinį prievartavimą, stabmeldystę ir geidulingą nepastovumą). Tačiau ji pasirodo nutylinti kai kuriuos kitus homoseksualizmo aspektus — tiek ‘homoseksualinę orientaciją’, tiek ‘į heteroseksualinę monogamiją pa¬našų atsakingą meilės santykį’“ (L. Scanzoni, V. Mollenkott, Is the Homosexual my Neighbour?).

Tačiau kad ir kaip įtikinamai tai skambėtų, su bibline medžiaga negalime taip elgtis. Krikščioniškas homoseksualinių praktikų atmetimas remiasi ne keliais „izoliuotais ir neaiškaus patikimumo tekstais“ (kaip kartais sakoma), kurių tradicinį aiškinimą (kaip toliau teigiama) galima apversti. Įdomu tai, kad visi rašantys šia tema niekaip neapsieina be biblinių istorijų

„Krikščioniškos nuostatos dėl homoseksualinių praktikų svarstymas neišvengiamai prasideda nuo Sodomos ir Gomoros sunaikinimo istorijos“, patvirtina Bailey’is. Bet tai toli gražu nėra „neišvengiama“. Nes negatyvūs homoseksualinių praktikų draudimai Šventajame Rašte įgyja prasmę tik pozityvaus mokymo apie žmogišką seksualumą ir heteroseksualinę santuoką šviesoje, kuris išdėstytas Pradžios knygos 1 ir 2 skyriuose.

Tačiau Bailey’io knygoje apie šiuos skyrius net neužsiminta. Ir net Colemanas, kurio Krikščioniškos pažiūros į homoseksualizmą (Christian Attitudes to Homosexuality) bene viena išsamiausių kada nors išleistų biblinių, istorinių ir moralinių apžvalgų, mini juos tik probėgšmais nuorodoje į 1 Kor 6, kur Paulius cituoja Pr 2, 24.

Tačiau, nepaisant bendrai pozityvaus Biblijos mokymo apie lytį ir santuoką, mūsų samprotavimai homoseksualiniu klausimu linkę iškrypti.

Lytiškumas ir santuoka Biblijoje

Bene tinkamiausia vieta pradėti mūsų tyrimui yra santuokos institucijos įsteigimas Pradžios knygos 2 skyriuje. Kadangi „Lesbiečių ir gėjų krikščionių judėjimas“ heteroseksualinę santuoką tyčia gretina su homoseksualinėmis partnerystėmis, būtina paklausti, ar šis sugretinimas pateisinamas.

Dievas įžvalgiai davė mums du skirtingus pranešimus apie sukūrimą. Pirmasis (Pr 1) yra bendras ir teigia lyčių lygybę, nes abi dalijasi Dievo atvaizdu ir žemės valdymu. Antrasis (Pr 2) yra specifinis ir teigia lyčių papildomumą, kuris sudaro heteroseksualinės santuokos pagrindą. Šiame antrajame pranešime apie sukūrimą iškyla trys fundamentalios tiesos.

Pirma, žmogaus poreikis bendrauti. „Negera žmogui būti vienam“ (2, 18 eil.). Tiesa, šis tvirtinimas vėliau buvo apribotas, kai apaštalas Paulius (be abejo, atsiliepdamas į Pradžios knygą) rašė: „Gerai daro vyras, neliesdamas moters“ (1 Kor 7, 1).

Taip sakant, nors santuoka yra gera Dievo institucija, pašaukimas į vienatvę irgi yra geras pašaukimas. Vis dėlto taisyklė „negera žmogui būti vienam“ galioja bendrai, nes Dievas mus sutvėrė kaip socialias būtybes.

Kadangi jis yra Meilė ir sukūrė mus panašius į save, tai suteikė mums gebėjimą mylėti ir būti mylimiems. Jis skiria mus gyventi bendruomenėje, o ne vienatvėje. Todėl Dievas sakė: „Padarysiu jam tinkamą bendrininką“.

Be to, ši bendrininkė ar draugė (22 eil. sužinome, kad tai buvo moteris), kurią Dievas paskelbė jam tinkama“, buvo skirta būti jo lytine partnere, su kuria jis turėjo tapti „vienu kūnu“, kad jie taip galėtų išbaigti savo meilę ir gimdyti vaikus.

Antra, Pradžios knygos 2 skyrius atskleidžia, kaip Dievas rūpinosi, kad šis žmogiškas poreikis būtų patenkintas. Nustačius, jog Adomui reikia bendrininko, prasidėjo tinkamo paieškos. Dievas pirmiausia išrikiavo prieš jį paukščius ir žvėris, ir Adomas ėmė juos „pavadinti“, simboliškai priimti juos į tarnybą sau. Bet (20 eil.) „… sau tinkamo bendrininko nerado“, kuris galėtų būti jo papildymas, jo antrininkas, jo draugas, jau nekalbant apie žmoną. Taigi prisireikė specialaus sukūrimo.

Debatai apie tai, kaip pažodžiui turėtume suprasti tolesnę eigą (dievišką chirurgiją su dievišku nuskausminimu), neturi sutrukdyti mums suvokti esmės. Kažkas atsitiko Adomui kietai miegant. Įvyko ypatingas dieviškos kūrybos aktas. Lytys tapo diferencijuotos.

Iš nediferencijuoto Adomo žmogiškumo atsirado vyriškis ir moteriškė. Ir Adomas pabudo iš kieto miego, kad išvystų priešais save savo atspindį, savęs papildymą, iš tiesų dalį savęs. Sukūręs moterį iš vyro, Dievas pats atvedė ją pas jį, beveik kaip šiandien nuotakos tėvas atiduoda nuotaką.

Ir Adomas spontaniškai pratrūko pirmuoju istorijoje meilės eilėraščiu, sakydamas, kad dabar pagaliau prieš jį stovi toks gražus ir panašus į jį kūrinys, kad jis atrodo esantis (kaip iš tikrųjų ir buvo) „jam padarytas“:

Šitai pagaliau kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno. Ji bus vadinama žmona, nes iš savo žmogaus buvo paimta.

Negali būti abejonės, kad Pradžios knygos 1 skyriaus pabrėžia, jog Ieva, kaip ir Adomas, buvo sukurta pagal Dievo paveikslą. O dėl jos sukūrimo būdo tai, anot Pr 2 skyriaus, ji buvo sukurta ne iš nieko (kaip visata) ir ne iš „žemės dulkių“ (kaip Adomas, 7 eil.), bet iš Adomo.

Trečioji, didžioji Pradžios knygos 2 skyriaus tiesa, liečia iš sukūrimo istorijos išplaukiančią santuokos instituciją. Adomo meilės eilėraštis užrašytas 23 eilutėje. 24 eilutės „todėl“ yra pasakotojo išvada: „Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos ir jie taps vienu kūnu.“

Net neatidus skaitytojas pastebės tris „kūno“ paminėjimus: „šitai …kūnas mano kūno“; „ir jie taps vienu kūnu“. Ko gero, tai padaryta neatsitiktinai. Tai moko, kad heteroseksualinė sueitis santuokoje yra daugiau negu sąjunga; tai savaip susijungimas iš naujo.

Tai ne svetimų asmenų sąjunga, kurie nepriklauso vienas kitam ir atitinkamai negali tapti vienu kūnu. Priešingai, tai sąjunga dviejų asmenų, kurie iš pradžių buvo viena, paskui buvo atskirti vienas nuo kito, ir dabar lytinėje santuokos sueityje vėl susieina.

Tai, paaiškina ir gilią heteroseksualinio artumo paslaptį, kurią kiekvienoje kultūroje garbino poetai ir filosofai. Heteroseksualinė sueitis – tai daugiau negu kūnų sąjunga; tai viena kitą papildančių asmenybių susiliejimas, per kurį susvetimėjimo akivaizdojeje žmogaus būties turtingumas vėl patiriamas sukurtame vienyje.

O vyriškų bei moteriškų lytinių organų papildomumas tėra daug gilesnio dvasinio papildomumo simbolis fiziniame lygmenyje. Tačiau tam, kad būtų galima tapti vienu kūnu ir patirti šią šventą paslaptį, reikalingos tam tikros parengiamosios priemonės, kurios yra santuokos sudėtinės dalys.

„Todėl vyras“ (vienaskaita nurodo, kad santuoka yra išimtinė dviejų individų sąjunga) „paliks tėvą ir motiną“ (numatomas viešas socialinis įvykis), „glausis prie žmonos“ (santuoka yra atsidavimu ir ištikimybe grįstas įsipareigojimas arba susitarimas, kuris yra heteroseksualinis ir pastovus); „ir jie taps vienu kūnu“ (nes santuoka turi būti užbaigta lytine sueitimi, kuri yra vedybinis sutarties ženklas bei antspaudas ir virš kurios dar nekrenta gėdos ar sumišimo šešėlis, 24– 25 eil.).

Pats Jėzus vėliau patvirtino šį mokymą. Jis citavo Pr 2, 24 ir pareiškė, kad tokia visą gyvenimą trunkanti vyro ir jo žmonos sąjunga buvo Dievo sumanyta nuo pat pradžios. Ir pridūrė: „Tad ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ (Mk 10, 4–9).

Taigi Šventasis Raštas Dievo įsteigtą santuoką apibūdina heteroseksualinės monogamijos kalba. Tai vieno vyro sąjunga su viena moterim, ir ta sąjunga turi būti viešai pripažinta (paliekami tėvai), užantspauduota (jis „glausis prie žmonos“) ir fiziškai užbaigta („taps vienu kūnu“). Ir Šventasis Raštas nesvarsto jokios kitos santuokos ar lytinės sueities rūšies, nes Dievas nesuteikė jokios alternatyvos.

krikščionys neturėtų pernelyg atsainiai žiūrėti į homoseksualinius santykius.

Todėl krikščionys neturėtų pernelyg atsainiai žiūrėti į homoseksualinius santykius. Faktas tas, kad kiekviena lytinių santykių ir aktyvumo rūšis, kuri nukrypsta nuo Dievo atskleisto noro yra ipso facto, savaime jam nemaloni ir jo teisiama.

Tai apima poligamiją ir poliandriją (kurios pažeidžia principą „vienas vyras — viena moteris“), slaptas sąjungas (nes čia galutinai ir viešai nepaliekami tėvai), atsitiktinius susitikimus ir laikinus ryšius, svetimavimą ir daugelį skyrybų (kurios nesuderinamos su „glaudimusi“ ir Jėzaus draudimu „teneperskiria“) ir homoseksualines partnerystes (kurios pažeidžia tvirtinimą, kad „vyras“ susijungs su „savo žmona“).

Trumpai tariant, vienintelė „vieno kūno“ patirtis, kurios nori Dievas ir kurią svarsto Šventasis Raštas, yra lytinė vyro ir jo žmonos, kurią jis pripažįsta kaip „kūną mano kūno“, sąjunga.

Šiuolaikiniai argumentai

Tačiau krikščionių homoseksualų nepatenkina biblinis mokymas apie žmogaus lytiškumą ir heteroseksualinės santuokos įsteigimą. Norėdami apginti homoseksualinių partnerysčių teisėtumą, jie iškelia aibę prieštaravimų.

Ginčas dėl Šventojo Rašto ir kultūros

Tradiciškai vyrauja nuomonė, kad Biblija smerkia visus homoseksualinius veiksmus. Bet ar šiuo klausimu Biblijos autoriai yra patikimi vadovai? Ar jų akiračio nesiaurino jų pačių patirtis ir kultūra? Kultūros argumentas paprastai pateikiamas vienu iš dviejų pavidalų.

Pirmas, Biblijos autoriai esą ėmėsi jų pačių interesus atitinkančių klausimų, kurie buvę visai kitokie nei mūsų. Sodomos ir Gibėjos istorijose jiems rūpėjo arba senovės Artimųjų Rytų svetingumo papročiai, kurie dabar yra pasenę, arba (jei nuodėmė išvis buvo lytinio pobūdžio) itin neįprastas homoseksualinio grupinio prievartavimo reiškinys.

Kunigų knygos įstatymuose rūpinamasi pasenusiais vaisingumo ritualais, o Paulius esą kalbėjęs apie ypatingus graikų *iškrypėlis*tų seksualinius polinkius. Žodžiu, antikvarinės nuostatos. Biblijos autorių įsikalinimas savo kultūrose padarė jų mokymą šiuo klausimu nieko vertą.

Antrasis, papildantis pirmąjį, kultūrinę problemą mato tame, kad Biblijos autoriai nesiėmė ir negalėjo imtis mūsų klausimų. Taigi problema yra ne tik Šventojo Rašto mokymas, bet ir ribotumas. Paulius (jau nekalbant apie Senojo Testamento autorius) nieko nežinojo apie pofroidistinę psichologiją. Jis nieko negirdėjo apie „homoseksualinius palinkius“, žinojo tik apie tam tikras praktikas.

Biblijos autoriams būtų nesuprantamas skirtumas tarp „inversijos“ ir „perversijos“. Jiems tiesiog niekad net neatėjo į galvą mintis, kad du vyrai ar dvi moterys gali įsimylėti vienas kitą ir suformuoti pasižyminčius didžiu atsidavimu, pastovius santykius, palyginamus su heteroseksualine santuoka. Taigi kaip buvo išlaisvinti vergai, juodaodžiai ir moterys, taip seniai pavėlavęs yra ir „gėjų išlaisvinimas“.

Argumentas, kodėl turi būti smerkiamos ir šiuolaikinės homoseksualinės partnerystės, išlieka tas pats – būtent todėl, kad jos nesuderinamos su Dievo sukurta tvarka.

Jei biblinis mokymas šiuo klausimu būtų randamas tik draudžiančiuose tekstuose, būtų sunku atsakyti į šiuos prieštaravimus. Bet jei jis siejamas su dieviškuoju santuokos įsteigimu, mes gauname amžinąjį ir visuotinai pritaikomą dieviškojo apreiškimo principą. Jis tiko ir senovės Artimųjų Rytų, ir pirmojo amžiaus graikų-romėnų pasaulio kultūrinėms situacijoms, lygiai taip pat tinka ir šiuolaikiniams seksualiniams klausimams, apie kuriuos senovės tautos nieko nežinojo.

Argumentas, kodėl turi būti smerkiamos ir šiuolaikinės homoseksualinės partnerystės, išlieka tas pats – būtent todėl, kad jos nesuderinamos su Dievo sukurta tvarka. Ir kadangi ta tvarka (heteroseksualinė monogamija) nustatyta sukūrimo, o ne kultūros, ji galioja nuolatos ir visur. Negali būti jokio „išlaisvinimo“ iš Dievo sukurtų normų; tikrasis išlaisvinimas ateina tik jas priimant.

Ginčas dėl sukūrimo ir prigimties

Nesyk teko girdėti tvirtinant: „Esu gėjus, nes Dievas mane tokį sukūrė. Taigi homoseksualizmas turi būti kažkas gero, pozityvaus. Negaliu patikėti, kad Dievas būtų sukūręs žmones homoseksualius, o paskui paneigęs jiems teisę į seksualinę saviraišką. Todėl aš linkęs priimti ir iš tikrųjų džiaugtis tuo, koks esu sukurtas.“

Arba kita mintis: „Galite sakyti, kad homoseksualinė praktika yra prieš prigimtį ir normalumą; bet ji nėra prieš mano prigimtį ir man nė trupučio nėra nenormali“.

Prieš porą dešimtmečių šį argumentą išpopuliarino N. Pittengeris teigdamas, kad homoseksualus asmuo „nėra nenormalus asmuo su nenatūraliais troškimais ir įpročiais“. Priešingai, „heteroseksualiai orientuotas asmuo elgiasi natūraliai, kai jis elgiasi heteroseksualiai, o homoseksualiai orientuotas asmuo elgiasi lygiai natūraliai, kai jis veikia pagal savo esminį homoseksualinį troškimą ir stimulą“ (N. Pittenger, „Time for Consent“).

Kiti tvirtina, kad homoseksualinis elgesys yra „natūralus“, kadangi a) daugeliui primityvių visuomenių jis gana priimtinas; b) kai kurių išsivysčiusių civilizacijų (pavyzdžiui, senovės Graikijos) jis buvo net idealizuojamas ir c) jis gan paplitęs tarp gyvūnų.

J. Westas eina toliau ir cituoja gyvūnų seksualumo ekspertą F. A. Beachą, kuris, atsižvelgdamas į gyvūnų homoseksualinio elgesio schemas, sako, kad apibūdinti žmogaus homoseksualinį elgesį kaip „nenatūralų“ reiškia „nukrypti nuo faktų“ (D. J. West, „Homosexuality“).

Bet šie argumentai išreiškia itin subjektyvų požiūrį į tai, kas yra „natūralu“ ir „normalu“. Negalima sutikti su N. Pittengerio tvirtinimu, kad „nėra jokių amžinų normalumo ir natūralumo matų“, kaip ir neįmanoma pritarti nuomonei, jog gyvūnų elgesys gali būti pavyzdžiu žmogaus elgesiui! Dievas sukūrimu nustatė ir įtvirtino lytinių santykių ir santuokos normą.

Ši norma buvo pripažinta ir realizuojama Senojo Testamento laikais. O lytiniai santykiai su gyvuliu buvo draudžiami, nes „tai iškrypimas“ (Kun 18, 23), kitaip tariant, prigimties laužymas ar painiava.

Tą pačią mintį vystė ir Paulius Laiške romiečiams, 1-ajame skyriuje. Rašydamas apie moteris, kurios „prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai“, ir apie vyrus, „pametusius prigimtinius santykius“, žodžiu „prigimtis“ (physis) jis norėjo nurodyti natūralią dalykų tvarką, kurią nustatė Dievas (žr. taip pat ir Rom 2, 14. 27 ir 11, 24).

Todėl Paulius smerkė ne iškreiptą elgesį heteroseksualių žmonių, kurie veikė prieš savo prigimtį, o bet kokį žmogišką elgesį, kuris yra prieš „prigimtį“, tai yra prieš Dievo sukurtą tvarką.

Ginčas dėl santykių kokybės

Krikščionių lesbiečių ir gėjų judėjimas skolinasi iš Šventojo Rašto tiesą, kad meilė yra didžiausias dalykas pasaulyje (taip ir yra), o iš 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečio „naujosios moralės“ ar „situatyviosios etikos“ – supratimą, kad meilė yra pakankamas kriterijus spręsti apie kiekvienus savitarpio santykius (tai nėra teisinga). Tačiau šis požiūris šiandien pergalingai žengia pirmyn.

Knygoje „Laikas sutikti“ (Time for Consent) N. Pittengeris vardija, jo manymu, tikrai meile grįstų santykių savybes. Tai:

1) įsipareigojimas (kiekvieno laisvas atsidavimas kitam);

2) davimo ir gavimo abipusiškumas (dalijimasis, kuriame kiekvienas kitame randa savąjį Aš);

3) švelnumas (jokios prievartos ar žiaurumo);

4) ištikimybė (pasiryžimas santykiams iki gyvos galvos);

5) viltingumas (kiekvieno tarnavimas kito brandai)

6) susivienijimo troškimas.

Iš to išplaukia, kad jei dviejų vyrų ar moterų homoseksualiniai santykiai pasižymi šiomis meilės ypatybėmis, argi neturi būti priimami kaip geri ir neatmestini? Juk šitaip žmonės gelbstisi nuo vienišumo, savanaudiškumo ir lytinio nepastovumo! Ir šitokie santykiai juk gali būti tokie pat turtingi bei reikalaujantys atsakomybės, išlaisvinantys ir veiksmingi, kaip ir heteroseksualinė santuoka.

Bet Biblijos mokymu pasitikinčiam krikščioniui nepriimtina prielaida, kuria grindžiamas šitoks argumentavimas, – būtent kad meilė yra vienintelis absoliutas, kad ji panaikina bet kokį moralinį įstatymą ir kad kas tik atrodo suderinama su meile, ipso facto yra gerai, neatsižvelgiant daugiau į nieką.

Taip negali būti. Nes meilei reikalingas įstatymas, kuris jai vadovautų. Pabrėždamas meilę Dievui ir artimui kaip du didžiuosius įsakymus, Jėzus ir jo mokiniai neatsisakė visų kitų įsakymų. Priešingai, Jėzus sakė: „Jei mylite mane, laikysitės mano įsakymų“, o Paulius rašė: „Meilė yra įstatymo pilnatvė“ (plg. Jn 14, 15; Rom 13, 8–10).

Taigi tai, kad santykiuose esama meilės, yra svarbus, bet nepakankamas patvirtinti jų tikrumą argumentas. Pavyzdžiui, jei meilė būtų vienintelis matas, nebūtų jokių prieštaravimų poligamijai, nes ją praktikuojantis asmuo, be abejo, galėtų turėti su keliomis žmonomis santykius, atspindinčius visas šešias Pittengerio nurodytas savybes.

Arba štai geresnis pavyzdys iš mano sielovadinės patirties: ne sykį atsitiko, kai vedę vyrai prisipažindavo įsimylėję kitą moterį. Man ėmus juos nuo to atkalbinėti, jie atsakydavo: „Taip, sutinku, aš jau turiu žmoną ir šeimą. Bet šie nauji santykiai yra tikras dalykas. Mes sukurti vienas kitam. Mūsų meilė vienas kitam turi kokybę ir gelmę, anksčiau niekad nepažintą. Tai negali nebūti teisinga“.

Tačiau aš privalėdavau pasakyti, kad tai nėra teisinga. Nė vienas vyras nepateisinamas, kai laužo savo santuokinį susitarimą su žmona dėl to, kad jo meilė kitai moteriai kokybiškai turtingesnė. Meilės kokybė nėra vienintelis kriterijus, kuriuo būtų galima matuoti, kas yra gera ar teisinga.

Meilės kokybė nėra vienintelis kriterijus, kuriuo būtų galima matuoti, kas yra gera ar teisinga.

Panašiai aš neneigiu ir tvirtinimo, kad homoseksualiniai santykiai gali būti grįsti meile (nors a priori nematau, kaip jie gali pasiekti tą patį turtingumą kaip ir Dievo nustatytas heteroseksualinis abipusiškumas). Tačiau jų meilės kokybės nepakanka šiems santykiams pateisinti.

Net tenka pridurti, jog jie nesuderinami su tikra meile, nes nesuderinami su Dievo įstatymu. Mylintysis rūpinasi, kad jo mylimasis patirtų didžiausią laimę. O didžiausią žmogišką laimę rasime klausydami Dievo įstatymų ir valios, o ne sukildami prieš juos.

Ginčas dėl priėmimo ir Evangelijos

Daug kas sako, kad heteroseksualinių polinkių krikščionių pareiga priimti homoseksualinių polinkių krikščionis. Paulius liepė mums priimti – iš tikrųjų nuoširdžiai priimti – vienas kitą. Jei Dievas ką nors priėmė, kas mes tokie, kad jį teistume (Rom 14, 1s)?

N. Pittengeris eina toliau pareikšdamas, jog tie, kurie atstumia homoseksualinių polinkių žmones, visiškai nesuprato Evangelijos. Anot jo, Dievo malonę mes įgyjame ne dėl to, kad esame geri ir išpažįstame savo nuodėmes, o kaip tik priešingai. „Pirmiausia visada ateina Dievo malonė… Jo atlaidumas pažadina mūsų atgailą“. Jis net pacituoja giesmę „Toks jau esu, be jokio pasiteisinimo“ ir priduria: „Kristaus Evangelijos visa esmė yra tai, kad Dievas mus myli ir priima tokius, kokie esame“.

Tačiau tai labai supainiotas Evangelijos suvokimas. Dievas iš tiesų priima mus „tokius, kokie esame“, ir mes neturime pirma pasitaisyti ir tapti geri, nes iš tikrųjų ir negalime. Bet jo „priėmimas“ reiškia, kad jis visiškai ir dosniai atleidžia visiems, kurie gailisi ir tiki, o ne leidžia toliau pasilikti nuodėmėje.

Teisinga, kad turime priimti vienas kitą, bet tik kaip drauge atgailaujantys nusidėjėliai ir pakeleiviai maldininkai, bet ne kaip nuodėmės draugai, pasiryžę palaikyti savo nuodėmingumą. Nei Dievas, nei Bažnyčia nežada mūsų priimti, jeigu užkietiname širdis prieš Dievo žodį ir valią. Tuomet mums lieka tik teismas.

Pabaigos žodis

Viso biblinio apreiškimo šviesoje homoseksualizmas pasirodo ne kaip vienas iš galimų būdų plačiame normalumo spektre, bet kaip nukrypimas nuo Dievo normos. Todėl homoseksualiai orientuotus žmones turėtume paraginti susilaikyti nuo homoseksualinių praktikų ir santykių. (Mes juk galime skirti homoseksualinę orientaciją, už kurią jos ištiktasis paprastai neatsako, ir homoseksualinius veiksmus, už kuriuos jis net labai atsakingas).

homoseksualiai orientuotus žmones turėtume paraginti susilaikyti nuo homoseksualinių praktikų ir santykių.

Netvirtinu, jog tai lengva – ypač mūsų laikų seksualizuotoje visuomenėje susilaikymas virsta sunkia užduotimi. Bet greta savitvardos, iš esmės laikau įmanomą ir lytinio polinkio pakeitimą. Tai, be abejo, labai daug priklauso nuo to, kokia, mūsų vertinimu, homoseksualizmo priežastis.

Šiuo klausimu pritariu mokslininkei E. Moberly, padariusiai išvadą, kad „homoseksualinį polinkį sukelia ne genetinės priežastys, ne hormonų problemos ir ne išmokimas, o sunkumai vaiko ir jo tėvų santykiuose, visų pirma pirmaisiais gyvenimo metais“ (E. H. Moberly, „Homosexuality: A New Perspective“).

Jei viena iš pagrindinių homoseksualizmo priežasčių tikrai būtų santykių su tos pačios lyties vienu iš tėvų problemos, tada tinkamas sprendimas, pasak Moberly, būtų „santykių su savo lyties asmeniu išlaikymas bei tenkinimas, tačiau atsisakant lytinio aktyvumo“.

Šitokiu atveju daug gelbsti gilūs, patvarūs, nelytiniai santykiai su tokios pat lyties žmonėmis, ypač krikščioniškoje bendruomenėje. Kadangi homoseksualūs asmenys dažniausiai būna labai vieniši, todėl ypatingai trokšta draugystės ir meilės ryšio savo tapatumui patvirtinti.

Meilė yra sykiu pagrindinė problema, bet ir didysis poreikis bei vienintelė tikra sprendimo galimybė, arba „terapija“. Deja, savo istorijoje Bažnyčia dažniausiai nerodė meilės homoseksualiems žmonėms.

Homoseksualizmo nuodėmės atmetimas buvo paverstas nepriėmimu, net niekinimu ir priešiškumu tokiam asmeniui (homofobija). Tačiau tik atsikratę priešiškumo, krikščionys turės teisę iš homoseksualų reikalauti atsisakyti aktyvaus homoseksualinio gyvenimo būdo.

Tikinčiųjų bendruomenė neturi tylėti dėl Dievo normų laužymo, bet tuo pačiu ir privalo kurti pripildytą meilės ir atjautos terpę, priimančią homoseksualų asmenį kaip žmogų, kaip Dievo kūrinį. Juk tikroji meilė visiškai suderinama su moralinių nuostatų išsaugojimu.

Versta iš: J. Stottas, „Issues Facing Christians Today“ (Londonas, 1990 m.). Šaltinis: „Prizmė“, 1997/03.