Mes, iš savo provincijų, žiūrim ir matom: sostinėse visi užsiėmę penktosios kolonos (toliau – PK) paieškomis. Ir kas beatsitinka, ar tragedija su JAV kariškiais, ar prasidėjo JAV prezidento žadėtoji naujoji muitų politika, ar iš Lietuvos vyriausybės „nuteka“ neraminanti detalė apie būsimą mokesčių reformą – į kiekvieną įvykį įtakingesni valdžios vyrai ir moterys (išskyrus nebent premjerą) reaguoja vienodai: tuoj ieško – ir juk randa – PK. Net Seime!
Kai ieškom grybų ir juos surandame, radinius surenkame, apdorojame ir suvartojame patys arba parduodame. Bet su PK šitas elgesio modelis „nepraeina“. PK paieškų atveju viskas baigiasi kaip su socializmo statyba: daug triukšmo, bet – piššš vietoje rezultato.
Ne, atsiprašau, rezultatą gauname, bet jis nuviliantis: visuomenė nuo to triukšmo tik dar labiau suirzta, susipriešina, svaidosi epitetais kaip anais, „nemokytais“ laikais kaimo bernai apsisvaidydavo akmenimis ir arkliašūdžiais. Bet anais laikais, apsisvaidę laukų ir tvartų gėrybėmis, bernai vėl imdavosi ūkio darbų ir stumdavo į priekį valstybės progresą. O dabar? Kur juda valstybė? Pirmyn, į žadėtąją gerovę? Nepanašu.
Visų vedlys į gerovę užsiėmęs PK paieškomis. O kadangi tiek jis, tiek ir kitas PK medžiotojas, Seimo pirmininkas, neturi aiškaus supratimo, ką dar, be tų politikų, partijų ar partijų lyderių, kurie turi savo, lyderių autoritetui nepaklūstančią nuomonę, reikėtų priskirti PK, jų triūso rezultatai apsiriboja tuščiu oro drebinimu. Gal tai ir gerai, nes, neduok Dieve, jei, neturėdami supratimo ar įstatymais apibrėžtų kriterijų, ką priskirti tikrai ar menamai PK, bet turėdami šiokių tokių galių, tie didžiavyriai imtųsi veiksmų, tai galėtų priskaldyti tokių malkų, kad gal ir Stalinas iš kapo jiems nusišypsotų.
Todėl pirmiausia užsiimkime asmenų, priskirtinų PK, loginiu (teisinį palikim profesionalams) išgryninimu.
Kadangi nesu to reikalo specialistė, į pagalbą telkiuosi profesionalo, buvusio VSD darbuotojo Kastyčio Braziulio nuorodas (šaltinis – jo pasisakymas Youtube kanale).
Pirmiausia ponas Kastytis siūlo apsibrėžti, ką laikyti priešu. Tai ne taip lengva, kaip kartais gali atrodyti. Juk pirmiausia į galvą ateina Rusija. Būtų gerai, jei čia ir būtų galima padėti tašką. Bet mūsų, lietuvių bėda, kad įvairiais istoriniais laikotarpiais vis atsirasdavo dar viena ar porelė tautų, valstybių, kurias kai kas irgi priskirtų prie Lietuvos priešų. Nekrapštysiu praeities skaudulių, apsiribosiu pacituodama prezidentą Nausėdą, kuriam PK – tai tie, „kurie gudriai mėgina vaizduoti save D. Trumpo šalininkais“.
Be komentarų…
Penktoji kolona
Sekančiu žingsniu K. Braziulis apibrėžia, kas išties yra PK. Jų – dvi grupės ar rūšys.
1. Tie, kurie ragina neteisėtais veiksmais versti valdžią.
2. Tie, kurie, suvokdami, kad platina melagingą informaciją, TYČIA ją platina, siekdami padaryti kuo didesnę žalą Lietuvos visuomenei.
Yra dar viena visuomenės grupė, kurią vienadieniai politikai ar „nuomonės formuotojai“ mėgsta kaltinti priklausymu PK. Tai žmonės, kurie, skęsdami prieštaringos informacijos sraute ar/ir kęsdami neapgalvotus, dažnai neteisėtus valdžios veiksmus, abejoja, diskutuoja, ieško tiesos. Profesionalai jų nelaiko PK. Todėl ir elgtis su jais rekomenduoja ne taip griežtai, kaip su pirmųjų dviejų grupių žmonėmis, o šviesti, aiškinti, mokyti atskirti tikrą, teisingą informaciją nuo melagingos, nesivadovaujant emocijomis.
O su tais, kurie sąmoningai platina melagingą informaciją ar atvirai kviečia griebtis smurto ir versti esamą valdžią, elgtis reikėtų pagal Baudžiamojo kodekso atitinkamus straipsnius, kuriuos vėlgi būtina surašyti taip aiškiai, kad nebūtų kelių interpretacijų.
Atrodo, ne taip jau ir sunku būtų išgaudyti tuos, kuriems galima pritaikyti BK …jeigu tik būtų tokia politinė valia. Bet kol kas tokios valios nėra. Matyt, kažkam patogu drumsti vandenį, kad užuot rimtai dirbus vardan valstybės saugumo, tik švaistytųsi kaltinimais, trokšdami sukompromituoti neparankius oponentus. O nuo to nukenčia būtent trečioji, abejojančių, pasimetusių žmonių grupė. Nukenčia dvigubai: pirma, jais nebepasitiki „saviškiai“, po to jie – kandidatai tapti lengvu taikiniu ir grobiu tikriems Lietuvos priešams, įtraukiant juos į tikrąją PK.
Įsižiūrėkim į tuos, kurie abejoja. Kuo jie abejoja? Pasirodo, jie neabejoja, kad Rusija – mūsų priešas, bet abejoja savo valdžia, savo Konstitucija, kurią bet kuris KT teisėjas gali interpretuoti, kaip jam „patinkiau“. Abejoja teismais, kurie savo sprendimais (pavyzdžiui, dėl nelietuviškų pavardžių ar vietovardžių rašymo ne valstybine kalba ir pan.) ne kartą pažeidė Konstituciją, bet niekas į tai nekreipė dėmesio. Abejoja ministerijomis, kurios, pasivadinusios „apsaugos“ (sveikatos, aplinkos…) ministerijomis, priima sprendimus, kenkiančius ir aplinkai, ir žmonių sveikatai.
Galiausiai, abejoja vietine valdžia, kuri juo toliau į „nepriklausomybę“, tuo grubiau pažeidinėja vietinių gyventojų teises į informaciją, į nuosavybę, į sveiką aplinką, tačiau vyriausybė, Seimas savo sprendimais ne stabdo, o tik skatina vietinių „vadukų“ savivaliavimą. Rezultatas: žmonių nepasitikėjimas savo valstybe, politikais, vykdomąja valdžia ir… „karas“ visų su visais, nes visi ar kiekvienas – blogas. O tai sukuria itin palanką terpę tikrajai PK.
Išvada: su visuomene, su piliečiais nesitarianti, juos apgaudinėjanti valdžia – tai „jėga“, kuri valstybėje sukuria palankią aplinką PK.
Kelias per kaimo vidurį, per gyventojų sodybas vadinamas APLINKKELIU
Prieš keletą mėnesių Kretingos rajono Jokūbavo kaimo gyventojai atsitiktinai išsiaiškino, kad per jų kaimo vidurį, per gyventojų sodybas, net per kiemus suplanuotas APLINKKELIS. Tai prieštarauja ir kalbos logikai („aplinkkelis“ – kelias APLINK ką nors, paprastai – aplink gyvenvietę, o ne PER ją), ir sveikam protui. Bet kiek gyventojai besibeldė į mero ir savivaldybės Tarybos daugumos sveiką protą, sveikas protas neatsiliepė.
Šilalės rajono ūkininkas Donatas Jaunius šių metų vasario mėnesį sulaukė rašto iš bendrovės „Via Lietuva”, kuriame nurodyta, kad dalis jo žemių priklauso kelių apsaugos zonai, tad joje ribojama veikla. Vyras buvo šokiruotas, nes apie tokius dalykus niekas neįspėjo, su juo nesitarė.
Pasirodo, tartis niekas nė nesiruošė. 2024 m. spalio 24 d. buvo patvirtintas Valstybinės reikšmės kelių apsaugos zonų nustatymo planas Šilutės rajono savivaldybėje. Pagal jį, kaip nurodoma rašte, „veiklą kelių apsaugos zonose reglamentuoja įstatymai, o ūkininkas D. Jaunius turi teisę į kompensaciją“. Kur kas mažesnėmis raidėmis apačioje parašyta, kad, siekiant kompensacijos, privalu pateikti argumentuotus ir dokumentiniais įrodymais pagrįstus nuostolius. Kaip? Atgaline data?
Valstybė nutarė, kad kelių apsaugos zonoje, kuri gali būti nuo 20 iki 70 m į abi kelio puses, draudžiama ne tik statyti ar rekonstruoti pastatus, bet ir statyti lauko reklamas, įrenginius, paminklus (apie tai žr. www.respublika.lt, str. „Ūkininkai savo žemėse nebesijaučia šeimininkais“). O sklypo savininkas kaip tik ketino savo sklype šalia kelio Šilutė-Klaipėda statyti kelias elektromobilių krovimo stoteles.
Panašių laiškų sulaukė ir kiti Šilalės rajono ūkininkai. Tad nieko keista, kad jiems svyra rankos ir stiprėja įsitikinimas, jog esant tokiai tvarkai Lietuvoje tuojau jokios veiklos vystyti nebeapsimokės.
Kai kur valdžios nesiskaitymas su vietos gyventojais virsta tiesiog farsu. Kaip neseniai pranešė LRT laida „Labas rytas“, Panevėžio savivaldybėje apie pakeistą savo kaimo pavadinimą gyventojai sužinojo ne iš Panevėžio valdžios, pavadinimą keitusios, o… iš žiniasklaidos.
Na, ir kas? Pelėms vargai ir ašaros, dokumentų keitimas, o savivaldybės katinai tik ūsus prausia…
O juk viena svarbiausių demokratijos principų – valdžios atskaitomybė ir jos sprendimų skaidrumas.
Tai, kas vyksta Lietuvoje šiandien liūdnai ir pavojingai primena ekonomistų Neilo Howe ir Williamo Strausso dar dešimtojo dešimtmečio pabaigoje sukurtos keturių posūkių teorijos trečiąjį posūkį, jau pereinantį į ketvirtąjį posūkį (angl. Fourth Turning Theory).
Pagal teorijos autorius, Trečiajam posūkiui būdingiausias bruožas – dezintegracija. Tai laikotarpis, kai mažėja pasitikėjimas institucijomis, didėja individualizmas, o visuomenė tampa susiskaldžiusi – ką jau matome Lietuvoje.
Politinė poliarizacija, institucijų disfunkcija, karai, ekonominės krizės
N. Howe nuomone, pasaulis jau kurį laiką yra įžengęs į paskutinį – ketvirtąjį posūkį – krizę. To posūkio bruožai: politinė poliarizacija, institucijų disfunkcija, karai, ekonominės krizės.
Du pirmieji bruožai visu gražumu jau išsiskleidė ir Lietuvoje, o antrieji du, kaip pranašauja politikai, mūsų laukia netolimoje ateityje. O štai JAV ir iš dalies Vakarų valstybėse ryškėja ir šios N. Howe nurodytos galimos minėtų posūkių pasekmės: didelių sukrėtimų laikotarpis, kai senos institucijos yra sunaikinamos ir pertvarkomos, o visuomenė susiduria su egzistencinėmis grėsmėmis, stiprėja radikalūs judėjimai, norintys ne tik kitokios politikos, bet ir visiškai kitokių valdymo institucijų. Šis etapas, esą, dažnai apima karus, revoliucijas ar kitas reikšmingas krizes.
Savo naujausiuose darbuose, viešuose pasisakymuose N. Howe ne tik konstatuoja pokyčius, grėsmes, bet ir mėgina numatyti, kokios priemonės, kokie veiksmai gali grėsmes neutralizuoti ar bent sušvelninti jų pasekmes. Jo nuomone, turėtų prasidėti judėjimas link energingesnės valdžios, „dažnai grindžiamos etnocentristinėmis idėjomis“. O tokios krypties judėjime itin svarbų vaidmenį vaidins bendruomenės, į kurias žmonės bursis, ieškodami valdžios, kuri ĮKŪNYTŲ BENDRUOMENĘ ir iš tikrųjų padėtų žmonėms dirbti, sukurtų saugumą.
Mintis apie augantį bendruomenių vaidmenį priminė man dvi aktyvias dviejų nedidelių miestelių bendruomenes, aktyviai kovojusias prieš valdžios savivalę už didesnį savo saugumą ir teisę prasmingai dirbti savo ir visuomenės naudai.
Tai skirtinguose Lietuvos pakraščiuose įsikūrę miesteliai, kurių pavadinimai, likimui nusišypsojus, prasideda iš tos pačios „D“ raidės: Darbėnai ir Dieveniškės.
Dieveniškių vardas nuskambėjo 2021 m. vasarą, kai į Lietuvą per Lietuvos-Baltarusijos sieną pradėjo plūsti Baltarusijos diktatoriaus Aleksandro Lukašenkos „dovanėlės“ – nelegalių migrantų srautai.
Pasimetusi Lietuvos valdžia, vykdydama neišmintingą ES politiką nelegalų atžvilgiu, karštligiškai ieškojo vietų, kur įkurdinus nelauktus svečius, mažiausiai domėdamasi tuo, kokį poveikį jos chaotiški veiksmai daro Lietuvos visuomenei ir, pirmiausia, bendruomenėms tų Lietuvos pasienio miestelių, kur būdavo apgyvendinami (ar buvo planuojama apgyvendinti) šimtai nekviestų, nelaukiamų ir gąsdinančių „svečių“. Ir tik Dieveniškių bendruomenei labai sutelktai ir vieningai pasipriešinus grubiam, nedemokratiniam valdžios spaudimui, pavyko apginti miestelio gyventojų ramybę ir saugumą.
Galingiausia ES pakraštyje cheminė gamykla
Po trejų metų demokratijos egzaminą valdžiai suruošė Darbėnų seniūnijos gyventojai, sužinoję, kad vos už puskilometrio nuo Darbėnų miestelio danų verslininkai, privilioti Energetikos ministro Dainiaus Kreivio ir laiminami Kretingos rajono mero, planuoja statyti galingiausią šitame ES pakraštyje cheminę gamyklą, kuri turėtų gaminti žaliąjį vandenilį ir metanolį, žiauriai teršdama orą ir paviršinį gruntą bei neatkuriami sekindama švariuosius giluminius gėlo vandens išteklius.
Su vietos gyventojais ir vėl niekas nesitarė, niekas jų nuomonės neklausė. Vietos valdžia, nuo mero iki seniūno, dievagojosi, kad jie patys nieko apie tai nežino, nors gamyklos emisarai jau kelis mėnesius važinėjo po seniūniją ir sudarinėjo sutartis su žemės savininkais dėl ilgalaikės jų žemių, reikalingų gamyklos statybai, nuomos.
Nekelsiu iš archyvų labai sutelktos, labai ryžtingos Darbėnų ir aplinkinių gyvenviečių (pavyzdžiui, Palangos) bendruomenės kovos su vietos ir Vilniaus valdžia faktų, tik darbėniškių vardu padėkosiu visos Lietuvos žmonėms, kurie ir savo parašais, ir dalyvavimu piketuose prisidėjo prie darbėniškių kovos už tikrąją, o ne popierinę demokratiją Lietuvoje.
Ir kitas „ačiū“ – žiniasklaidai. Jai neretai išsakoma daug priekaištų, kad neobjektyvi, kad lėkšta ir t. t., bet, pasirodo, ir joje gali atgyti beblėstanti „valdžios prievaizdo“ dvasia.
Gal tai – kregždės, pranašaujančios, kad galiausiai į Lietuvą sugrįžta ne tik gamtos, bet ir demokratinės politikos pavasaris?. Šiaip ar taip, bent jau negalima bambėti, kad visa Lietuvos visuomenė – beviltiškai pasyvi. Yra dar parako parakinėse! Todėl ir valdžios institucijoms, politikams, valstybės vadovams, reikėtų ne šiepti dantis prieš savo piliečius, taip provokuojant pyktį ir nesutarimus, o imtis priemonių prieš realius kenkėjus valstybės saugumui.
O jei valstybė, jos valdžia negali „įkąsti“ realiam priešui, tai ir nėra reikalo dantų rodyti. Niekam – nei „kitiems“, nei „saviems“.
Jūratė Sofija Laučiūtė yra humanitarinių mokslų daktarė
Esu senas žmogus , miestietis iš kaimo. Jaunystės laikais kaip tik vyko neatpažįstamai Lietuvos vaizdą pakeitusi melioracija. Kiek tada buvo sunaikinta ne tik mano, bet mūsų visų tėviškių! Ir jokių galimybių garsiau paaimanuoti, kad valdžia nesiskaito su paprasto žmogaus teisėmis. Gali dabar tik susapnuoti kas buvo – ir dingo. …Noriu pasakyti kad vaizdo, peizažo pastovumas ir valdžiai ir žmonėms nėra vertybė ir dabar . O vertybė yra peizažo „pagerinimai” pagal dabartinę madą. Susivienyti galima tik prieš kokį ekstraordinarinį monstrą. Apie miestus, sostines nė nekalbu, bet ir toli nuo miesto ne vertybė. Et tiktai. Numirsiu – su manimi išnyks ir mano sapnai.
Bet centrinė valdžia turi kažkur ir kažkaip sutalpinti plentus , geležinkelius aerouostus ir gamyklas , begalinius sandėlius ir akropolius ? Savo kiemo patriotai nori atsispardyti , bet ne dalyvauti geriausio varianto paieškose. Atliekamos žemės trūksta net mažėjant Lietuvoje gyventojų, o kas būtų jei gyventojų būtų tiek kiek Lietuvai linki patys patriotai? Tai visos žmonijos problema – besaikis žmonių dauginimasis, ypač didžiausio pasaulinio skurdo kraštuose. Žmonijos patriotai lengvai apsigina nuorodomis kad planeta gali išmaitinti 40 milijardų Va taip. O ko dar žmogui reikia – be išmaitinimo? Tuščios kalbos, gyvenimas parodys kam daugiau, kam mažiau. Sutilps visi.