„Juokiasi puodas, kad katilas juodas“ (Lietuvių liaudies išmintis)
Internetinėje svetainėje www.bernardinai.lt neseniai paskelbtas straipsnis „Pokalbiai su Tėvu. Melas politikoje“.
Tema, be abejo, labai aktuali, nes politika, ko gero, ta žmonių veiklos ir tarpusavio santykių sritis, kurioje melo daugiau, nei kur kitur. O kai ją imasi gvildenti asmenys, su kurių pavarde pagrįstai ar nepagrįstai Lietuvos politikoje siejama ypač daug melo (daugiau už juos politinio melo priskiriama nebent kai kuriems socialdemokratams), tylomis apeiti straipsnį vargu ar būtų verta.
Taigi, tėvą Vytautą Landsbergį kalbina sūnus Vytautas V. Landsbergis. Pastarasis iš viso Landsbergių klano (senelis-sūnus-anūkas) iki šiol nuo politikos laikėsi atokiausiai, susitelkęs į kultūrinę veiklą, tad skaitant jų pokalbį, kažkurį laiką ramybės nedavė klausimas: „O kurio galo sūnus nukrypo į politikos pelkes?“
Bet priežastis netrunka išaiškėti, ji gana banali, suprantama kiekvienam savo atžalai neabejingam tėvui, tačiau nesietina nei su gyvenimiška išmintimi, nei su filosofinės minties skrydžiais.
Prasideda pokalbis sūnaus klausimu:
„Sūnus: Melas – kaip politinio veikimo būdas. Ar gali jis būti juodas ir baltas? Jei jis atneša sėkmę ir po to galima daryti gražius darbus, įgyvendinti svarbias reformas – tai gal meluoti yra visai gerai? Jei pasiseka ateiti į valdžią melo būdu – tai melas šiuo būdu legalizuojamas ir net tampa sėkmės modeliu, gal net siūlymu panašiai veikti ir kitiems. Ar aš klystu?“
Tėvas ilgokai vengia tiesaus atsakymo į klausimą, mėgina išlaikyti jam būdingą išsisukinėjimo stilistiką: „Čia visiškai nesvarstytinas klausimas. Tu lygiai taip galėtum pasakyti – o jeigu man versle reikalinga sėkmė ir fizinis pašalinimas vieno kito konkurento, ar tai blogai?“
Tačiau sūnus nepasiduoda ir myga toliau:
„Melas – kaip politinio veikimo būdas. /…/ Net ir dabartinius politinius melus matant – juk jie niekaip nepaveikė Palucko ar jo partijos reitingų, visiems tiko du kartus pažadėtų (pameluotų) dalykų nepaisymas. Blinkevičiūtės reitingas gal šiek tiek aptrupėjo, bet šiaip viskas gerai. Gal meluoti yra tiesiog sava, atpažįstama, lietuviška? Ir kitoms partijoms reiktų to pasimokyt ateityje? Melas – veiksnus įrankis, ir tiek. Ir nereikia iš jo daryti baubo. Gal ir konservatoriai pralaimėjo, nes nesugeba taip įtaigiai pameluot, nes kažko „savo ir žmoniško“ nemoka?“
Dabar jau, kaip sakoma, ir ežiui aišku, ko siekia sūnus savo klausimais: išskalbti visokių – pedofilinių, finansinių aferų, azartinių lošimų – skandalų ir nesėkmingų rinkimų išpurvintą konservatorių partijos rūbelį, o nesėkmių priežastis nuo parazitais aptekusios galvos suversti ant švaresnės. O tai jau ir nekultūringa, ir, ko gero, gerokai gadina gero sūnaus įvaizdį. Mat, priskirdamas visai lietuvių tautai kelių politikų aistrą melui, Vytautas V. suka konservatoriaus Žygimanto Pavilionio pramintu keliu į pragarą.
Maža to, taip rašydamas, sūnus nepasivargino įsiklausyti į tėvo nuomonę, išsakytą, vertinant to paties Ž. Pavilionio, Sergejaus Kanovičiaus ir jų pasekėjų keliamą antilietuvišką isteriją dėl R. Žemaitaičio kvailo išsišokimo, pacitavus vaikišką dainelę ar eilėraštuką.
Profesorius V. Landsbergis savo nuomonę ir dėl šios dirbtinai pučiamos isterijos, ir dėl nuolat gaivinamų kaltinimų lietuviams dėl Holokausto Lietuvoje išsakė nedviprasmiškai aiškiai: „Mačiau Izraelyje, El Hagetaot kibuco muziejuje Lietuvos žydų apdegusius pasus su Vyčiais – visi jie mirė kaip Lietuvos piliečiai, bet žudė svetima valstybė. Tad siekiant kuo daugiau priešiškumo Lietuvai („žudė lietuviai!“) nereiktų persistengti“.
Ko gero, nereikėjo persistengti ir Landsbergiui-sūnui, vaizduojant konservatorius kažkokiais meluoti neišmokusiais, baltais ir pūkuotais doruoliais. Jis, matyt, nematė vaizdelio per TV, kurį mačiau aš ir kiti Lietuvos piliečiai, kuriems rūpi valstybės politinis ir pilietinis gyvenimas. Tą kartą TV rodė konservatorių Tarybos pasitarimą prieš Seimo rinkimus. Ir parodė, kaip partijos patriarchas „auklėjo“ partijos elitą, reikalaudamas būti etiškesniais, nelaikyti savęs „baltais ir pūkuotais“ [cituojami profesoriaus V. Landsbergio žodžiai]. O negailestinga kamera fiksavo, kaip prieš oratorių veidas į veidą sėdėję Gabrielius Landsbergis ir Vytautas Juozapaitis linksmai plepėjo tarpusavyje, dėmesio nekreipdami į gerbiamo patriarcho priekaištus ir pamokymus.
Štai taip, matyt, ir bus prisiplepėję.
O sūnaus ir tėvo pokalbio skaitytojai, ko gero, susidomėjo, ar tikrai TS-LKD – ta partija, kuri nemoka ar prastai išmoko naudotis melu kaip politinio veikimo būdu?
Kad šitas teiginys – viso labo primityvi demagogija, liudija jau partijos pavadinimas: prie „Tėvynės sąjungos“ prilipdytas priedėlis „Lietuvos krikščionys demokratai“. Mat, kaip liudija visi balsavimai Seime bei dauguma priimtų sprendimų, šiandieninę partijos esmę teisingiau atspindėtų priedėlis „Laisvės partija“.
Ar tikrai TS-LKD – ta partija, kuri nemoka ar prastai išmoko naudotis melu kaip politinio veikimo būdu?
Apie konservatorių – ir kaip partijos, ir kaip pavienių partijos narių, politikų, ministrų – melą internetas skambėjo visus jų valdymo metus. Jonas Jasaitis didelę dalį konservatoriškų laimėjimų“ suminėjo straipsnyje „Gyvenimo prasmės suvokimo gairės“. Tiesa, jis daugiau akcentavo aferas, vagystes, bet juk kas vagia, tas ir meluoja.
Taigi, skaitome:
„Nors nesąžiningumo apraiškų būta ir per visą atkurtos Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį, bet tokio organizuotų nusikaltėlių siautėjimo, kokį matėme per pastaruosius ketverius metus, nebuvo beveik per visą trisdešimtmetį. Vogė ir prie ankstesnių valdžių – kas tūkstančiais, o kas net milijonais, bet per šiuos ketverius metus vogė milijardais“.
Keliais žodžiais J. Jasaitis užsimena apie vilkinamą „Nacionalinio stadiono“ statybą, ir nebaudžiamai praloštus dešimtis milijonų, ir su ministrais susijusių giminaičių bei draugų finansines machinacijas (apie kurias šie neva nieko „nežinojo“), ir apie ypatingai svarbių valstybei („Teltonikos“ ir kitų inovatyvių įmonių) projektų žlugdymą biurokratinėse džiunglėse, sumaišties didinimą, prisidengiant reformomis švietimo ir sveikatos apsaugos srityse, nacionalinės gyvulininkystės ūkių stūmimą į bankrotą, darnios regionų plėtros sabotavimą, vergišką net pačių kvailiausių Briuselio užgaidų tenkinimą ir kt.
Šitą sąrašą „papuoštų“ ir straipsnyje nepaminėtos „Igničio“ aferos, ir „kosminiai“ vandenilio energetikos plėtros projektai, ir visiškas nesiskaitymas su savo visuomene, brukant jai grobikiškus užsienio verslo projektus, kaip tai atsitiko su danų verslininkų planais statyti nauda Lietuvos visuomenei nepagrįstą (naudingą nebent kai kuriems ministrams) cheminės pramonės milžiną šalia mažyčio Auksūdžio kaimelio Darbėnų seniūnijoje.
Tėvas ir sūnus Landsbergiai nesusilaikė neapspardę socialdemokratų ir jų rinkėjų dėl to, kad jie patikėjo Vilijos Blinkevičiūtės melu, pažadėjus vadovauti vyriausybei, jei partija laimėtų.
Bet nereikia būti socialdemokratu, kad iškart atmintyje atgytų konservatorių premjerės melagingi pažadai aukštai iškelti etinių reikalavimų kartelę (bet realiai ne iškėlus, o nuleidus…) savo ministrų kabinetui ar grasinimus atsistatydinti (bet neatsistatydinus…) iš posto, jei Seimas nešoks pagal jos dūdelę.
Žodžiu, jau kas kas, bet įžvalgus Vytautas Landsbergis vyresnysis, be abejo, suvokia, kad būtent jo partijos ir jos liberaliųjų partnerių valdžioje veikla ir žodžiai pripratino visuomenę pro pirštus žiūrėti į ministrų, politikų pažadus, kurių pastaraisiais metais niekas, regis, nė neketino vykdyti. Todėl rinkėjai nekreipė dėmesio ir į Vilijos Blinkevičiūtės pažadus, o paprasčiausiai sutartinai balsavo už bet ką (ir už Žemaitaitį su visais jo eilėraštukais), kad tik kuo mažiau konservatorių patektų į Seimą.
Komiškai tėvo ir sūnaus pokalbyje nuskambėjo svarstymai apie Prezidento vaidmenį rinkimuose. Bet Prezidentas – asmuo, pats atsakingas už savo poelgius, žodžius bei jų pasekmes, tad nors „čėsnyje“ su konservatoriais advokatauti jam ir nebūtų labai sudėtinga, vargu ar yra prasmė dirbti už jį ir jo komandą.
Tolesnėje pokalbio eigoje tėvas ir sūnus ne kartą prisimena ir Dievą. Aš irgi prisiminiau, ir Dievą, ir tai, ką apie melą sako / rašo pripažinti krikščioniški autoriai Stephen Arterburn, David Stoop knygoje „Susigrąžinkite gyvenimą“ su paantrašte mažytėmis raidelėmis: „Nebeleiskite praeičiai ar kitiems žmonėms jūsų valdyti“: „Jei esate įklimpę meluose apie save, vadinasi, savyje kurstote nuodingą gėdą. Tačiau jūs neturite to daryti. Nors ir neįstengsite sustabdyti tų melagysčių, galite jas pakeisti tiesa. Jei nešiojatės gėdingus melus, perimtus iš kito žmogaus ar daugelio žmonių [paryškinta mano – J.L.], turite liautis juos kartoti ir pradėti į juos atsiliepti tiesa. /…/ Jei įsitversite savo gėdos, liksite atskirti nuo kitų, įsitraukę į žalingus santykius ir nesileisite išgelbstimi. Jus vis labiau grauš kartėlis ir didžiulis įniršis, kurį laikysite visiškai pateisinamu“.
Jei Tėvynės Sąjungos partijos nariai vis dar nori vadintis ir „LKD“, šitą citatą jie turėtų iškabinti visose savo partijos būstinėse ir kartoti choru. Bet tai jau kvepia pareiga, o žodį „pareiga“ valdžios paragavę partiečiai paprastai skuba ištrinti ir iš savo partinio, ir iš moralinio visos mūsų šalies visuomenės kodekso. Gal todėl ir politika nebeįsivaizduojama be melo, ir sūnui su tėvu belieka tik svarstyti, kuri partija (kuris lyderis…) meluoja „geriau“, o kuri – „blogiau“?
Jūratė Sofija Laučiūtė yra humanitarinių mokslų daktarė.
Senelis padovanojo anūkui partiją, o tas ją sulaužė ir išmetė.
Toks jau tas anūkas, bet apie senelį nuo blogų žodžių susilaikyčiau, nes jis paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Dėl to bambėjimas prieš senelį yra pavojingai arti bambėjimo prieš pačią Lietuvą ir jos nepriklausomybę.
Labai gerai, kad padovanojo.
Tai jau matyt „režisierius” negavo finansavimo prie naujos valdžios savo nuobodžioms filmoms kurpt, tenka užsidirbt partinėje spaudoje
Prieš kiekvienus rinkimus, daugiausiai žiniasklaidos pastangomis, kyla lengva isterija , tipo, „blogesnės valdžios dar nebuvo!”. Balsuokite, piliečiai, už bet ką , tik ne už 4 metus valdžioje išbuvusius. Blogiau jau nebus. Žiniasklaida linksminasi, o piliečiai – kaip visada…Nereikia nervuotis, po 4 metų ir dabartinė nauja valdžia bus blogiausia iš visų kada buvusių. Ar ponia Autorė to nežino? Žino puikiausiai.
Dezinfosklaida yra absoliučiai priklausoma nuo Raudonosios oligarchijos. Be desovietizacijos neišvengiamas mums kėbėriokšt. Dvejopų standartų manija (liga) mus ten ir nuves.
Tegul kaprizinasi jaunimas, o kas gyveno Pravdos ir Tiesos laikais, džiaugiasi tuo ką turi. Tik be reikalo pažodžiui tiki populiariausių portalų kurstytojais. O kodėl jie populiariausi? O dėl to kad naudotojai jais tiki
Taip vadinama žiniasklaida yra tik įrankis. Tik vaikas gali nesuprasti, kad ją valdo, nurodo ką skelbti, ko ne, ar kaip skelbti. Paperka. Užmoka. Užsiundo. Kieno rankose tas įrankas, labai lengva suprasti iš to, ką ir kaip taip vadinama žiniasklaida purškia kasdien.
Kuo ji labai skirtųsi nuo dabar esančios ?
Šimonytės Vyriausybė gerai tvarkėsi spręsdama ūkinius reikalus . Taškas. O užsiimti moraliniu savo komandos auklėjimu – atleiskite, visi politikai suaugę, atsako už savus privačius veiksmus Teisingumo organams patys . O Teisingumo organai Vyriausybei nepavaldūs ir neturi būti pavaldūs.
Dr. Jūratė Sofija Laučiūtė yra daugiau nei juokinga ir beviltiškai apgailėtina sugalvojusi, po daugiau kaip 30 metų besitęsiančio „patriotinio” melo, „pamoralizuoti” apie melą- kas daugiau ar mažiau meluoja..
Jau seniai net ir mažaraščiai žmonės galėjo suprasti ” per pilvą”, kad durnių laive nuo gorbačiovinių laikų primityviai meluoja visi pseudo politikai ir juos patarnaujančių kontorų ar pavieniai „nepriklausomi” propagandistai.. Skirtumas yra tik melo „kokybėje”.. Vieni eiliniams žmonėms „patriotinį” dūrą „stumia” primityviai, bet „galingai”, kuo garsiau ir dažniau.. Kiti pasitelkę „filosofines, psichologines, poetines, literatūrines… vingrybes” tą daro „subtiliau, kokybiškiau…”, kur reikia „apsukriai” nutylėdami kas yra „nereikalinga” arba gali būti kam nors ” žalinga”, paryškindami kas „šviečiamai” publikai ” politiškai suvokti yra reikalinga” ..
Laučiūtė savo straipsnelyje „droviai” apsiribojo paminėdama tik melo socialistinio lenktyniavimo nugalėtojo Lansbergio Vyckos ir jo sūnelio „patriotinį antikomunistinį” supratimą apie melą. Pasekoje, Lansbergių „šeimyniškai intymus, patriotinis ir subtilus”pokalbis suteikia galimybę adekvačiam žmogui suprasti, kokia yra neišvengiama melo būtinybė ir svarba tokių „runkeliais, kurdupeliais, 75 metams įslaptintais vatnykais…, eurovatnykais…” apgyvendintų pseudo valstybinių durnių laivų egzistencijai…
1992 metais pamatėme kaip tauta, nemirktelėjusi, grąžino valdžią per 50 metų kaip nulupti pažįstamiems AMB komunistams. Jau prie nepriklausomos Lietuvos, iki 1992 rinkimų , spėjusiems pasižymėti privatizacijos darželyje.. Nes komunistai , nors ir vagys, tautos nuomone, buvo „gaspadoriai”. Labiau komiška istorija vyko Kaune, su Kauno merais. Rinko rinko kauniečiai pačius sąžiningiausius – ir vis pasirodydavo ne tie. Bet štai pasitaikė išsirinkti Matijošaitį – ir ką gi? Kaunas aprimo. Išvadą apie tautą padaryti nesunku. Tauta yra MUŽIKIŠKAI GUDRI. Amžinai į padebesius kelianti moralinius reikalavimus politikams – bet tik tam kad iš jų kaitaliojimo išspaustų sau naudos.
Kaunui OBCH-aesas geriausia, kas galėjo jam nutikti. Šita ypatinga po KGB sparneliu veikusi organizacija rusiškai vadinasi šitai, kas dar nežino: „oтдел по борьбе с хищениями социалистической собственности (ОБХСС) — отдел, в составе системы органов внутренних дел и КГБ Лит. ССР по борьбе с хищениями социалистической собственности в организациях и учреждениях государственной торговли, потребительской, промышленной и индивидуальной кооперации, заготовительных”.
Mano nuomone, labiausiai ciniškas buvo tuometinės konservatorių Finansų ministrės pareiškimas, kad didžiausią Europos Sąjungos fondų , skirtų regionų atslikimui mažinti ,lėšų dalį reikia skirti ir taip labai turingam Vilniui ir jo „regionui”, nes jis, neva, lieka nuskriaustas .Taip pat nepamirštamas buvo vienos Vilniaus verslo organizacijos vadovo pareiškimas per tv laidą – kam regionams tos ES fondų lėšos- juk jie neturės fantazijos, kur tas lėšas įsisavinti….Kam rūpi tie Lietuvos piliečiai, gyvenatys kaimuose, kur autobusai pravažiuioja kartą per savaitę, kur į ligoninę rimtai gydytis reikia važiuoti virš šimto kilometrų, kur nebėra net medpunkto garbaus amžiaus senjorams pagelbėti… Manau, Skandinavijos šalyse ( ypač Suomijoje) tokie dalykai neįmanomi- ten valstybė užtikrina ekonominio , socialinio, kultūrinio gyvenimo standartą kiekvienam valstybės piliečiui, kur jis begyventų- sostinėje ar miestelyje prie poliarinio rato. O pas mus konservatoriai stebisi, kaip gi čia jie pralaimėjo rinkimus, juk taip gerai valdė šalį ?
Deja melas mus lydi visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį, ko dabar stebimės, ant melo pamatų stovime, ir melu prisidengiame. Čia juk sistema kuri nesunaikinama.
Tai vat kad nesunaikinama, nes pasaulinė ir per amžius. Kuo baigėsi komunistų leninistų bandymas sugriauti seną pasaulį ir ant pamatų statyti naują, žinome. Visa demokratinė tvarka paremta žinojimu kad žmogus yra egoistiškas padaras ir nuo tinginystės jį gelbsti tik galimybė pasipelnyti. Ar darbu, ar vogimu – būna visaip.
Reikia skirti partiją , „dangstančią” partiečių nusikaltimus, nuo partijos, kuri perduoda bylas Teismo organams, nebandydama pati imtis Teisėjo vaidmens. Nebent kažkiek advokato, kas partijai dėmės nemeta. Tačiau mūsų tauta drąsiai tuos dalykus painioja, nes painioja, ,matome, tautos mundurą ginantys politologai.
Konservatorių-krikdemų partijoje dominuoja prisiplakėliai prie pavardės ir ten vyksta žiaurios grumtynės, baisi kova, dėl to prisiplakimo. Ten be demagogijos ir apgaulės meno išmanymo neprisiplaksi. Prisiplakimas nereiškia, kad jie remia ar palaiko Landsbergį, yra jo draugai, o išties, bet kada pasirengę jį išduoti, jei tik to jiems gyvybingai prireiktų dėl asmeninės gerovės, dėl socialinio saugumo. Lietuvoje nėra drąsuolių, kurie galėtų šokti prieš Ameriką. Vagnorka bandė skeryčiotis, bet Madeleine Korbel Albright greit tokį išsišokėlį, tokį „šustriaką“ į vietą pastatė. Landsbergis yra istorinė asmenybė, ir niekas, anais laikais, netrukdė užimti jo vietą. Apie valstybės atkūrėją galima štai taip pasakyti: į Ameriką jis išvažiavo žagarų, o parvažiavo be nagų. Dabartinė valdžia – tai košmaras mums, ne daugiau, irgi. Landsbergio labiausiai nekenčia tie, kurie daugiausia gavo iš jo naudos. Už gerą pas mus atsilyginama dvigubu blogiu. Prisiplakėliai prie pavardės, prie giminės, prie šeimos yra labai pavojingi, nežinot? Ypač, kai XX amžiaus istorija prastuomenei įslaptinta ir uždrausta. Istorijos nerasi vadovėliuose – ji ten išgalvota.
„išskalbti visokių – pedofilinių, finansinių aferų, azartinių lošimų – skandalų ir nesėkmingų rinkimų išpurvintą konservatorių partijos rūbelį, o nesėkmių priežastis nuo parazitais aptekusios galvos suversti ant ”
„Mat, priskirdamas visai lietuvių tautai kelių politikų aistrą melui, Vytautas V. suka konservatoriaus Žygimanto Pavilionio pramintu keliu į pragarą.švaresnės”
Iš kurių matosi , kad Autorė lengvai priskiria kolektyvinę atsakomybę partijai dėl paskirų partiečių nuodėmių – ir čia pat (čia pat, gretimame sakinyje) šoka ginti tautos nuo mėginimo tautai priskirti atsakomybė už „kelių politikų” aistrą melui.
Šiuo klausimu pats galėtum kreiptis į Woodrow Wilson’ą, kuris teisės moksle išrado Kolektyvinės atsakomybės principą ir kurį su pompa Karo nugalėtojai, Europos okupantai, nukariautojai, pritaikė vokiečių tautai in corpore. Tai precedentas, kurio ateityje niekas neišvengs: nei Rusija, nei tie, kurie jį išrado – lazda visada turi du galus. Anuo galu kartais ji atsisuka greitai, o kartais ir po 100 ar tūkstančio metų. Viskas turi dvi puses – „Alles hat zwei Seiten“.
„,,, politika, ko gero, ta žmonių veiklos ir tarpusavio santykių sritis, kurioje melo daugiau, nei kur kitur.” Politika yra vienintelė žmonių veiklos sritis, kur galima nebaudžiamai meluoti ir sukčiauti. Tai ką tik patvirtino socialdemokratai.
Bet prieš tai valdę to nepatvirtino, juk taip?
Blinkevičiūtės melas – nulinės vertės, ir tą rinkėjai gerai supranta; jokio skirtumo rinkėjas nemato kas vadovaus vyriausybei – Blinkevičiūtė, ar Paluckas, tai ta pati partija, ta pati programa, ta pati politika. Tai jokiu būdu Blinkevičiūtės melas neprilygsta Šimonytės melui, kai kitų partijų ministrams kartelė iškeliama gana aukštai, o savo partijai nuleidžiama iki žemės.
Už tiesos paieškas be tijūno leidimo skaudžiai baudžiama – ilgais metais kalėjimo. Be melo meno išmanymo apsišaukėlių pasaulyje esi niekas – iubermenšai (die Übermenschen) tuoj sutraiško. Žečpospolita, Rusija ir jų statytiniai bei tie, kuriuo kritikuoti negalima – BK straipsniai. Tų, kurie nuo tiesiogiai nuo Dievo.
Kiek metų tos partijos nare buvo?
Rašytoja su savo anekdotais pėdina paskui tokį Orlauską, skiedžiantį juokelius apie aną galą ir Landsbergį. Gaila, kad buvusi TS narė skūrą pakeitė…