Nuo vaikystės esame įpratę, jog jei nori skaityti knygą, eini į biblioteką ir imi, eini į knygyną ir perki, eini pas kaimyną – knygų mėgėją, ir skoliniesi knygą ar knygas. Ir skaitai, skaitai… Taip skaitai metus, kitus, dešimtį metų, imi suvokti, kurios knygos, koks autorius ar kokie žanrai tave domina labiau, o kurie ne, imi atsirinkti, nebeskaitai visko iš eilės. Ir galiausiai, jei skaitytojas išmoko ne tik kaupti informaciją, bet ją ir reflektuoti, lyginti su kitų autorių tekstais panašia tema, taikyti sukauptą informaciją savo gyvenime, atsitinka susidurti su situacija, kai ne tu, ne skaitytojas renkasi knygą, bet… knyga ar kažkoks tekstas pasirenka skaitytoją.
Kaip ir kiekvieną rytą, taip ir šiandien atsiverčiu nedidelę suskaitytą – gerai, kad viršeliai odiniai – knygutę, kurią skaitau jau 33-čius metus, ir skaitau:
„Dažnai mes nė pastebėti nepastebime, kaip esame akli.
Dažnai ne tik blogai elgiamės, bet ir suktai teisinamės.
Kartais mus valdo aistros, o mes manome, kad tai uolumas.
Kitų ir mažiausias klaidas pastebime, o sau ir didžiausias leidžiame.
Kas teisingai save vertina, tas žino, kad neturi teisės kito griežtai smerkti.“
Taip rašoma knygutėje: Tomas Kempietis. Kristaus sekimas. Putnam, Connecticut, Tretysis leidimas, 1969.
Tikriausiai atkreipėte dėmesį į datą ir vietą, kurioje knyga išleista. Į mano rankas ji pateko 1993 m. Atėjo pati. Tiksliau – buvo padovanota.
Ėjo 1993-jų vasara. Prisimenate? Tai buvo didžiulių pokyčių metai ir Lietuvoje, ir Rusijoje. Ypač – Rusijoje, kur net į valdžią atėjus Borisui Jelcinui, demokratų vairuojamai vyriausybei, nestigo pasipriešinimo naujiems vėjams, stengiantis paversti juos skersvėjais, išpučiančiais iš gyvenimo kiekvieną iškilesnę asmenybę, kiekvieną ryškesnę mintį. Sankt Peterburgo lietuviai jau buvome spėję atkurti šiandien antrą šimtmetį skaičiuojančią Lietuvių kultūros draugiją. Paskyrus mane atkurtosios nepriklausomos Lietuvos valstybės vyriausybės atstovybės Maskvoje atstove Leningrade/Sankt Peterburge, draugijos vairą perdaviau kitam asmeniui. Neatsisakydama veiklos Lietuvių kultūros draugijoje (likau jos taryboje), kaip Lietuvos valstybę atstovaujantis asmuo dalyvavau visur, kur tik, kaip man atrodė, būtina buvo atstovauti mūsų jauną valstybę, kad būtų girdimas jos balsas. Daug kur buvau sutinkama draugiškai, bet buvo ir kitokių susitikimų. Buvo ir grasinimų. Buvo perspėjimų ir iš Instituto, kuriame dirbau, direktoriaus, kad mažiau šmėžuočiau TV ekranuose (tarsi aš būčiau prašiusi, kad žurnalistai nukreiptų į mane savo kameras, jei tik kur pasirodydavau…). Ir, žinoma, kildavo abejonių, ar aš teisingai elgiuosi, ar kalbu tai, kas tikrai reikalinga. O gal geriau patylėti, nutylėti, neįkišti liežuvio, neiškišti galvos, nestatyti į pavojų vyro, Sankt Peterburgo universiteto profesoriaus (sūnus jau buvo Lietuvoje, kur gyveno ir jo vyresnioji sesuo, ir močiutė, studijavo Vilniaus universitete)?
Tokių abejonių kamuojama, vasarą atvažiavau į Kretingą, kur gražiausiais žiedais skleidėsi atkurtojo pranciškonų vienuolyno pirmųjų vienuolių veiklos žiedai, ir priklaupiau prie klausyklos išpažinčiai. Išpažinau ne tik nuodėmes, bet ir savo abejones… Ir išgirdau ištarmę maždaug tokią: „Jei 1994 metais įvyks pasikėsinimas į popiežių Joną Paulių II, Rusijoje gali kilti kruvino teroro banga, gali būti pralieta daug kraujo, ir jūs galite būti to teroro auka“.
Kadangi man visada stigo dviejų (gal ir daugiau, bet tiek to…) dorybių – nuolankumo ir kantrybės, po poros savaičių grįžau į vienuolyną, išsikviečiau aną nuodėmklausį ir apipyliau jį priekaištais, kaip jis, nepažinodamas manęs, galėjo man skelbti tokią pranašystę, kai pats Jėzus aiškino, jog niekam neduota žinoti savo ateities? O gal mano psichinė struktūra tokia trapi, kad išgirdus tokią pranašystę, man „pavažiuos stogas“?
Vienuolis ėmė aiškintis. Jau ne viską iš jo aiškinimo prisimenu, bet prisimenu prisipažinimą, jog jis kartais nė pats nežino, neprisimena, ką kalbėjęs, nes kažkas kitas kalba jo lūpomis. Pasipiktinau dar labiau. Tada vienuolis iš kito kambario atsinešė mažą rudą knygutę, paprašė, kad intensyviai galvodama apie kokią nors savo savybę, kurią norėčiau puoselėti ar, priešingai, kurios norėčiau nusikratyti, nurodyčiau puslapį, kurį reikėtų atversti. Nurodžiau, „intensyviai galvodama“ apie vieną iš jau paminėtų mano trūkumų… Kadangi tai buvo ketvirtadienis, vienuolis atskaičiavo ketvirtą pastraipą nuo viršaus ir… perskaitė Tomo Kempiečio pamokymą apie būtent tą savybę, kurios aš ir norėjau jei ne atsikratyti, tai bent tramdyti.
Iš mano veido pamatęs, kad buvo „pataikyta“, vienuolis su palengvėjimu atsiduso: „Na, matot. O nenorit manimi tikėti.“ Ir padovanojo man ta knygutę, dovaną palydėjęs prašymu: „Skaitykite kiekvieną dieną. Ne po daug. Bent po puslapį ar po pastraipą. Bet – kasdien.“
Štai taip. Pasikėsinimas tais metais į popiežių neįvyko, kruvinojo teroro banga Rusijos neužliejo, aš likau gyva ir skaitau, skaitau… iki dabar.
Ne mažiau keistais keliais pas mane atkeliavo ir vienos iškiliausių naujųjų laikų rusų dvasininkijos asmenybės Aleksandro Menio knyga.
Įsibėgėjus Perestrojkai, atsirado galimybė geriau susipažinti su jo kūriniais ir veikla. Atėjo eilė ir jo gal populiariausiam veikalui „Syn Čelovečeskij“ („Žmogaus Sūnus“). Skaitau, skaitau… ir kaip sapnuodama prieinu prie savo knygų spintos, ištraukiu knygutę tuo pačiu pavadinimu, tik… autorius kitas. A. Bogoliubov.
Praėjo nemažai laiko, kol suvedžiau galus su galais.
Tą knygutę, kurios autorius buvo A. Bogoliubov, visokiais aplinkiniais keliais man buvo perdavusi mamos sesuo vienuolė, kuri gyveno Belgijoje, Leuveno miesto vienuolyne prie katalikiškojo Leuveno universiteto. Tai buvo ne vienintelė knyga, kurią teta sugebėjo man atsiųsti, apeidama sovietų pasieniečių budrumą. Prieš tai mamos adresu Lietuvoje atsiuntė Antano Maceinos raštų tomą, įrištą į kažkokį prancūzišką kulinarijos veikalą…
Labai stebėjausi, kodėl teta, pati nelabai mokėdama rusiškai ir anaiptol nedegdama meile Rusijai, siunčia man religinio turinio knygą rusų kalba. Žinoma, aš iškart puoliau skaityti, man ji labai patiko, tik vietomis jaučiau, kad ji kažkokia… krikščioniška tai krikščioniška, bet kažkokia nekatalikiška. Kad teta man siuntė ne katalikų, o ortodoksų autoriaus veikalą, tada man nė į galvą neatėjo, todėl aš keletą metų iki Perestrojkos taip ir gyvenau, nesusivokdama, kodėl teta, dora katalikų vienuolė, nutarė man jaukti protą ne visai katalikiško turinio pamąstymais. Tik kai galų gale į rankas pateko naujesnis leidinys jau A. Menio pavarde, susivokiau, kur šuo pakastas. O „pakastas“ jis buvo Belgijoje, katalikiškoje leidykloje „Gyvenimas su Dievu“, kuri 1968 m. išleido „Syn Čelovečeskij“, tik konspiracijos sumetimais knyga buvo pasirašyta slapyvardžiu, ir ji buvo platinama slapta. Mane ji pasiekė gal apie 1980-sius metus…
Būna ir tokių atvejų, kai skaitytoją pasirenka ne visa knyga, o tik kažkoks knygos teksto gabalėlis. Kuri aktyvi skaitytoja jaunystėje su draugėmis nežaidė „būrimo iš knygos“? Žaidžiau ir aš su draugėmis studentėmis, ir vėliau, jau brandžiame amžiuje su tokiomis pat „knygų žiurkėmis“. Paimi mėgstamo autoriaus, dažniausiai – poeto knygą ir renkiesi puslapį, na, panašiai taip, kaip „būrėme“ mudu su pranciškonų vienuoliu. O pastaraisiais metais aš neretai imu į rankas Bibliją ir ieškau, ką Jis norėtų man pasakyti šiandien. Ir juk pasako…
Pastaraisiais mėnesiais Lietuvoje, kurios vyriausybė ir dauguma piliečių remia prieš Rusijos agresiją kovojančią Ukrainą, tenka susidurti ir su beatodairišku bet kokio pasipriešinimo ginklu pasmerkimu. Kai tokie raginimai skelbiami Lietuvoje, priimi tai kaip raginimą neremti Ukrainos kovojančių žmonių ginklais, o apsiriboti vien malda už taiką. O kai nesipriešinimą ginkluotam blogiui ima skelbti kunigai, remdamiesi Evangelija, natūraliai kyla klausimas: ar kiekvienas karas Bažnyčios akimis yra smerktinas, yra nuodėmė? Ar kiekviena taika, nepaisant jos pasekmių (pavyzdžiui, išnaikinus visą tautą, gentį, kaip tai nutiko su lietuvių broliais, senąja prūsų gentimi), yra gėris?
Be Tomo Kempiečio knygos kasdien skaitinėju fundamentalų katalikišką leidinį, 970 puslapių „Katalikų bažnyčios katekizmą“, išleistą Lietuvos vyskupų konferencijos 2015 metais. Skaitau pamažu, iš eilės, nuo pirmo puslapio, apgalvodama kiekvieną sakinį, tad tebesikapstau kažkur netoli pradžios. Bet vieną dieną, FB vėl pamačiusi kunigo raginimą nesinaudoti ginklais ir pan., kiek susierzinusi atsiverčiau atsitiktinį puslapį antroje didžiulio tomo pusėje ir… pataikau į skirsnį „Taikos gynimas“ (psl. 618).
Prasideda jis tokia mintimi: „Primindamas įsakymą: „Nežudyk“ (Mt 5, 21) mūsų Viešpats reikalauja širdies ramybės ir smerkia mirtino pykčio ir neapykantos nedorumą“.
Kas su šituo nesutiktų? Aš irgi pritariu, kaip ir sekančiam teiginiui: „Pagarba žmogaus gyvenimui ir jo plėtojimuisi reikalauja t a i k o s.“
Dar už kelių pastraipų – mintis, kurią pacitavę, paprastai ir sustoja visi „taikos nešėjai“, visi taikdariai: „Penktu įsakymu draudžiama VALINGAI (paryškinau aš – J. L.) griauti žmogaus gyvenimą. Dėl blogio ir neteisybių, kurias sukelia kiekvienas karas, Bažnyčia primygtinai ragina visus melstis ir taip elgtis, kad Dievo gerumas išvaduotų mus iš nuolatinių karų vergijos“.
Bet juk šita mintimi nesibaigia nei Evangelijos, nei kitų teologų komentarai, nei šio Katekizmo skyrius apie taikos gynimą. Nes toliau Katekizmas cituoja Vatikano II Susirinkimo Pastorac. konst. Gaudium et spes, 79: AAS 58 (1966) 1103.:
„O kol tebėra karo pavojus ir nėra kompetentingos tarptautinės valdžios, turinčios atitinkamas pajėgas, tol valstybėms NEGALIMA PANEIGTI TEISĖS LEISTINU BŪDU GINTIS, prieš tai išbandžius visas taikaus susitarimu būdus“ (paryškinau aš – J. L.).
Ir tai dar ne viskas. Katekizme išskaičiuojamos sąlygos (jų – penkios), kurių reikia griežtai laikytis, kad karinė savigyna būtų pripažinta leistina. O juk tai reiškia, kad Bažnyčia leidžia gintis, leidžia kariauti, susidarius ypatingos sąlygoms. Ir ne tik leidžia, bet ir skatina:
„Kas yra pasiryžęs tarnauti tėvynei kaip karys, tas yra tautų saugumo ir laisvės gynėjas. Deramai atlikdamas savo pareigas, jis tikrai prisideda prie tautos bendrojo gėrio ir taikos išsaugojimo“.
Kaip sakoma, sapientibus sat!
Ne kitaip, kaip Aukščiausiojo rankos vedamas tas skyrius, tas tekstas susirado mane, savo skaitytoją, kuriam labai reikėjo Jo išminties. O gal ir jums?
