Laisvė vienodai atveria kelius ir blogiui, ir gėriui. Laisvė suteikė mums galimybę ją pažinti, mokytis iš klaidų. Valstybė yra laisvės sargas. Kai kyla ne tik išorinės, bet ir vidinės grėsmės pačiai valstybės egzistencijai, valstybė privalo gintis. Tačiau kartu būtina ir sąlyga – valstybei turi vadovauti drąsus pragmatiškas protas, turintis visuomenės ir verslo pasitikėjimą, aiškius tikslus ir atsakomybę.
Ar dviguba pilietybė – panacėja?
Valstybės šimtmečio proga duotame interviu televizijos laidoje prezidentas Valdas Adamkus su liūdesiu apgailestavo, kad prieškario Lietuva per savo vos 22 gyvavimo metus galėjo pasigirti ženklesniais pasiekimais, nors tada neturėjo Europos Sąjungos paramos. Kodėl tiek metų būdami laisvi, tarsi supančioti, niekaip nerandame kelio, kaip suvaldyti emigraciją, korupciją ir skurdą?
Kasdien prarandame dalį Lietuvos dėl tūkstančiais išvykstančių, dažniausiai jaunų žmonių. Tyrimais išsiaiškintos svarbiausios bėgimo iš Tėvynės priežastys. Deja, dėl to tik padejuojama. Optimistai bando nuraminti, kad emigracija turi ir pozityviąją pusę, o praraja tarp turto ir skurdo yra visame pasaulyje vykstantis procesas. Tačiau yra raudonosios linijos, kurias peržengus gresia katastrofa. Juk mūsų Lietuva – sparčiausiai nykstanti pasaulio šalis!
Pagal skelbiamus atlyginimų vidurkius, nemaža dalis pelningai dirbančių šalies darbdavių atiduoda darbuotojams pusę tiek, kiek derėtų. Menki atlyginimai ir nepasitikėjimas besikivirčijančia valdžia išvijo iš šalies trigubai daugiau žmonių, nei buvo okupantų ištremta. Tačiau socialistinės revoliucijos nebus, nes nusivylusių sava valstybe nuoskaudos iškeliauja ten, kur už darbą teisingiau mokama.
Dar nematantiems didėjančio sąlyginio nuskurdinimo, galime atsikirsti, jog prezidentė nebesidrovėdama vis dažniau viešai prašo visuomenės paramos vaikams ar varganoms šeimoms.Tačiau valdžioje vis dar tvyro olimpinė ramybė. Kaip pagrindinė panacėja deklaruojama dviguba pilietybė. Gal toks sprendimas ir reikalingas, tačiau jis tik formaliai padidintų lietuvių skaičių pasaulyje, bet nepadidins tautiečių Lietuvoje. Greičiau atvirkščiai, nes bus mažiau intereso sugrįžti.
Aktuali diskusija dėl dvigubos pilietybės nukreipia visuomenės dėmesį nuo dar svarbesnės problemos. Manau, kad gilią demografinę krizę efektyviau galėtų sustabdyti dvigubai didesnis minimalus atlyginimas.
Butų labai daug garsiai šaukiančių – ką jūs darote, žlugdote verslą! Ir aš taip manau. Tik ar prakutusiai Lietuvai reikia tokio verslo ir tokių verslininkų, kurie nenori arba nesugeba ir neišgali mokėti tiek, kiek žmonės uždirba?
Dėl galimos išorinės grėsmės beveik dvigubai padidintas šalies karinis biudžetas. Tačiau, regis, demografinė ir socialinė grėsmė valstybei dar akivaizdesnė nei militarinė. Todėl nekalbėkime tuščiai apie mokytojų, gydytojų, gelbėtojų, policininkų, kultūros darbuotojų ir kitų ypač svarbių visuomenei profesijų prestižą. Atsiimkime iš „šešėlio“ nors pusę to, kas pavagiama iš valstybės, ir tam pakaks lėšų. Puikiai suprantu, kaip tai sudėtinga. Bet ar grėsmės valstybei akivaizdoje turime kitų rezervų?
Išvaduoti nuo atsakomybės
Neoliberalizmo įsigalėjimas tarsi išvadavo verslininkus nuo moralinės atsakomybės dėl Tautos ateities. Kaip gyvena šalies laisvę iškovoję žmonės, kokia jų vaikų ateitis, jiems nerūpi. Ne todėl, kad verslininkai blogi žmonės. Tiesiog sugrįžome šimtmečiu atgal, į laukinį kapitalizmą. Noriu priminti, kad liberalizmo ideologijos pradininkai ir šiuolaikiniai jų sekėjai vadovavosi kitomis, skirtingomis „dimensijomis“. Istorijos pamokos pamirštos. Štai moderniosios ekonomikos pradininko Adamo Smito (Adam Smith) nepavadinsi socialistu. Tačiau liberalų biblija laikomame veikale „Tautų turtas“ jis moko: „…dosnus atlyginimas už darbą …skatina paprastų žmonių darbštumą. Pragyvenimo reikmenų gausa stiprina fizines darbininko jėgas, o maloni viltis, kad jo gyvenimo sąlygos gerės ir savo dienas jis galbūt užbaigs be vargo ir nepriteklių, skatina jį visiškai atiduoti tas jėgas. Todėl kur darbo užmokestis didelis, ten darbininkai visada bus daug aktyvesni, darbštesni ir nuovokesni nei ten, kur jis mažas…“ (1776, 1 knygos 8 sk.) Pas mus net ir didelius pelnus generuojančių įmonių savininkai ramiausiai svarsto „Kam mokėti daugiau?“
Tačiau labai svarbus darbdavius pateisinantis faktorius – pagrįstas verslo nepasitikėjimas valstybės institucijomis. Nuolat tenka laužyti dirbtinius biurokratinius barjerus, nors valdininkų būrys gausus ir nemažėjantis. Dažnoki atvejai, kai mokesčių mokėtojų lėšos naudojamos neracionaliai, o valstybė vis skolinasi ir moka aukštas palūkanas. Nerimą kelia nestabilumas valdžioje, nes vyksta nesibaigiančios aršios rietenos už postus. Verslas nenori dalintis socialine atsakomybe su nepatikimu partneriu. Jeigu norime, kad mokesčių mokėtojai būtų sąžiningesni, reikia, kad jie pasitikėtų, jog atiduodamos visuomenės reikmėms lėšos bus naudojamos skaidriai ir racionaliai.
Kuris prezidentas turi daugiau galių?
Verslo situacija šalyje dažniau primena kovą be taisyklių, kur teisėjus galima papirkti, žiūrovus „išdurti“, o laimės tas, už kurį klanų autoritetai sutarė. Net ir rezonansinės bylos numarinamos, teisiniai sprendimai paskandinami vilkinime ir demagogijoje. Korumpuotas verslas prakuto tiek, kad jau sugeba „reguliuoti“ ir valstybės valdžios atstovus.
Asmens ir grupinis interesas išsiveržė iš teisinio ir moralinio ribojimo laukų, įgavo tiek nebeslepiamo įžūlumo, kad išaiškėjus kokiai machinacijai ar stambiai korupcijos bylai jau pajėgus viešai demonstruoti, jog veidmainiavimu ir perkamomis teisinėmis manipuliacijomis gali įveikti teisingumą. Tai tikras rojus korumpuotiems savanaudžiams. Kuris prezidentas šiandien turi daugiau realių galių – šalies ar „MG Baltic“? Visi tai matome, tačiau nieko padaryti negalime – tokią „teisinę“ valstybę turime. Ko gero, ir turėsime. Siekdamas naujai renkamos valdžios palankumo, išmanus šešėlis vėl ras būdų įmesti rinkimams pinigėlių.
Ar laisvė buvo atkovota tik tam, kad vieni galėtų nepagrįstai turtėti, o kiti dėl to sąlyginai nuskursti?
Laisvė ir „G“ taškas
Regis, kartu atkūrus šalyje laisvę ir privačią nuosavybę, tasai galingų emocijų „G“ taškas tarsi persikėlė į žmonių galvas, užvaldė jų sąmonę ir jausmus. Jo pilnas pavadinimas – godumas. Godumo pozityvas yra tai, kad šis jausmas yra svarbus ekonomikos pažangai. Jis veikia kaip natūralus, aktyvus ir kūrybiškas privatus interesas, leidžiantis realizuoti inovatyvių laisvų žmonių gebėjimus. Tačiau mažai viešinama negatyvioji ir ypatingai pavojinga godumo fenomeno pusė, kai jis veikia kaip juodas privatinis egoizmas, kai turto ir valdžios ar įtakos valdžiai siekiama bet kokiomis, net pačiomis brutaliausiomis priemonėmis. Godumas turi polinkį tapti liga, priklausomybe, kurios pasekmės yra nuolatinis skausmingas pavydas dar daugiau turintiems, poreikiu bet kokia kaina būti „elite“. Išsivysto liguistas nepasitenkinimas savimi, nuo materialinių vertybių persisotinimo atsiranda dvasinė tuštuma.
Pirmo būtinumo prekių ir paslaugų kainos yra visiškai gamintojų, paslaugų teikėjų ir prekybininkų rankose. Neveidmainiaukime – juk tai jie, o ne mistinė rinka diktuoja kainas, nes realios konkurencijos beveik nėra, o įrodyti monopolinius susitarimus nesugebame, nors daug kas akivaizdu. Pamenu, gal prieš pusmetį premjeras Saulius Skvernelis sakė, jog sumažinus PVM, kainos gali išlikti nepakitusios, nes valstybė neturi teisės ir priemonių daryti įtaką privačiam verslui. Pastaruoju metu premjeras prabilo kitaip. Į kadencijos pabaigą tarsi praregėjo ir šalies prezidentė, inicijuojanti įstatymų pataisas dėl konkurencijos, griežtesnio monopolinių susitarimų, korupcijos vertinimo. Tokios priemonės objektyviai būtinos. Išorinių rinkos sąlygų valstybinio reguliavimo svertai seniai teoriškai įrodyti. Ar šito mūsų valdantieji per 28 metus nežinojo? Žinojo. Bet bijojo naudoti, nes išlaisvinti nuo pareigos godumo apologetai apkaltintų tariamu rinkos dėsnių pažeidimu, grįžimu į socializmą, Konstitucijos principų laužymu ir pan. Kita vertus, valdžios atstovams užsimerkti prieš verslo nuodėmes, regis, naudingiau, nei ginti viešąjį interesą. Be to, artėja rinkimai…
Gyvendami su Lietuva širdyse, nepamirškime, kad tos meilės ir atsakomybės šaliai labai trūksta mūsų galvose, kai ten dominuoja tasai godumo „G“ centras.
Visų pirma – Lietuva
Su laisve atsikūrusiam privačiam verslui niekas neaiškino socialinės atsakomybės svarbos. Todėl buvo pradėtas kriminaliniais santykių principais grįstas gyvenimas. Laisvosios rinkos institutas tada mokė savanaudiškos, plėšikiškos sampratos rūpintis tik savimi. Atseit, viską savaime sureguliuos visagalė rinka. Pasekmes matome.
Žmonijos istorijos patikrintas vertybinis faktorius, saugantis nuo socialinių neramumų, – saikas ir pasidalijimas. Kiekviename žmoguje glūdi gerumo daigai, tačiau juos reikia ugdyti.
Kad ir kaip stengėsi globalizmo ideologai, jiems nepavyko kaip praeities reliktus nurašyti tautiškumą ir šalių nacionalinius interesas. Tai rodo pastaraisiais metais Europos Sąjungoje vykstantys procesai, priešingi bandymams įteisinti iš Briuselio valdomą supervalstybę (Brexitas, Lenkijos ir Vengrijos pozicijos). Neatsitiktinai tautos svarbą savo pasisakymuose apsilankymo metu paminėjo ir popiežius Pranciškus. Atminkime ypač svarbų prieškario Lietuvos moralinį principą: „Tavo gerovė – Tautos gerovė“. Štai galingiausios pasaulyje šalies prezidentas Donaldas Trampas į visus ekonominių ir politinių partnerių priekaištus dėl įvedamų prekybos muitų kare ne tik su Kinija, bet ir su ekonominiais bei politiniais partneriais, atsikerta trumpai: „Man visų pirma – Amerika“. Kada mes vadovausimės nuostata: „Visų pirma – Lietuva“?
