Liepos 28 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso Konferencijų salėje įvyko prof. Kęstučio Skrupskelio knygos „Užpulti gynėmės. 1940–1941 metų įvykiai ir jų ištakos“ sutiktuvės.
Knygos sutiktuvių dalyviai turėjo galimybę susitikti ir pabendrauti su Lietuvoje viešinčiu knygos autoriumi, filosofu, prof. Kęstučiu Skrupskeliu (VDU garbės daktaru, Pietų Karolinos universiteto profesoriumi emeritu), kuris dalijosi savo įžvalgomis apie knygos sudarymą ir atsakė į susirinkusiųjų klausimus.
2021 m. minėdamas 1941 m. Birželio sukilimo 80-etį, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido K. Skrupskelio knygą „Užpulti gynėmės. 1940–1941 metų įvykiai ir jų ištakos“.
Ši knyga – tai 1999–2019 m. Lietuvos spaudoje pasirodžiusių straipsnių rinktinė, sudaryta iš 4 skyrių, pavadintų „Kas sukilo“, „Lietuvių ir žydų santykiai“, „Pirmoji okupacija ir sukilimas“ ir „Laikinoji vyriausybė ir antroji okupacija“.
Tekstai parašyti daugiausia remiantis publikuotais tekstais, ypač daug dėmesio skirta XX a. 4–5 dešimtmetyje Lietuvoje leistų periodinių leidinių analizei.
Tai labai vertinga ir įdomi knyga, kviečianti skaitytoją analizuoti ir mąstyti apie sudėtingo to meto Lietuvos istorijoje laikmečio įvykius.
Renginį moderavo žurnalistas, politikos apžvalgininkas Vidmantas Valiušaitis.
Apie tikrą, paskutinį bandymą ir apie nušautą Buinickį
Jozef Mackevič
(…) Bolševikų laikais dažnai buvo girdėti sakant: O tas X arba Y, ar jis patikimas žmogus? – Taaaip! Juk tai lietuvis“. Iš esmės susiklostė taip, kad ne koks nors vienas visuomenės sluoksnis, o būtent visa Lietuvos buvo bolševikų priešas, baisi, kerštinga, su buožišku priešiškumu. Nes paskutiniojo karo metu Rytų Europos teritorijoje atsirado įdomus istorinis paradoksas. Nuo Pečengos iki Juodosios jūros, viskas, kas buvo demokratiška iš prigimties, taigi valstietiškos tautos, tokios kaip baltarusiai, ukrainiečiai, ir tos valstybės, kurios savo nepriklausomybę pelnė tarsi „juodomis nuo plūgo rankomis“, t. y. Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, priešu Nr. 1 laikė Sovietų Sąjungą. Vientisoje grandinėje; tiktai „poniška“ Lenkija ir „kapitalistinė“ Čekija priešu Nr. 1 laikė Trečiąjį Reichą, o su sovietais sudarė sandorą. Todėl neteisinga tai, ką mėgsta prikišti sovietinė propaganda Lenkijoje, – kad ji neva pralaužė antisovietinę spragą prieš vokiečius kovojusių sąjungininkų fronte. Buvo kaip tik atvirkščiai: iš tiesų Lenkija išlaužė spragą solidariame fronte, bet Rytų Europoje, ir – Sovietų naudai.
(…)Abi pusės pralaimėjo. Viena dėl to, kad pralaimėjo Vokietija, o kita dėl to, kad laimėjo Sovietai. Tačiau to meto faktinė būklė šiandien yra jautrus dalykas. Nekalbama apie jį apskritai norint iškraipyti, o apie tai, kas mažiausiai tinka naudoti einamojoje politikoje. Karo laikotarpis mūsų žemėse trumpas ir dramatiškas. Tačiau po karo niekas nesuinteresuotas pateikti visą istorinę tiesą, tuo labiau, kad vadinamosios „broliškos tautos“, priklausiusios valstybinei senosios Žečpospolitos bendrijai, atsidūrė ne toje pačioje, o priešingose barikadų pusėje. Visos abiejų okupacijų nelaimės nepriartino jų prie „Karūnos“, o atvirkščiai: praraja tapo dar gilesnė. AK vadas gen. Roweckis tiksliai suformulavo vertindamas situaciją į Londoną 1942 m. nusiųstame rašte, konstatuodamas:
A. Priešas: 1) vokiečiai, 2) lietuviai, 3) baltarusiai, 4) ukrainiečiai.
B. Sąjungininkai: 1) Vakarų aljansas, 2) sovietai.
Bet tokia iš tiesų buvo pasidalijimo schema.
(…) Pasakojimą apie Buinickio mirtį žinau seniai.
(…) Liko tiktai toks klausimas: dėl ko, glaustai tariant, Buinickis buvo nušautas? Antroje 1944 m. pusėje Vilniuje galėjo būti nušauta daugybė žmonių. Kad ir maršalas Černiachovskis su visomis jo „3-ojo Baltarusijos fronto“ armijomis. Tačiau buvo priešingai – žinome, kad joms padėjo gi užimti Vilnių, o vėliau priėmė kvietimą į bendrą pokylį. Oficiali versija teikia, kad „idilija truko neilgai“, nes paskui AK buvo suimti. Tačiau taip patvirtinamas faktas, kad tokia idilija buvo. Tada nepanašu, kad beginklio vaizdas kėlė joje didesnę disharmoniją negu ginkluotų bolševikų. Aišku, Buinickį nušauti buvo nepalyginamai lengviau.
(…) Guli kažkur užkastas buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėje ir ne aš Buinickio gailėsiu. Man tiktai tos šalies gaila. Milžiniška, gimtoji šalis. Lygumų šalis po apsiniaukusio dangaus skliautu, miškinga, vėjuota.
Kultūra, 1954 Nr. 11 (85)