Aš nelaimingas tuo, kad išgyvenau savo ilgą amžių prie nelaisvos literatūros.
Buvo noras laisvai rašyti laisvai visuomenei. Rašyti mano pragyventame amžiuje galėjo tiktai valdžios parinkti žmonės. Kitaip sakant, Lietuvos literatūra buvo užšaldyta pusę amžiaus.
Atgavus Laisvę, atrodė, pasipils daugybė entuziastų ir literatūra pajudės… Nepajudėjo. Po pusės amžiaus nelaisvės ir kruvinų praradimų aš tikėjau, kad atsiras ne vienas romanas “Tykusis Nemunas“.
Neatsirado. Aš išaugau iš vaiko kelnyčių per tą laikotarpį. Iškentėjau, beveik visas to laikotarpio kančias, parašiau panašų į minėtą lauktą romaną “Karklų rožės“. Gal ne auksas, bet vienintelis, pirmas, reikalingas.
Gavau gerus atsiliepimus, net iš didelių JAV asmenų . “Netinka“-pasakė svetimi kritikai. Ir jų klausomasi. Taigi, mūsų literatūra ne laisva?
Tai trukdis lietuviškai literatūrai. Rašiau, atsargiai, žinodamas mūsų kaimynų, patyrusių skausmingus praradimus, tačiau jiems neįtikau. Negalima mums net išsiverkti popieriuje, negalima net tokio romano turėti. Mūsų praradimai ne praradimai, palyginus su jų.
Negaliu sutikti. Mes praradom patį brangiausi dvasinį turtą – savo Valstybę. Jūs brangiai užmokėję, sukūrėt gražiausią savo Valstybę. Reikia tiktai Sveikinti!
Sakot, lietuviai šaudė. Tenka tiktai apgailėti…ir nubausti tuos nusikaltėlius. Bet mes pragyvenom ir baudžiamąjį laikotarpį. Deja, tiktai mūsų nusikaltėlių, bet ne Jūsų.
Buvo suieškoti minėti mūsų nusikaltėliai visame Pasaulyje ir nubausti.
Sakot per mažai. Rusų baudžiamasis kodeksas, visi paliudys, nebuvo švelnus. Tuo metu mes neturėjome savos Valstybės, o Jūs turėjot.
Reikėjo protestuoti. Kaip toliau gyventi? Tai gal Lietuvą laidoti?
Nepavyks. Tai gal literatūrą laidoti?
Irgi nepavyks. O nesutarimai Valstybėje įsiliepsnos. Ne už tokią Lietuvą kentėjom ir kariavom!
P.S .Ramybei ir Teisybei pasitarnautum suieškoję ir nubaudę visus nusikaltėlius.
Autorius Žemaitės laureatas
Gerbiu Dr. Ričardą, teko kažkada su juo ir pabendrauti, kadangi aš neblogai žinau jo, a. a., brolio Broniaus kaip buvusio Vytauto partizanų apygardos vado „Siaubo” tragišką likimą, apie jį daug rašiau savo išleistose knygose „Aukštaitijos partizanų prisiminimai” ir apie kurį man pasakojo daugelis Utenos, Molėtų krašto partizanai bei ryšininkai. Kalyčių šeimos likimas žiauriai tragiškas, man tiesiog dar ir šiandien sunku apie tai kalbėti… Mažai tokių šeimų taip žiauriai išniekintų Lietuvoje buvo…. Garbė Ričardui, kad jis iškentėjo Raudonojo pragaro dugną ir liko ištikimas savo priesakams, apie jo brolį Bronių aš dažnai pagalvoju, kaip gaila, kad jis suimtas MGB agentų smogikų, nesugebėjo pasinaudot sau skirta granata, nespėjo jos išsitraukt, staigiai buvo pastebėtas ir surištas. Jei ne tas trumpas, sekundės laiko momentas, šiandien jo, kaip Lietuvos didvyrio vardas būtų įrašytas šalia kitų garbingai žuvusių ir paaukojusių savo gyvybę už Tautos laisvę, nes jis tikrai to buvo vertas… Linkiu geriausios sėkmės, sveikatos gerb. Ričardui, nuoširdžiausiai dėkoju jam už jo literatūrinį palikimą…
Tiek rusai okupantai tiek vokiečiai okupantai rado lietuvių kurie šaudė lietuvius ir kitus. Tą patį galime pasakyti ir apie kitas tautybes.