1939 m. Mes jau buvom antrokai, kai nuėję į mokyklą po vasaros atostogų, mokyklą radom užimtą kariuomenės. Mes džiūgavom ir didžiavomės matydami gražiai aprengtus kareivius, šautuvus, pabūklus ir rūkstančias virtuves. Tai buvo mūsų kariuomenė.
Pasaulis buvo neramus, Lietuva paskelbė mobilizaciją.
Mūsų šeimos vyrai kariuomenėje
Vienas atsargos karininkas vadovavęs savo daliniui žygyje į Vilnių, kitas, pašauktas Valstybės, tarnauja būtinoje karinėje tarnyboje gusaru. Gusaro uniforma ypatingai graži: kepurė kaip karininko, kelinės raudonos. Po demobilizacijos karininko palaidinėje atsirado papildoma žvaigždutė. Tėvas tuo labai didžiavosi, ir visiems prie progos ir be progos pasigirdavo savo “bernioku“. Didžiuotis teko neilgai.
1940m vasara. Pro mūsų kaimą vieškeliu traukė ir traukė rusų kariuomenė. Pėstieji bintuotomis kojomis, su ilgais šautuvais, maišais su kabančiais katilėliais atrodė labai išvargę. Daugelis su nutrintom kojom šlubavo. Juos aplenkdavo maži sunkvežimėliai pilni dėžių ir vadų. Jie kėelė debesis tirštų dulkių, kurios nusėsdavo ant pėsčiųjų milinių ir veidų. Mes stovėjome išsigandę, nesuprasdami kas įvyko. Motina ašarotomis akimis dejavo: “Kur dabar mūsų vaikai?. Keliai užimti, autobusai nebeina…“ Tiktai tėvas su kaimynu pasišnibždėjęs pratarė: “Nebėra mūsų Lietuvėlės“.
Iš tikrųjų atėjo nauja valdžia, prasidėjo areštai, kalėjimų perpildymas, turto atėmimas, žemės dalinimas. Žmonių trėmimas į Sibirą. Mes nebeturėjome savos valstybės. Broliai prisiekę: vienas šalies prezidentui, kitas pulko vadui ginti Lietuvos Nepriklausomybę priesaikos neištesėjo. Pati Valstybė sulaužė priesaiką, nesigynė ir ginklus atidavė priešui. Tikėjosi malonės. Jos nesulaukė. Karininkas per karus ir pokarį ginklo nepakėlė. Gimnazijoje prancūzų kalbą dėstė. Atsipirko dešimties metų katorga.(Reabilitavo). Gusaras ginklą pakėlęs labai greitai ir žuvo.
Aš nepilnametis su sena ligota motina buvom kaip “banditų” šeima nubausti Sibiru. Su tokiais vardais ir gyvenome okupuoti 50 metų neturėdami savos Valstybės.
1941 m. ankstyva vasara. Nebe prisimenu kokiu reikalu tėvas ėjo į Uteną. Prisiprašiau ir aš palydėti. Ėjom Kauno gatve. Pamatėm keletą žmonių šluojančius bruką. Ant jų krūtinių kabėjo šešiakampės geltonos žvaigždės. Tėvui visi buvo pažįstami. Jis net stabtelėjo iš nuostabos. Advokatas, bankininkas, stambus pirklys. Mums vaikams artimiausias mažas, perkaręs, su žilais peisais ir barzda apiplyšęs Salomukas. Tą tai ir aš pažinau. Kur tu jo nepažinsi?. Kiekvieną savaitę jis su maišeliu ant pečių praveria mūsų duris.“Alebasj”,- pasisveikina, -odegu, sehrų, zahnelu“,- tęsia išmoktą maldą.
Stabtelėjo ir Salomukas nepaleisdamas šluotos pažvelgė į tėvą. Jam visi valsčiaus ūkininkai pažįstami. Iki šiol prisimenu tą Salomuko žvilgsnį. Tai buvo liūdna šypsena, ir atsisveikinimas: “Nebeateis Salomukas pirkinėti šerių ir žarnelių“. Atgulė vargdienis su visa vargana šeima Rašės pušynuose. Niekas jo neginė, jis neturėjo savos Valstybės.
Irkutskas. Kolchoznaja 12 Speckomendantūra. 1951m.sausis. Čia dalinami tremtiniai ir arkliai “mongolai“. Girdėjau miško ūkio direktorių prašant komendanto dešimties “litovcų“ vyrų vietoj dešimties arklių. “Su “mongolais“ sunku, jie neapmokyti, laukiniai, laužo pakinktus, su lietuviais jokio vargo- nuvedei parodei ir jie dirba. Mūsiškiai vietiniai pakraunant mišką į roges, kinko arklius, o lietuviai ridena patys, mat įkainiai rankiniam pakrovimui didesni“. Mačiau taigoje kaip įmitę “kūlokai“ net kailiniokus nusimetę, su vilnoniais megztiniais, garas iš jų eina. Ketvertas, šešetas įsiręžia, rankomis, pečiais kaip mat per nuožulnius padėklus užridena į roges storiausius rastus , balonais vadinamus . Kur ta jų Litva, ne visi ir žino, bet lietuvių vyrų stiprybę vertina. Tolimojoje taigoje dalina lietuvius kaip ir arklius. Kodėl? Lietuviai neturi savos valstybės.
Gyvenvietė Talcy, Irkutsko rajonas. Stiklo fabrikas. 1952 m. Stovime eilėje, atėjome algos (vaje, kaip mažos),atsiimti, kas mėnesį dar 10 rublių už Valstybinę paskolą išskaičiuoja. Nėra kam skustis, tylime. Priekyje vokietis Martynas, visų išviečių “viršininku“ direktoriaus įsakymu pastatytas. Pratrūko: “Takoj rabota i tak nemniogo dengi“. Žmogelis be kepurės, sukaitęs, ant plikės dideli lašai, ir apie galvą rudas plaukų vainikėlis. Rudame veide toks nusiminimas, toks skundas žvelgiant į aplinkinius… Kad nors kas galva linkteltų…Tiktai mano viršininkas kalvis Jegoras Fiodorovičius metė niekinantį žvilgsnį : “Zasranec“ Martynas negalėjo nei darbo nei uždarbio pasirinkti. Jis neturėjo savos valstybės. Jo valstybė buvo sutrypta.
1955m.Irkutsko priemiestis Lisicha. Baltarusis Danila Korotkij Grįžęs iš lagerių įsitaisė plytų gamykloje šaltkalviu. Iki karo dirbo kolchoze, pasižymėjo geru darbu ir buvo premijuotas leidimu pirkti dviratį. Bet dviratį reikėjo atsivaryti iš oblasties miesto. Kai varėsi, tai visi sutikę kelyje stebėjosi, čiupinėjo dažais kvepiančią “velomašiną“. Atėjus karui mobilizavo jau pirmą dieną. Dalino ginklus: šautuvus ir kastuvus. Jam teko kastuvas. Bet iššauti po vieną kartą davė visiems. Kas turėjo šautuvus tie traškėjo tuščiomis spynomis, o kas turėjo kastuvus, rausė duobes ir praktikavosi kaip mušti priešą kastuvu. Neilgai trukus pasirodė ir priešas. Niekas nesipriešino, visi pakėlė rankas. Suvarė visus į aikštę. Iš pradžių davė po pusę kepalėlio duonos ir leido prieiti prie vandens pompos. Vėliau nuvarė toliau nuo žmonių akių ir marino badu. “Badavom ir mirėm“. Kai liko tiktai stiprieji, susodino į vagonus ir išvežė į Vokietiją. Dirbom statydami koncentracijos stovyklą. Gyvenom puspadžiai. Greta buvo prancūzų ir anglų belaisviai. Tie buvo gerai maitinami, net gaudavo siuntinius su šokoladais, cigarais ir vynu. Su gailesčiu žiūrėjo į mus “didžiosios valstybės piliečius“. Kodėl taip jie skyrėsi nuo prancūzų ir anglų? Todėl, kad jie neturėjo savos valstybės. Vietoje valstybės jie turėjo karu užkariautą teritoriją vadinamą SSSR ir valdomą be jokių įstatymų kruvino diktatoriaus Stalino. Po Suomijos užpuolimo ir ta jų “valstybė“ buvo pašalinta iš Tautų Sąjungos. Ne, nemirė Danila iš bado ir išsekimo. Pastačius koncentracijos stovyklą, buvo atiduotas ūkininkams. Ten neblogai išgyveno ir sulaukė anglų išvadavimo. Na, o anglai ištikimai vykdė susitarimą su Stalinu, netrukus susodino į vagonus ir pasiuntė atgal į tėvynę. Tiktai tėvynės nepamatė. Traukinys nugabeno į Tolimųjų Rytų uostą, o iš ten laivais nuplukdė į šiaurės urano rūdų kasyklas. Jis dar kartą patyrė vergo dalią. Tiktai po dešimties metų jis išėjo “į laisvę“ ir galėjo įsidarbinti plytų fabrike. Tuo didžiavosi “volnyj“. Priežastis ta pati – jis neturėjo savos valstybės.
Irkutskas. 1954 metai. Lisichos priemiestis. Autobuso sustojimo vieta. Visi stengiasi įlipti į nedidelį Gaziką. Stumdosi, barasi. Daugiausiai vietos užima kinas su plačia pintine vežantis į turgų “rediskas“. Jis dirba abiem alkūnėm. Rusiškai nekalba tik keikiasi rusiškai “opteliamat“. Apsivilkęs skylėtu išblukusiu lietpalčiu atrodo paskutiniu driskiumi. Bet kai plytų fabrikas prieš Didįjį spalį negavo pinigų algoms, teko skolintis pas Diadią Vasią. Tas išgelbėjo. Čia kinai turėjo Kinijos pilietybes ir nuosavas žemes. Jie turėjo savą Valstybę.
Irkutsko Lisichos priemiestis 1956 metai. Važinėjo po tremtinių vietas Lenkijos pasiuntinybės atstovas ir ieškojo lenkų tautybės žmonių. Žadėjo laisvę, Lenkijos pasus, aprūpinti butais, namais ir net žeme. Tapti lenku buvo labai lengva. Sakyti, jog gyvenai netoli Lenkijos sienos, moki lenkiškai, giminiuojies su “tikrais lenkais“. Ką, gi, nusimesti komendanto priežiūrą, turėti “laisvo piliečio“ pasą, nusimesti barakinio gyventojo statusą labai viliojo. Kai kas pasirinko būti lenku. Tie netrukus atsikratė komendanto priežiūra, puikavosi Lenkijos pasais.“Laisvi“. Tremtiniui gauti pasą didelis įvykis, o čia dar teisė išvažiuoti iš SSSR, kėlė pavydą. Lenkijos komunistinė valdžia pasielgė pavyzdingai. Mes iš savos LTSR, kuri buvo arčiau nuo Maskvos, nei Varšuva, nieko nesulaukėm. Ji net neprieštaravo mūsų piliečių atidavimu kaimyninei valstybei.(Ne pirmą kartą istorijoje).Tai yra didelis nusikaltimas komunistų partijos Lietuvai. Vien iš mūsų barako išvažiavo Vladas Buitvydas su žmona Polia Sadonyte ir dukra Danguole, Sadonių visa šeima. Tai buvo bene paskutinė valkšna per visas lietuvių netektis.Net ir SSSR valdoma Lenkijos valstybė sugebėjo atvažiuoti ir pasirinkti lietuvių į naujas žemes, atgautas iš nugalėtos Vokietijos. Prieš pora metų buvo atvažiavęs jau susenęs Henrikas Sodonis su sava šeima. Visi kiti mūsų bendraamžiai jau išmirę. Lietuviškai Henrikas nebemoka. Jo žentas baltarusis. Jie su visa šeima jau “čistyje poliaki“, nors šeimoje kalba rusiškai. Susikalbėjom ir mes rusiškai.
Lietuvos TSR 1961m.Vilnius. Grįžau iš tremties. Man, kaip ir visiems tremtiniams didžiausias rūpestis: kur apsistoti, kur prisiregistruoti, kur gauti darbo. Palikus šeimą tremtyje, vienam prisiprašyti laikino prieglobsčio dar galima, bet prisiregistravimo beveik neįmanoma. Be prisiregistravimo į darbą niekas nepriima. Vaikščioja tremtiniai į visokius durpynus, žvyrynus, girininkijas ieško laimės kaip nors įsikabinti į išsvajotą pasigiltą tėvynę. Man, pateikus mėlyną inžinieriaus diplomą. Darbo pilna, netgi su siauroku kambarėliu pradžiai gyvenimo. Tačiau ,kai atverčia diplomą, kai pamato Irkutsko politechnikos Instituto pavadinimą, įmonės vadovo nuomonė pasikeičia.“Kol kas visi etatai užimti, užeikite vėliau“. Gamyklos statosi ,inžinieriai labai reikalingi, bet ne tremtiniai. Mano diplomas dar labiau paklausus, esu inžinierius mechanikas, o darbo knygutėje inžinierius konstruktorius. Tokie nesimėto, o pradžiai , dar tiktai besiruošiančiai išleisti pirmuosius gaminius, gamyklai įrangos gaminimui konstruktoriai būtini. Vilniaus plastmasinių dirbinių gamyklos direktorius Jonas Ragalevičius,(atsirado direktorių Lietuvos patriotų) spjovęs į registraciją priėmė. Dirbau neregistruotas ir algą gaudavau. Tačiau su registracija buvo sunkiau. Gamykla rašė Vilniaus miesto vykdomojo komiteto pirmininkui dr.Vildžiūnui laišką su prašymu “iš gamybinės būtinybės priregistruoti išvardintus inžinierius nesant nustatyto gyvenamo ploto“. Mano pavardę kažkuri tarybinė instancija išbraukė-tremtinys. Neigiamą atsakymą gavau jau iš MILICIJOS, su prierašu.“Kartu išaiškiname, kad už gyvenimą Vilniuje neprisirašius nustatyta administracinė, o taip pat ir baudžiamoji atsakomybė. (TSRS Ministrų Tarybos 1953.10.21d.nutarimas ir LTSR BK 212 str. Pasirašė “milicijos pareigūnas“ ( Pavardė neįskaitoma).LTSR vadovai savo labai ribotas teises panaudojo apsunkinimui tautiečių grįžimą į tėvynę. Palyginkime su Lenkija, net ir Estija bei Latvija.
Paleckių ir Sniečkų “valstybei“ tremtiniai inžinieriai, kaip ir visi tremtiniai, nebuvo reikalingi. Neklausėm gąsdinimu baudžiamąja atsakomybe, gyvenom ir dirbom neprisiregistravę. Vėliau šį klausimą kažkas išsprendė – priregistravo. Dėl nusikalstamos Komunistų partijos antilietuviškos veiklos nemažai nusivylusių žmonių grįžo į tremties vietas arba į Latviją bei Kaliningrado sritį.
Supraskime kas yra Valstybė. Žydai jos neturėjo, bet kaip didelę istorinę dovaną jie gavę nedidelį žemės plotą įkūrė savo valstybę. Ji tapo galinga ir turtinga. Jie kaip į šventąją žemę važiavo iš viso pasaulio. Lietuviai atkūrus Nepriklausomybę daugelis žmonių laisve pasinaudojo bėgimui į turtingesnes valstybes. Vieni ieško didelių pinigų, kiti šilumos, treti pagarbos… Kas gali gerbti pabėgėlį, dažniausia dirbantį nekvalifikuotą juodą darbą palikusį savo atkovotą gražią valstybę? Nereikia priešo, patys sąmoningai savo valstybę ardom, kasdien, kas valandą matom kaip ji mūsų akyse byra. Reikia prisiminti, kiek aukų sudėta, kiek kančių patirta, kiek laukta šios minutės, o laisvę iškovojusi karta į viską nusispjovė . Jie jau niekada nebeturės savos Valstybės. Jiems jų valstybę atstos svetima valstybė suteikusi prieglaudą. Jie turės Valstybę pamotę. Ar mylės ji savo posūnius? Lietuvai teks sunki dalia, teks jai per sunkumus su kitataučių pagalba statyti savo Valstybę. Nebegalės Lietuvos atžalynas didžiuotis “mes ją statėm“. Ji bus pastatyta tvirta ir graži. Pabėgėliams ne gėda bus prisipažinti “aš esu lietuvis“. Bet kažin ar atsiras jam čia vietos, kai jų vietą užims atvykėliai. Lietuvą teks dalytis su atvykėliais. Lietuva jau bus kitokia.
Ričardas Kalytis dr.
