Mes be Vilniaus nenurimsim!
Po Lenkijos užgrobimo, skambėjo plačiai Lietuvoje. Net pradinėje mokykloje per ilgąją pertrauką gimnastikoje pritaikyti gyvi paveikslai iš mokinių rikiuotės. Aš, šešiametis, iš vyresnio brolio buvau išmokęs dainą ir figūras, pasiilgęs Vilniaus. Kai atėjo metas mokyklai, jau po Lenkijos ultimatumo, to jau nebuvo. Lenkija uždraudė. Bet reikalavimą atsisakyti Vilniaus Lietuva atmetė. Net po Vilniaus grąžinimo, 1939 m. spalio 10 d., mokyklos organizavo ekskursijas. Brolis ilgai pasakojo apie didelius mūrus, bažnyčias ir Gedimino pilį. Dovanų atvežė Aušros Vartų maldaknygę. Pakeliavo su mumis po Sibirą.
Aš noriu pasakyti, kad mūsų vyriausybė, tą kruviną prieškario vakarą teisingai viską darė ką galėjo. Dabar filosofai kaltina buvusį prezidentą Smetoną. Reikėjo nušalinti Prezidentą ir kariauti. Prisiminti koks tada buvo Pasaulis. Kas jautė savo jėgą grobė silpnesnį ir niekas nebaudžia. Sovietų Rusija puolė Suomiją, Italija Etiopiją, Vokietija visą Europą. Lenkija ultimatumais baudė Lietuvą, Čekoslovakiją.
Kariauti be jokios pagalbos. Lietuvoje išdėstyti priešo tankai, paruošti karui. Prieštankiniai pabūklai dar Šveicarijoje ne gatavi. (Atiteko Sovietams.). Būtų didieji miestai sugriauti, dar labiau sunaikinti gyventojai. Gal pasaulis pagirs mūsų narsą, kiti pasibaisės mūsų narsa. Svarbiausia, mes būtume netekę Vilniaus. Jis būtų atitekęs Baltarusiams. Stalinas prisiminė 1920 metų sutartį, kai SSSR pripažino Vilnių Lietuvai. Baltarusijai išdavė atimtas iš Lietuvos žemes. Taip atiteko Vilnius mums. Mes ėjom į Nelaisvę 50-metams. Per okupaciją Vilnius pasauliui buvo pripažintas Lietuvos sostine.
Kito kelio gauti Vilnių nebuvo. Įsivaizduokim Lietuvą be Vilniaus… brrr baisu.
