Tie, kurie sąmoningą gyvenimą pradėjo dar sovietijoje, Ukrainą neretai įvardija kaip „hoholų šalį“. Kas susidūrė su ukrainiečiais, žino, kad jiems tai joks ne įžeidimas. Kai tari su meile ir supratimu tūlas ukrainietis tik šypsosi.
Toks kovojančios šalies gyventojų įvardijimas suponuoja sunkiai nupasakojamą, lietuvio sielai artimą kaimietišką žavesį, kurio nustelbti neišgali net karas. Ypač po to, kai Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) patvirtino barščius saugomu Ukrainos kultūros paveldu. Ši Kyjivo iniciatyva labai erzino kaimynę rusiją ir neretai buvo vadinama „barščių karu“. Ačiūdie, laimėjo mūsiškiai…
Ukrainos pavadinimas savaime nusako jos geografinę padėtį ir tam tikras valstybingumo tendencijas. U kraja, verčiasi „prie krašto“. Šiai valstybei visada buvo lemta būti kraštine: iš pradžių LDK, paskui rusijos, dabar Europos Sąjungos. Pakraščio sindromas gana giliai įaugęs ukrainiečio sąmonėje.
Mitologiškai Ukraina asocijuojasi su sala. Gi rusija — tai neišmatuojamos platybės. Tai bene pagrindinis „plyšys“ skiriantis hoholo ir ruso mąstysenos trajektorijas. Ukrainietis savo šalyje gali gerai gyventi, o rusui reikia rūpintis pasaulio likimu. Nuo neatmenamų laikų rusai serga šia liga. Istorijoje būta daug precedentų, kai toks rūpestis kaimynams kėlė daug nepatogumų. Ukrainiečiai papuola į „rūpesčio zoną“. Mes, beje, taip pat.
Ukrainietis savo šalyje gali gerai gyventi, o rusui reikia rūpintis pasaulio likimu. Nuo neatmenamų laikų rusai serga šia liga.
Sąlygiškai ukrainietį ir rusijos gyventoją galima pavadinti intravertu ir ekstravertu. Psichologiškai tokia situacija gali išsivystyti dvejopai: arba jie papildys viens kitą ir gyvens labai draugiškai, arba taps nesutaikomais priešais. Regis, pastaruoju metu išgyvenamas užaštrintas priešiškumo etapas.
Tęsiant psichologinio rytinių slavų paveikslo tapymą pažymėtina, kad baltarusiai rusams yra kur kas artimesni nei ukrainiečiai. Visai ne dėl to, kad yra romesni ar batkos vadovaujami patys veržiasi tapti draugais. Tiesiog jų savimonė yra beveik tokia pat. Ukrainiečiai — kitokie.
Iš esmės Ukraina yra sumažintas rusijos modelis. Šioje šalyje rasite praktiškai viską, ką turi rusai: kalnus, lygumas, gana margą tautinę sudėtį, religijų nevienalytiškumą ir t.t. Nėra nieko, kas ukrainietį priverstų jaustis nepilnaverčiu ruso atžvilgiu. Veikiau priešingai — Senovės Rusia prasidėjo Kijive.
Tačiau būtent čia slypi keistas paradoksas kylantis iš minimų valstybių kolektyvinės sąmonės. Kai rusai nuo seno siekia valstybę regėti kaip visatą, ukrainiečiai savąją regi kaip gerai sutvarkytą ūkį. Mano galva, būtent čia slypi visų nesutarimų tarp šių dviejų šalių priežastys.
Šią tezę grindžiu konkrečiais pavyzdžiais.
Etimologiškai vakarietiškiausi slavai, ko gero, yra kaimynai lenkai, o rytietiškiausi — rusai. Atitinkamai ukrainiečiai yra patyrę daug Lenkijos įtakos. Ypač Vakarų Ukraina. Tuo tarpu rusiškoji savimonė yra gavusi didelę finougrišką „injekciją“. Konkretus pavyzdys — pirtis. Neverta aiškinti ką ji reiškia rusui. (Nors tikslumo dėlei verta pastebėti, kad rusiška pirtis yra visai kas kita, nei suomiška. Bet ši tema verta atskiro straipsnio) Tikram hoholui pirtis bereikšmė. Rusiškai sąmonei medinis namas yra archetipinis, kai tuo tarpu ukrainiečiai neabejotinai pirmenybę teikia mūriniam.
Kulinarijoje rasime dar daugiau skirtumų. (Atsiprašau tų, kurie nesupranta rusiškai, kadangi jiems vargu ar pavyks suvokti, ką noriu pasakyti) Vareniki vs pelmeni (virtinukai), povidlo vs varenije (uogienė), boršč vs ščji (barščiai). Ukrainietiškas ir rusiškas to paties patiekalo pavadinimas suponuoja visai skirtingas asociacijas. Pirmu atveju turime gerokai skalsesnę, riebesnę, sotesnę virtuvę. Hoholai mėgsta pavalgyti ne tik sočiai, bet ir skaniai. Malonumo aspektas šios šalies virtuvėje siekia prancūziškosios valgymo kultūros viršūnes. Savaip, bet siekia.
Kulinarija išryškina dar vieną ukrainiečio ir ruso sąmonę skiriantį dalyką: pirmu atveju vertinamas individualumas, antru — kolektyvizmas. Iš to vėl galima daryti išvadas, kurios siekia nūdienos aktualijas.
Tačiau ukrainiečiams šiame kare lengviau, nes jų priešas realus, civlilizaciškai kitoks, barbariškas. Jį norisi, būtina įveikti. Tuo tarpu rusams priešus tenka išradinėti. Dėl to jie neabejotinai prakiš.
Su Mindaugo karūnavimo diena!
Tautų savastį formuoja labai daug faktorių. Tai yra nenutrūkstamas procesas. Vienas iš ryškesnių rusiško mentaliteto bruožų, paklusnumas valdžiai, buvo formuojamas ne tik per nesibaigiančias represijas prieš galinčius pasipriešinti carų valdžiai, bet ir religijos pagalba. Visi, kas nors kiek leido savo mąstymui ir požiūriui nukrypti į šoną būdavo sunaikinami, dar baisiau, kaip nepaklusnumo pavyzdžiai kabodavo šauliai ir kazokai ant kuolų, kol jų skeletai atlaikydavo. Vėliau, per sukilimus, revoliucijas buvo pirmiausiai naikinama inteligentija.
Ar rusai masiškai sutinka su karu, ar dėl savo išlikimo tik vaidina, kad sutinka?
Žmogaus prigimtyje slypi gėrio pradas. O kada jis prabus ir atsiskleis priklauso nuo daugelio faktorių.
Rusai, bet dar labiau, per tų federacijos sudėtyje esančių tautų, tautelių masinius žmonių praradimus, patirtą skausmą ir siaubą neišvengiamai ateis žmogiškųjų vertybių persikainavimas ir aukštesnis sąmoningumo lygis.
Mažai kas tikėjo, kad ukrainiečiai taip atkakliai gins žmogiškąsias vertybes.
Dabar gal mažai, kas tiki rusus turinčius žmogiškumo. Ukrainiečiai ir laikas padės visiems sugrįžti prie dvasinių vertybių.
Rekomenduoju: https://www.knygos.lt/lt/knygos/tautu-rekonstrukcija/
Amerikiečių istorikas, Vidurio ir Rytų Europos tyrinėtojas T. Snyderis knygoje tyrinėja moderniųjų Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos ir Baltarusijos valstybių susikūrimą. Snyderis pabrėžia, kad, norint suvokti XX a. diktatūrų vykdytas masines civilių gyventojų žudynes, jų pobūdį ir mastą, pirmiausia reikia pripažinti, kad būtent šis regionas atsidūrė brutalių nusikaltimų epicentre. Kuriamas pasakojimas grindžiamas archyvinių dokumentų bei naujausių lenkų, ukrainiečių, lietuvių istorikų darbų analize.
Visos tautos vystosi ir valstybės kuriasi pagal tuos pačius dėsningumus.
Kad susikurtų moderni valstybė, tauta, gyvenanti tam tikroje teritorijoje turi išsikovoti savo nepriklausomybę. Tautos, kurios susivienija, tai padaryti pajėgia. Skaitlingumas nevaidina pagrindinio vaidmens. Svarbiausia dvasinė vienybė. To pavyzdžiai gali būti Izraelis, Šveicarija.