Dana Kurmilavičiūtė.
Parašiau šį pavadinimą ir pagalvojau: ar ne per skambus? Nors pačiai taip tikrai neatrodo, turint galvoje tuos pasikeitimus, kurie palietė šį nuošalų pajūrio kampelį per praėjusius penkerius, ne, gal septynerius metus. Tie, kurie čia buvo lankęsi anksčiau ir prisimena „aną“ Dreverną, tiesiog ją iš naujo atranda ir su nuostaba pripažįsta nesitikėję išvysti ją tokią… pražydusią.
Norite gražių įspūdžių dovanosiančios išvykos? Trokštate akims malonaus reginio? Tada atvykite čionai, kur oras persisunkęs maloniu žuvų aromatu, kur kabo žvejų tinklai, o ant vandens bangų supasi įvairaus dydžio, modelių ir spalvų laiveliai. Atvykite į Dreverną ir išvysite šiuos romantiškus vaizdus vos tik išlipę iš savosios transporto priemonės. Žinoma, visa ši „žvejybinė romantika“ tvyrojo čia ir anksčiau, bet dabar ją jau papildo nuojauta, kad atkeliavai į modernią dabarties laikų poilsiavietę. Neapsirinki…
Sena tai gyvenvietė. Viską mėgstantys registruoti istorikai jos įsikūrimą sieja su XIII amžiumi ir sako, kad jau tada Dreverna garsėjo kaip rimta žvejų ir žuvimi prekiavusių pirklių susibūrimo vieta. Vieni žuvį gaudė, kiti ją pardavinėjo, tačiau visi neišvengiamai rinkdavosi dideliame kaimelio žvejų turguje – Strykyje. Senosios tradicijos gyvuoja iki šių dienų – čionai įsigyti tiek ką tik sužvejotos, tiek rūkytos žuvies atvyksta didžiausi šio jūrinio produkto gerbėjai. Žino – ji čia bus šviežia ir paruošta pagal tikras savo amatą išmanančių specialistų taisykles. Noro paragauti žuvies suviliotas, ne vienas patraukia į čia pat, vandens pakrantėje stovintį „Drevernos“ restoraną – neabejotinai tikėdamasis pasigardžiuoti jūros skanėstais.
Ir neapsirinka. Vien tik firminiai lydekos maltinukai čia ko verti! Skanumėlis! O pavartęs valgiaraštį, įsitikini, kad gali pasimėgauti ir sterku, ir šamu, ir stintomis…
Mes, grupelė žurnalistų, Nacionalinės turizmo skatinimo agentūros „Keliauk Lietuvoje“ pakviestų apsilankyti Pamario krašte, turėjome galimybės pasikalbėti su Drevernos verslo reikalus išmanančiomis moterimis – Klaipėdos rajono Turizmo informacijos centro direktore Daiva Buivydiene ir UAB „Hortivita“ Turizmo padalinio vadove Liudmila Jukniene.
Pasak Daivos Buivydienės, anksčiau čia buvo žvejų prieplauka, tačiau sovietinei tvarkai žlugus, ji tapo privatizuota, jos vartai užrakinti ir galimybės užsiimti svečių priėmimo ir aptarnavimo verslu nebeliko… „Su rajono savivaldybės darbuotojais svarstėme, ką gi daryti, kad vietos gyventojai galėtų plėtoti savo veiklą turizmo paslaugų teikimo srityje. Nusprendėme parengti paraišką, į kurią būtų įtrauktas dabartinio uosto techninis projektas, taip pat savivaldybei padovanotos dreverniškio laivadirbio J. Gižo sodybos rekonstrukcija. Vėliau teko smarkiai padirbėti, kol suradome verslininkus, galinčius imtis šios teritorijos tvarkymo“. Konkursai buvo skelbiami vienas po kito, tačiau niekas nedegė troškimu pradėti kurti čia poilsio zoną ir valdyti uostą (aikštė šalia uosto ir pats uostas vėliau buvo įrengti, pasinaudojus ES struktūrinių fondų lėšomis). Pagaliau tam darbui pasiryžo UAB „Hortivita“, pasirašiusi sutartį imtis darbo koncesijos pagrindais.
vadovė Liudmila Juknienė
„Pasiūlymą dirbti čia gavau 2016 metų pabaigoje, – prisimena Liudmila Juknienė, iki tol besidarbavusi Klaipėdos rajono savivaldybėje. – Atvykau su vyru apsižvalgyti ir nustebusi pamačiau, kad čia tiesiog nieko nėra, išskyrus žvyruotą keliuką iki apžvalgos bokšto. Prieplauka tuščia, jokių turistus priimančių sodybų, jokių jaukių kavinukių ir krautuvėlių. Žodžiu, jokių poilsiavietės ženklų. Štai kokiomis sąlygomis teko pradėti dabartinį verslą.“
Akcinė bendrovė iš pradžių įsipareigojo investuoti į šią sritį 328 tūkst. eurų, tačiau netrukus ši suma buvo stipriai viršyta. Planuotos šešios darbo vietos neužilgo virto šešiomis dešimtimis, ir jų vis daugėja. Vien turizmo padalinyje darbuojasi 40 asmenų, o kur dar tie, kurie triūsia poilsiautojų maitinimo srityje, aptarnauja keltą ir vandens pramogas?! Tie 5 tūkst. lankytojų, planuotų aptarnauti pirmaisiais darbo metais, padidėjo daugiau kaip dešimčia kartų, ir jų srautas kasmet vis auga. Tik šiemetinius rezultatus sunku nusakyti: mat dėl koronaviruso gegužės mėnesį buvo prarasta daug svarbių užsakymų iš stambių įmonių. Tačiau poilsiautojų dabar gausu.
Veikti yra ką – reikia tik noro
Liudmila Juknienė pasidžiaugė, kad paplitus ligai ir įvedus karantiną, pavyko išsaugoti visas darbo vietas. O dėl investavimo – tai į turizmą investuoti reikia nuolat. Atnaujinti įrenginius, inventorių, plėsti infrastruktūrą. Poilsiavietė reikalauja nuolatinės priežiūros, kasdieninio buvimo šalia – neskaičiuojant nei darbo valandų, nei laisvadienių. Kiekvienais metais čia atsiranda kas nors nauja.
Drevernos kempinge šiuo metu – 34 mediniai nameliai-viešbutukai, po savo stogu priglaudžiantys po aštuonis žmones. Čia viskas tarnauja svečių patogumui – dušas, tualetas, virtuvė, lauko kepsninė, jaukiam poilsiui nuteikianti terasa… Vaikai gali dūkti jiems specialiai įrengtose žaidimų aikštelėse, o suaugusieji, jei tik nori pamankštinti kūną, gali tą padaryti žaisdami tinklinį, krepšinį bei tenisą ar stiprinti raumenis lauko treniruokliais…
Namelio nuomos kaina priklauso nuo sezono. Vasaros atostogų įkarštyje dviem žmonėms ji siekia 80 eurų per parą, o kiekvienam papildomam asmeniui – po 15 eurų. Šventinėmis dienomis ir per ilguosius savaitgalius, kai poilsiautojų antplūdis itin didelis, kainos dviem asmenims šokteli iki šimto eurų, o papildomos vietos kainuoja po 15. Užtat sezono pradžioje mokama dešimčia eurų pigiau – 70, atitinkamai ir papildomos vietos pigesnės – po 10. Pigiausiai gyvenama ne sezono metu – du poilsiautojai moka po 60, o papildomos vietos įkainotos po dešimt eurų.
Aštuoniems asmenims kainas pasidalijus, išeina tikrai nedaug, nepalyginsi su Nidos ar kitų populiarių pajūrio miestų kainomis. Užtat ir mėgsta užsisakyti tokį medinuką šeimos su vaikais ir giminaičiais ar artimų draugų kompanijos. Prisimėgavusios Drevernos malonumais, jos neretai sėda į laivelį (Drevernoje veikia mažųjų laivų uostas) ir išvyksta pasiplaukioti. Kryptis – kur tik nori: į Mingės kaimą, Klaipėdą, Juodkrantę… Iškylas itin pamėgę įvairių šeimyninių švenčių organizatoriai, jubiliejus švenčiantys sukaktuvininkai, įsimylėjėliai, neretai – kolektyvų nariai. Užsisako pramogą dažniausiai valandai ar dviem – ir mėgaujasi nuostabiais vandens vaizdais. Žinoma, pasitaiko ir ilgesnių, 7 – 8 val. trukmės pasiplaukiojimo mėgėjų. Esama laivelių didesnių, esama mažesnių – galima rinktis pagal galinčių juos sutalpinti žmonių skaičių…
Žinoma, esama laimingųjų, kurie mėgaujasi vandens malonumais, naudodamiesi asmeniniais laiveliais. Privačių vandens transporto priemonių savininkai savo katerius ir jachteles gali prišvartuoti Drevernos krantinėje, už šią paslaugą sumokėdami nuo 80 iki 120 eurų per mėnesį – priklausomai nuo to, kiek ploto jų „valtelė“ užima. Mažųjų laivų uoste vienu metu gali prisišvartuoti 110 laivų.
Visai neseniai Drevernos kempinge buvo atidarytas baseinas. Lauke – prastesnis oras ar dėl kitų priežasčių tingisi pliuškentis natūraliose vandens bangose – nerk į jį. Pasipliuškensi pašildytame vandenyje – ir ilsėkis aplink išstatytuose gultuose. Ne vienas tą ir daro.
Atvykėlių patogumui įrengtos patogios automobilių parkavimo vietos. Nemaža turistų, ypač užsieniečių, čionai atvyksta kemperiais. Šie nameliai ant ratų, nors ir išsprendžia nakvynės problemą, reikalauja prisijungimo prie elektros ir vandens, o tą ne visur galima padaryti. Drevernoje – taip, ir tuo kemperistai lieka labai patenkinti.
Pasigrožėti atsiveriančių Mirusių kopų vaizdu ir Kuršių marių platybėmis čia galima užkopus į 15 metrų aukščio apžvalgos bokštą. Prieš penkerius metus atidarytas, jis niekada nestokoja lankytojų dėmesio. Yra specialiai kopiančių į jį vakarop, kad švelnioje vakarėjančios saulės šviesoje galėtų pažvelgti į galybę jėgos aitvarų ir vėjo stiprumą mariose išbandančių aistruolių. Jeigu užeitų noras ir pačiam pasigalynėti su vėju, šio meno galima pasimokyti Drevernoje vykstančiuose kaitavimo kursuose. Vieta tam labai tinkama: čia nėra gilu, marių dugnas neduobėtas ir smėlingas, vėjo gūsiai paprastai lygūs, o ir vietos aitvarui išbandyti pakankamai daug.
Žinoma, visais laikais buvo ir bus norinčių pasiirstyti vandens dviračiais ir valtimis, pasiplaukioti irklentėmis – šį inventorių Drevernoje taip pat lengva išsinuomoti. Daugeliui labai patogus tiesioginis greitaeigis keltas, iš čia plaukiantis į Juodkrantę ir atgal. Kelionė trunka vis labo dvidešimt minučių, o laive telpa 50 žmonių. Keliami ir dviračiai.
Ir dar kartą apie žuvis
Būnant Drevernoje, tiesiog privalu apsilankyti atstatytoje garsaus XX a. Kuršmarių laivų statytojo Jono Gižo (1867 – 1940) etnografinėje sodyboje. „Laivadirbio skrynią atvėrus“ – taip vadinasi šio muziejaus ekspozicija, nukelianti į praeitį ir atskleidžianti teik laivų statybos, tiek žvejybos tradicijas, tiek vietos gyventojų buitį Pamario krašte. Čia vyksta edukacinės programos, kurių metu galima išbandyti įvairius laivadirbio įrankius ar pasigaminti unikalią vėtrungę. Beje, šioje sodyboje veikia ir Klaipėdos rajono Turizmo informacijos centro filialas.
Ypač populiari ir paklausi yra edukacinė – pramoginė programa „Žuvies kelias“. Jau pats jos pavadinimas atskleidžia, kad kalba eis apie žvejybą, žvejų gyvenimo būdą, laivadirbystę. Apie visa tai, kuo gyveno (ir dabar gyvena) Pamario krašto gyventojai.
Žinoma, „Žuvies kelias“ rengiamas grupėms, nuo 10 iki 30 asmenų. Iš anksto paskambinus ir užsisakius šią pramogą, bus galimybė ne tik susipažinti su šio krašto folkloru, bet ir paragauti Mažosios Lietuvos kulinarinio paveldo patiekalų – kafijos, gliumzinio pyrago ir unikalios žuvienės. Na, o visą renginį vainikuos išplaukimas į Kuršmares senoviniu buriniu kuršių laivu „Dreverna“.
Išmaningi Pamario krašto turizmo organizatoriai yra parengę ir išskirtinį kulinarinį vandens turizmo maršrutą, suteikiantį poilsiautojams galimybę išsirengti į kruizą Dreverna, Minija, Karaliaus Vilhelmo kanalu, Kuršių mariomis ir Nemuno delta. Į kruizo programą įeina viskas – ir lankytini krašto objektai, ir laivadirbystės bei žvejybos istorija, ir grožėjimasis įspūdinga pamario gamta. Tačiau svarbiausia – proga pasimėgauti vietiniuose vandenyse sužvejota šešių rūšių rūkyta žuvimi, paragauti „Karališkojo“ arba „Mėlynojo“ karpio, pasigardžiuoti tokiu desertu, kaip šišioniškių vofeliai…
Kruizas išties išskirtinis: juk plaukiama skirtingais vandenimis greitaeigiais kateriais arba dviejų tipų laivais, kelionės metu persėdant iš vieno į kitą ir dalį kelionės tęsiant autobusu.
Onos Nosevičienės nuotraukos.
