Dvi nesusikalbančios Lietuvos

Irena BABKAUSKIENĖ

Tęsdama pokalbių ciklą su buvusiais kandidatais į prezidento postą, „Respublika“ pasikalbėti šįkart pakvietė Seimo narį Rimantą Joną DAGĮ. 2002 metų prezidentinėje kampanijoje tarp septyniolikos kandidatų dalyvavęs ir mažiau nei 2 proc. balsų surinkęs politikas tada vienas pirmųjų prakalbo apie dvi Lietuvas. Apie jas, deja, kalbame ir šiandien. O ir patį R.J.Dagį, ginantį tradicinę šeimą, pamatines Tautos vertybes nuo įvairiausių genderizmų, konvencijų, liberalusis elitas įrašo į tą kitą, „tamsuolių ir nesusipratėlių“, Lietuvą.

– Kokį šūkį, rinkimų moto buvote pasirinkęs, dalyvaudamas prezidento rinkimuose?

– Buvau vienas pirmųjų, kuris kalbėjo apie dvi Lietuvas. Ir dabar apie tas pačias problemas kalbame. Apie socialinę atskirtį, visuomenės susiskaldymą, nesusikalbėjimą, požiūrių skirtumą tarp vadinamojo modernaus elito ir visų likusių, kurie, jų supratimu, yra ganėtinai neišmintingi. Nors, manyčiau, dažniau yra visai priešingai. Išvažiuoji iš Vilniaus ir pamatai kitokią Lietuvą. Ne tik ekonomine prasme. Mes neišsprendėme tų dviejų Lietuvų problemos – gal ją tik pagilinome. Nes sėkmingas elitas sprendė tik savo problemas. Žmonės tiesiog nematė, kad į jų idėjas, siekius ar poreikius būtų įsiklausoma. Turime pasekmes – emigraciją. Ir emigravo žmonės ne iš Vilniaus. Emigravo iš antros Lietuvos. Ir mes, politikai, nerodydami pakankamai dėmesio žmonėms, prisidėjome prie jų noro išvažiuoti. Iš valstybės, kurioje į žmogų žiūrima iš aukšto, kur socialinės problemos regionuose yra didesnės, bet „nematomos“. Žmogus pasijaučia nereikalingas. Jei nereikalingas, išvažiuoja ieškoti vietos, kur jam būtų geriau.

– Dvi Lietuvos šiandien ypač ryškiai matomos kalbant apie vaikų problemas, ar ne? Esame susiskaldę dėl vaikų paėmimo iš šeimų istorijų, dėl to, koks turėtų būti Vaikų teisių apsaugos įstatymas. Štai ir jūs, konservatorius, nepaklusote partijos prezidiumo primestai nuomonei.

– Tokiais įstatymais, kaip vadinamasis vaikų atiminėjimo įstatymas, mes tiesiog nuteikiame žmones prieš valstybę. Ir tie, kurie agituoja už tuos dalykus, turi prisiimti visišką atsakomybę, kad tokiu būdu jie nestiprina Lietuvos. Žmones nuteikti prieš savo valstybę, kai jie pradeda jos bijoti, kai pradeda bijoti, jog dėl niekų valdininkai gali atimti vaikus, labai negeras dalykas. Kuo mes pasitikime valstybėje? Ar pasitikime šeimomis, kurių pagrindu, kaip sako Konstitucija, mes statome visą valstybę, ar mes labiau pasitikime valstybės primestu valdininkišku požiūriu ir nurodymais, kaip mes turėtume auklėti savo vaikus. Tas jau buvo sovietmečiu. Ir tai jau yra principiniai dalykai, nes susikerta krikščioniška ir liberalioji pasaulėžiūros. Sovietmečiu pagrindinis ir didžiausias žmonių nepasitenkinimas buvo pastovi valstybės intervencija į šeimos auklėjimą, juk ugdėme komunizmo „statytojus“. Dabar vėl norima kištis. Ir, svarbiausia, jau atsiranda ir tam tikro „biznio“ elementų – norima sukurti vaikų perskirstymo sistemą, nes vaikai tampa deficitas. Visa tai išplaukia iš tam tikros didelėje dalyje vadinamojo elito dominuojančios pasaulėžiūros, kai šeimą mėginama visais įmanomais būdais, visokiomis Stambulo konvencijomis suardyti.

– Vyksta tiesioginė ataka prieš šeimą?

– Taip. Todėl ar reikia tikėtis, kad bus didelis gimstamumas. Pradėjęs augti jis gali vėl kristi. Gimstamumas mažėja visoje Europoje, net brangiausios skandinaviškos programos nepadeda. Vaikai tampa deficitas, nes karjeros siekimas iškeliamas aukščiau už šeimą. Bet biologija yra biologija. Ateina laikas, kai karjerą dariusieji pamato, kad vaikų nebėra, o tada žiūrima, kur juos susirasti. Iš ko susirasti? Iš tų, kurios laiku gimdė. Tada už bet kokią pastabą, už bet kokį nusižengimą galima atimti. Ir tai vėlgi – ideologijos elementas.

– Pasiduodame skandinavų „madoms“, kaip „tvarkytis“ su vaikais?

– Dabar ateina aiškus susikirtimas tarp ideologijų, tarp liberaliosios ir krikščioniškosios pasaulėžiūrų. Liberalų ideologijoje daug kas yra perkeista, imkime kad ir gyvybės apsaugą. Mirties bausmės nusikaltėliams niekaip negalime skirti, o negimusią gyvybę galima iškart užmušti, ir senelį į eutanaziją pasiųsti iškart galima. Ir jeigu mokslo nepaneigta bei visą laiką palaikoma prigimtinė žmogaus sąranga, kad gyvybė, dėl kurios iš esmės ir kuriama šeima, yra tarp vyro ir moters, tai dabar mes mėginame, kaip sovietiniais laikais Mičiurinas, sukryžminti du vyrus ar dvi moteris, lyg iš to kažkas atsirastų. Tai visiška nesąmonė. Tik ideologinis konstruktas ir tą ideologiją mėginama mums įdiegti. Tas pats buvo ir tada, kai kūrėsi Sovietų Sąjunga. Tai yra sena K.Markso teorija, tik mes ją pergyvenome aštriausiu būdu, o dabar ji klaidžioja po Europą – mokslinį komunizmą keičia moksliniai genderizmai. Ir ką mes matome? Europos Sąjunga mažėja, tas senėjimo procesas yra ne kas kita, kaip išmirimo procesas. Socialinės programos gali padėti, jeigu yra pagarba šeimai. Atimk visa tai ir nieko nebus. Puikus pavyzdys – Skandinavijos šalys. Kiek jie pinigų tam beskirtų, gimstamumas ten vis krenta.

– Šiandien, švelniai tariant, įdomiai gyvename: iš Rytų – karinė grėsmė, iš Vakarų – genderizmas ir kitokios liberalios idėjos. Atsilaikysime?

– O kada taip nebuvo? Jei žiūrėtume į pasaulio istoriją, nuo biblinių laikų, visada taip vyko. Ir vyks. Ir tautos, kurios sugeba atsispirti, išlieka, lieka gyvybingos. O nesugebančios – tiesiog išnyksta. Esu įsitikinęs, kad mes sugebėsime tai padaryti, nes esame gavę tam tikrą imunitetą – sovietmečiu gavome „skiepus“. Ir tie „skiepai“ pradės veikti. Tai, neoliberaliajai, ideologijai daugiausia atstovauja tie, kurie „neskiepyti“.

– Bet visokiausi „izmai“ po truputį jau braunasi į Lietuvą, pavyzdžiui, jau esame priversti pripažinti svetur sudarytą dviejų tos pačios lyties asmenų santuoką…

– Jie ne tik braunasi, jie aršiai eina ir yra labai gerai finansuojami. Todėl turime telktis, kalbėtis su žmonėmis, diskutuoti, nepasiduoti madai, iš svetur ateinančioms idėjoms, griaunančioms mūsų pamatines vertybes.

– Ar partijoms pavyktų susitarti dėl gyvybiškai svarbių vertybinių klausimų taip, kaip pavyko susitarti dėl biudžeto gynybai?

– Tikiu galimais susitarimais, bet pirmiausia reikia išsiaiškinti, dėl ko mes susitariame. Neseniai praėjo Vasario 16-osios renginiai. Minėjome partizanų Deklaracijos pasirašymo metines, kalbėjome apie partizanų idealų tęstinumą. Esu partizanų vaikas. Kokie partizanų idealai buvo? Tikėjimas, Tėvynė, kalba, valstybė. Tikėjimas šiandien pajuokiamas dažniausiai tų pačių kalbančiųjų, dėl valstybės ir Tėvynės gynimo dar sutariame, bet einame į federalinę Europą atsisakydami nepriklausomybės. Kalba jau taip pat atakuojama, o nuolaidos, kurias darome ar ketiname padaryti, tarkime dėl dvigubos „V“, yra nepilnavertiškumo išraiška. Jeigu mes sakome, kad esame Tėvynę gynusių žmonių idealams ištikimi, tai ir laikykimės jų. Turime atsikratyti dviveidiškumo – kalbėti viena, o daryti visai ką kita. Žmonės tai mato. Mato tą netikrumą, apsimestinį vertybių saugojimą. Kokios vertybės vienija Europos Sąjungą dabar? Akcijų rinka? Ką mes dabar mėginame suvienyti? Kapitalą. Dar ką nors. Tai čia tik priemonė. Anksčiau Europos Sąjungos tvirtybė buvo paremta jos įvairove ir solidarumu tarp skirtingų šalių. Dabar vėl norima visus kaip Sovietų Sąjungoje suvienodinti, įpiršti visiems liberaliąją ideologiją. Tokia Europos Sąjunga, mano įsitikinimu, neturi ateities.

– Esate euroskeptikas?

– Ne, nesu, todėl man skauda. Noriu, kad Europos Sąjunga pasikeistų iš vidaus, jokiu būdu neneigiu jos, kaip mums reikalingo darinio. Nes vargu ar turime kitą alternatyvą. Noriu, kad Europos Sąjunga stiprėtų. Bet nemanau, kad turime klausyti tų, kurie užmiršo, kad Europos Sąjunga buvo kurta krikščioniškų vertybių pagrindu.

– Ar galiu paklausti, kokiu būdu kaupiate pensiją?

– Visais įmanomais būdais. Turbūt vargu ar kas nors gali būti didelis futurologas ir numatyti, kas ten bus senatvėje. Aš žinau tik vieną taisyklę. Jeigu nebus vaikų, jokia pensijinė sistema – nei „Sodra“, nei kaupiamoji – neišgelbės. Nebus jaunų žmonių, nebus kam ir pensijų mokėti. Tiek kaupimo, tiek „Sodros“ būdas turi savo pliusų ir minusų. „Sodros“ sistema garantuoja tam tikrą „duoną“ principu: surinkai – išdalinai. Kažkiek vis tiek kliūva. Pasirinkus kaupiamąjį fondą, gali sukaupti, jei viskas sėkmingai vyksta, ekonomika gera. O jei ne? Viską prarasi.

– Apie pensiją paklausiau todėl, kad šiandien žmonės visiškai sutrikę, nežino kaip elgtis: likti privačiame fonde ar pereiti į „Sodrą“. Ar politikai, tarp jų ir jūs, nejaučia kaltės dėl nuolatinio pensijinės sistemos kaitaliojimo ir visiško jos sujaukimo?

– Keičiame, jei matome, kad sistema daro kažkokias klaidas, jei matome, kad ji bus neefektyvi. Palikti veikti sistemą neefektyviai, taip pat būtų nusižengimas. Kas dabar įvyko? Turbūt tai, kad žmonėms nežinant ir plačiai nediskutuojant, mes vieną valstybinio draudimo rūšį tiesiog išmetėme – palikome tik „Sodrą“. Iš kaupiamosios sistemos mes išmetėme valstybės dalyvavimą. Liko visiškai privati kaupimo sistema. Valstybė atsakomybės už tuos kaupiamuosius fondus neprisiima. Bet „Sodrą“ reformavome taip, kad mokestiniai pinigų perskirstymo srautai po 15-20 metų, lyginant į rankas gaunamus pinigus, bus tik maždaug ketvirtadalis nuo vidutinės algos. Už tokią sumą vargu ar kas išgyvens. Mes priėmėme tokį modelį. Dėl ko mes valdantiesiems iš principo prieštaravome, nes jeigu mes jau nueiname nuo buvusios sistemos, tai reikėjo padaryti taip, kad „Sodra“ bent jau išlaikytų normalų lygmenį. Tam reikalingi papildomi pinigai iš valstybės biudžeto, nes visuomenės senėjimo procese dabartinė „Sodros“ sistema neišsilaikys. Ji gerai veikia, kai 2-3 dirbantys vieną pensininką išlaiko. Po 15-20 metų pas mus bus beveik vienas prie vieno. Taigi papildomų pinigų nebus. Bet pasakyti, kad mes nedrausime žmonių, kad žmonės senatvėje negaus pensijinio draudimo, juk negalima (tokioje valstybėje niekas nenorės gyventi). Todėl padėtį reikia gelbėti kitais pinigais. O šito mes ir neužtikrinome. Priešingai, mes „Sodros“ mokestį 1 procentu sumažinome.